Įžvelgė progą atstatyti Borusijos ir kaizerio paminklus
Klaipėda atvirai
Turinį įkėlė
Prieš šimtą metų Klaipėdoje kilo iniciatyva atstatyti 1923-iųjų pavasarį nuverstus Wilhelmo I ir Borusijos paminklus.
Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Polovinskas-Budrys 1925-ųjų liepos 13 d. savo dienoraštyje padarė įrašą „Vėl paminklai“.
Kaizerio Wilhelmo I ir Borusijos paminklai buvo nugriauti 1923 m. balandžio 6–11 dienomis vykusio vietos gyventojų streiko metu. Naktį iš balandžio 7 į 8-ąją, neidentifikuoti asmenys nuvertė Liepų g. pradžioje stovėjusį kaizerio Wilhelmo I paminklą ir prie rotušės stovėjusią Borusiją. Lietuviškoje spaudoje tada tai buvo apibūdinta kaip provokacija siekiant sukelti neramumus visuomenėje.
„Nors nuvertimo iniciatoriai nebuvo išaiškinti, iš tiesų kyla mažai abejonių, kad tai buvusi radikaliai nusiteikusių lietuvių rankomis įvykdyta parodomoji akcija, esą turėjusi pademonstruoti senosios politinės tvarkos galą. Nugriovus „Borussia“ ir Wilhelmo I paminklus buvo pašalinti simboliai, per kuriuos Klaipėdos gyventojai prieš Pirmąjį pasaulinį karą suvokė savo priklausymą vokiečių Reichsnation ir kurie buvo susiję su tuo Klaipėdoje itin brangintu vaidmeniu, kurį miestas atliko kebliu Prūsijai Napoleono invazijos laikotarpiu, kai mieste buvo prisiglaudęs Prūsijos karalius (taip pat ir būsimasis Wilhelmas I, tuometinio valdovo Friedricho Wilhelmo III sūnus) su žmona Luize, visu dvaru ir vyriausybe. Skulptūrų nuvertimo akte, atrodo, reikėtų įžvelgti ne tik nacionalistinius, bet ir, socialistinius motyvus (imperializmo ir eksploatatorių simboliai): nereikia pamiršti, jog minėtą streiką daugiausia inicijavo kairiųjų politinių pažiūrų elementas Klaipėdos krašte. Be jokios abejonės, abiejų skulptūrų „nedalyvavimas“ viešojo bendravimo erdvėje (abi buvo „paslėptos“ miesto gaisrinės kiemelyje) tenkino prolietuviškai nusiteikusios Klaipėdos visuomenes interesus. Kitaip sunku paaiškinti, kodėl nebuvo patenkinami Kulturbundo ir daugelio krašto politikų daugkartiniai reikalavimai leisti skulptūras atstatyti“, – knygoje „Praeitis kaip konflikto šaltinis. Tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje“ rašo Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas.
Iniciatyvos juos atstatyti buvo kilusios jau 1924 metais. Jų autoriai tada tvirtino, kad tai padarius prasidėtų „nuoširdus abiejų tautų bendradarbiavimas“, o Lietuva „gautų pripažinimo ir įgytų pagarbos kaipo kultūringa valstybė ir Lietuvos pastangos įgyti Europoj kultūrinės valstybės vardą vienu ypu pagerėtų“. Tačiau valstybinis oficiozas „Lietuva“ tada tokius siekius pavadino nieko bendro su kultūra neturinčiais, nes „nuverstieji paminklai nėra buvę kokie kultūros paminklai, jie buvo senųjų prūsų imperializmo simbolis“.
„Jeigu vienai Klaipėdos krašto gyventojų daliai kuri lygiai neapkenčia lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, tie paminklai yra brangūs, tai didžiajai gyventojų daliai jie yra vergijos simbolis. <…> Paminklus atstatyti reikalavimas – nėra kultūrinis reikalavimas, jis yra politinis, siekiantis palaikyti krašto vokietinimą”, – dėstė „Lietuva“.
J. Polovinskas-Budrys 1925-ųjų liepą rašė, kad su analogiška iniciatyva į direktorijos pirmininką Endriu Borchertą kreipėsi pastorius Redmeris.
„Patogiausiu tam momentu jis skaito 18 dieną Spalio. 18/Х 1813 m. Prūsų kariuomenė, kurioje dalyvavo ir lietuvių savanoriai (lietuviais vadovavo generolas Jorke) po Leipcigu laimėjo mūšį su francūzais. Kaip tik prie Borusijos paminklo, tarpu pasižymėjusių yra ir stovyla gen. Jorko. Todėl šios dienos paminėjimui pastoris Redmeris mano geriausiai būtų pritaikinti atidarymą naujai atstatytų paminklų. Žinoma, Borchertas nemato į pasiūlymą kreipti domės“, – dėstė gubernatorius.
Dar kartą tokia iniciatyva iškilo 1933-iųjų rugpjūtį. Anot „Lietuvos aido“, iki tol ilgai nekeltą klausimą dėl miesto ugniagesių kieme (dabar – Atgimimo aikštė) gulėjusių paminklų prisiminė „sasininkų grupė” (1935 m. už antivalstybinę veiklą nuteisto Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios kunigo barono Theodor von Sass įkurta politinė jėga).
Svarstant šį klausimą, anot laikraščio, prieš paminklų atstatymą pasisakė lietuvių frakcija, socialdemokratai ir komunistai.
„Už atstatymą balsavo Sasso, Neumanno šalininkai ir Volkspartijos nariai. Referuodamas pasiūlymą atstatyti nugriautus paminklus, pastorius Sass pareiškė, kad šie paminklai buvę klaipėdiečiams brangūs. Esą kiekvienas kraštas turįs savo brangių paminklų. Jis jau keleri metai galvojąs, kaip tuos paminklus atstatyti. Jo nuomonė, dabar esąs patogiausias laikas. Sass siūlė pavesti atstatymo reikalą magistratui ir prašė jokių ginčų tuo reikalu nekelti. <…> Lietuvių atstovas Gailius pažymėjo, kad pastorius Sass tiems paminklams atstatyti pasirinko blogiausią laiką, nes dabar esąs didelis įtempimas ir jei viena gyventojų dalis paminklų atstatymu būtų patenkinta, tai kita bus sukiršinta ir tai gali privesti prie nemalonių pasėkų. Gailius pasiūlė nuimti šį klausimą nuo dienotvarkės. Darbininkų atstovas Pipiras pareiškė, kad kas mano paminklus atstatyti, nežino krašto nuotaikos. Jų atstatymo iniciatoriai – bendruomenės organizatoriai įtempė krašte nuotaiką ir privedė prie visokių suvaržymų. Jie yra kalti ir už tą padėtį ir už suvaržymus. Pipiras pabrėžė, kad paminklų atstatymas jokios naudos neatneš ir pasiūlė parduoti nugriautus paminklus kuriam fabrikui kaipo laužą, o gautus pinigus sunaudoti bedarbiams. Buvo užsirašusi kalbėti dar visą eilė kalbėtojų, tačiau sasininkams pasiūlius, debatai buvo nutraukti. Dr. Trukanas, kalbėdamas dėl tvarkos energingai protestavo prieš debatų nutraukimą ir kvietė pirmininką taikytis teisingumo. Dr. Trukanas paaiškino, kad debatai gali būti uždaryti, tačiau užsirašusiems kalbėtojams turi būti leista pareikšti savo nuomonę. Dr. Trukanas pažymėjo, kad čia yra šioks toks parlamentas, o ne kromelis, tad visiems atstovams turi būti leista pasisakyti. Į energingą dr. Trukano kalbą pirmininkas nereagavo“, – posėdį aprašė dienraštis.
Po daugiau nei savaitės jis citavo laikraštyje „Memeler Dampfboot“ pasisakiusį Klaipėdos miesto seimelio Susijungusių miesčionių grupės vadovą Bruno le Coutre. Pastarasis aiškino, kad ši grupė politikų pritarė pasiūlymui dėl paminklų atstatymo, bet kartu mano, jog „dabar ne laikas atstatyti ir yra kitų motyvų prieš tąjį pasiūlymą“.
„Be to, mes žinome, kad mes neturime galios įvykdyti ką norime. Jeigu mes vis dėlto balsavome už tą pasiūlymą, tai tiktai todėl, kad niekas negalėtų paabejoti visų mūsų nusistatymu“, – dėstė deputatas.
1933 m. spalį „Lietuvos aidas“ informavo, kad magistratas „atmetė seimelio pavestą jam išspręsti paminklų atstatymo reikalą“.
„Magistratas, numatydamas, kad dėl to gali kiltų įvairiausių neramumų, pasiklausė direktorijos nuomonės. Direktorija į šį klausimą magistratui nieko neatsakė ir pareiškė, kad tai esą magistrato kompetencijoje. Paskutiniame posėdyje magistratas vienu balsu nutarė paminklų neatstatinėti, nes dėl to galėtų kilti neramumų ir vieną gyventojų dalį galėtų sukiršinti prieš kitą“, – rašė laikraštis.
1934-ųjų rugpjūtį, „Lietuvos aidas“ jau pranešė, jog prolietuviška, Martyno Reisgio vadovaujama Klaipėdos krašto direktorija „nurodė vyriausiam Klaipėdos krašto burmistrui į nenormalumą, kad savo laiku nugriautų paminklų likučiai kenkia miesto vaizdui ir paprašė tą dalyką sutvarkyti, visiškai pašalinant teberioksančius paminklų likučius“.
Vyriausias Klaipėdos miesto burmistras Erdmonas Simonaitis, ant laikraščio, „jau padarė žygių, kad tas direktorijos pageidavimas būtų įvykdytas“.
Dar po poros savaičių „Lietuvos aidas“ jau pranešė, kad rugpjūčio 28 d. pradėtas griauti „Borusijos“ stuobrys, nuimti aštuonių aplink „Borusiją“ pastatytų generolu biustai, šiomis dienomis „Borusijos“ paminklas bus galutinai pašalintas”. Kartu jis informavo, kad laikraštis „Lietuvos keleivis” kelią sumanymą vietoje nugriautų Klaipėdos mieste prūsiškų paminklų pastatyti lietuviškus, „kaip, pav., Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos”. Kaizerio paminklo postamentas buvo nugriautas jau anksčiau – rugpjūčio 16-ąją.
Dar viename numeryje „Lietuvos aidas“ jau citavo konkrečią „Broliu“ pasirašinėjusio asmens idėją, kad vietoje Borusijos galėtų atsirasti „Lietuvos statula lietuvaitės tautiniais rūbais pavidalu”, o aplink – kunigaikščių, Antano Smetonos, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Maironio ir Vydūno biustai.
Nuėmus „prūsiškus ženklus“ nuo buvusio Borusijos postamento, pats postamentas buvo paliktas, ant jo buvo pasodinta gėlių.
„Toks pasikėsinimas į vieną svarbiausių provokiškos tapatybės ideologijos simbolių Klaipėdoje netruko sukelti reakcijos, pasireiškusios paminklo ,,Už laisvę žuvusiems“ atžvilgiu. Rugsėjo 9-osios, kai visoje Lietuvoje ir Klaipėdoje turėjo būti minimas tautos vado Antano Smetonos 60-metis, išvakarėse chuliganai išrovė gėles prie paminklo „Už laisvę žuvusiems“, bandė išversti ir patį paminklą“, – rašo V. Safronovas.
O svajonės apie lietuviškus paminklus tose vietose galiausiai baigėsi tuo, kad 1938 m. lapkritį, kai jau buvo visiškai kitokia geopolitinė padėtis, miesto delegatų susirinkimas nusprendė atstatyti Borusiją ir kaizerio Wilhelmo I statulą.
„Prieš Klaipėdos Magistratą atstatomas Borusijos paminklas. Taip pat bus pastatyti ir visi vokiečių generolų ir kitų žymių žmonių biustai, kurie buvo sustatyti ant tam tikrų cementinių stovų, esančių aplink aikštelę, kurioje pastatytas Borusijos paminklas. Vakar buvo pradėti šio paminklo atstatymo darbai. Atstatymo darbai dirbami ir šią naktį, nes paminklą norima atstatyti iki sekmadienio“, – 1938-ųjų lapkričio 19 d. numeryje rašė „Lietuvos aidas“.
Paminklas kaizeriui naujoje vietoje – Gimnastikos aikštės (dabar – Donelaičio aikštė) sodelyje – buvo atidengtas 1939-ųjų kovo 19-ąją, likus kelioms dienoms iki krašto aneksijos.
Autorius: Martynas Vainorius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
