Kodėl svarbu nuolat atsigręžti į praeitį?

Tautos istorija yra mūsų visų gyvenimo pamatas. Todėl svarbu nepamiršti praeities, nes iš jos tauta perima ir tęsia savo papročius, kultūrą, tradicijas bei dvasines vertybes. Kiekviena tauta savo praeityje turi iškilių asmenybių, kuriomis gali didžiuotis, sekti jų pavyzdžiu.

Neatsiejami nuo mūsų praeities ir skaudūs istoriniai įvykiai, kurie laužė daugelio niekuo dėtų žmonių likimus. Deja, dažnai tenka išgirsti, jog baisius anų laikų įvykius daugelis šalių jau pamiršo, Amžinybėn iškeliavo gyvieji to meto (karo bei pokario) baisumų liudytojai, o po karo gimusioji karta apie tai žino tik iš istorijos vadovėlių, knygų ir kino filmų. Gal todėl, trokšdamas ekstremalių potyrių, pasaulis vėl žvangina ginklais, žiebiasi vis nauji konfliktų židiniai. Būtent todėl dramatiški praeities įvykiai turi būti nuolat liudijami – nepakanka juos prisiminti tik minint svarbias datas.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Šilalės skyriaus nariai Antanas Rašinskas, Raimundė Gečienė bei šio straipsnio autorė lankėsi Šilalės rajone esančiame Užsienio kaime. Jo pakraštyje, keliasdešimt metrų nuo pagrindinio kelio, stūkso medžiais apaugęs kalnelis, ant kurio pastatytas paminklinis akmuo su užrašu: ,,Šioje vietoje 1941 06 23 sušaudyti broliai Juozas, Jurgis ir Stasys Puleikiai”. Deja, šios šeimos palikuonių Šilalės rajone nepavyko aptikti.

Pakalbinome Drobūkščių kaime gyvenančią Petro ir Kristinos Raudonių šeimą. Kristinos Urbonaitės-Raudonienės atmintyje išlikęs blyškus prisiminimas. Jos šeimos sodyba buvusi tame pačiame kaime kaip ir Puleikių. Kristiną, vos ketverių sulaukusią mergaitę, tėvelis vesdavęsis į tą miškelį, rodydavęs kalnelį ir jame esančią gilią duobę, kurioje ir buvo žiauriai nužudyti trys Puleikių sūnūs. Nelabai tada savo vaikiška galvele supratusi, už ką toks žiaurus likimas ištiko jaunus kaimo vyrus. Tėveliui mirus, vėliau girdėdavusi kaimo žmones kalbant, jog broliai Puleikiai nėję tarnauti į sovietinę kariuomenę, slapstęsi rūsiuose.

Šiek tiek pavažiavus nuo tragiškus įvykius menančios vietos, tame pačiame Užsienio kaime išvystame medžiais apsuptą lauką, kurio viduryje, po didžiuliu ąžuolu, stovi paminklinis akmuo su kryžiumi. Smalsaujame, kam jis skirtas, tačiau jokio užrašo nerandame.

Atsakymą išgirstame iš Drobūkščiuose gyvenančios K. Raudonienės. Pasak jos, toje vietoje buvusi vieno iš nužudytųjų brolių Juozo sodyba. Jis kurį laiką dirbo kartu su tėvu ūkyje ir, tik vedęs žmoną Briedytę, pasistatė sau namą.

Ką iš tikrųjų slepia šios šeimos tragedija? Kodėl taip žiauriai buvo nužudyti trys darbštūs broliai? Išsamiai šios šeimos istoriją aprašė Angelina Varaniūtė-Narušienė monografijoje „Kvėdarna”, išleistoje 2014 m.

„Nuo Kvėdarnos 5 km į pietryčius, Juodosios pelkės pakraštyje, yra Užsienio kaimas. Jame gyveno ir ūkininkavo Kotryna ir Petras Puleikiai, kurie turėjo 26 ha žemės. Išaugino 10 vaikų (8 sūnus ir 2 dukras). Tėvai stengėsi visus vaikus išleisti į mokslus. Puleikių šeima buvo itin darni, vyravo santarvė, vienas kitą globojo ir mylėjo, esant galimybei, broliai bei seserys skubėdavo į gimtuosius namus iš Švėkšnos ar Kauno. Puleikių namai traukė ne tik šeimos narius, bet ir jų pažįstamus. Pas Puleikius atostogaudavo studentai, kunigai. Mat sūnus Kazimieras 1927 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurią baigęs liko Kaune. Nuo 1938 m. Kazimieras dirbo karo kapelionu. Kaune pas Kazimierą gyveno broliai Jonas, Jurgis, Stasys ir sesuo Zofija, kuriais jis rūpinosi, padėjo gauti išsilavinimą. Jonas baigė gimnaziją ir pradėjo dirbti. Stasys ir Jurgis mokėsi valstybinėje prekybos mokykloje, o Zofija – Kauno 4-oje gimnazijoje”, – rašoma monografijoje.

Tragiško likimo sulaukė ir Kazys. Anot istorinių šaltinių, ,,nacių okupacijos metais kun. K. Puleikis viešai pasakė, kad už žudynes teks atsakyti prieš Dievą. Už tai 1941 m. buvo gestapo areštuotas, o 1942 m. sušaudytas. Rašydamas apie nacių žudynes Kauno IX forte, M. Eglinis mini ir kun. K. Puleikį. Jis rašo: ,,…Šioje duobėje buvo aptiktas lavonas su kunigo sutana. Pavyko sužinoti, jog tai buvo kun. Kazimieras Puleikis. Jis žuvo vien todėl, kad pasakė: ,,Dievo bausmės susilauks visi tie, kurie žudo nekaltus žmones”.

O kas nutiko tą 1941 m. gražų pirmąjį vasaros mėnesį Užsienio kaime? Monografijoje pasakojama: ,,SSRS-Vokietijos karo išvakarėse netoli Puleikių namų stovėjo raudonarmiečių dalinys. Kareiviai kasė apkasus, dažnai užeidavo, reikalaudavo kiaušinių, pieno. Iš ateinančiųjų vienas kalbėjo lietuviškai. Puleikių sūnūs Jurgis ir Stasys buvo atvykę atostogų iš Kauno į tėviškę. Tą birželio rytą Stasys, Jurgis ir Juozas išėjo aplankyti seserį Oną į Drobūkštalių kaimą. Pas Oną tuo metu buvo mama ir sesuo Zofija. Pabendravę apie 3 valandas, jie ruošėsi išeiti. Lyg nujausdamas nelaimę, Jurgis vis atsigręždavo į juos išlydinčią seserį su dukrele. Broliai, grįžę namo, pasiėmė jaunėlį Izidorių ir išėjo pas kaimynus. Namuose liko tėvas Petras Puleikis. Tą pačią dieną, apie 5–6 valandą vakaro, į Puleikių namus atėjo kariškiai, iš kurių du kalbėjo lietuviškai, klausė, kur yra broliai. Apieškojo kiemą, darė kratą namuose. Viską išvertę, rado Kazimiero husarų pulko kapeliono uniformą. Pas Puleikių samdinę mergaitę buvo atėjusi draugė, kuri pasakė, kur yra Puleikiai, ir pasisiūlė juos pakviesti. <…> Kariškiai pasislėpė kieme. Mergaitė pakvietė tris brolius, kurie čia pat kieme buvo suimti. Po to juos kareiviai nuvarė į namus. Čia dar rado atėjusį kaimyną. Brolius kartu su kaimynu pasodino pievelėje veidu į krūmus. Vyriausiajam, Juozui, davė 5 minutes, Jurgiui – 10, jauniausiajam, Stasiui, 15 minučių laiko pasakyti, kur jie slepia ginklus, uniformas ir kitus karo reikmenis. Praėjus 5 minutėms ir Juozui nepasakius, kur yra ginklai (jis jų neturėjo ir apie tai nieko nežinojo), kareiviai nusivedė jaunuolį į krūmais apaugusį kalnelį. Iš ten netrukus pasigirdo šūviai. Po to budeliai sugrįžo prie saugomų brolių.

Pakartoję tuos pačius klausimus ir išgirdę atsakymą, kad jie ginklų neturi, įsakė abiem eiti į tą vietą, kur buvo nusivarę Juozą. Ten broliai išvydo Juozą nukirstomis rankomis, subadytą ir sušaudytą. Tada budeliai pradėjo kankinti Jurgį. Subadė durtuvais ir nukirto ranką. Jaunėlį Stasį mažiau žalojo ir nušovė. <…> Budeliai sumetė kūnus į duobę ir, uždėję ją šiaudais bei žagarais, padegė. Tačiau ugnis kūnus mažai sužalojo: laidojimo metu nustatyta, kad Juozo kūne durtuvu buvo padaryta apie 30 žaizdų, kiti broliai buvo mažiau subadyti. Šis žiaurus Puleikių nužudymas labai sukrėtė šeimą ir kaimynus. Taip galėjo pasielgti tik patys žiauriausi sadistai. <…> Laidojo brolius uždarytuose karstuose, kostiumai buvo pakabinti šalia karstų. <…> Nužudytiesiems Puleikiams atminti

1991 m. Kryžių kalne pastatytas koplytstulpis, ant kurio užrašyta: ,,Viešpatie, saugok Lietuvą”. Tragiškas brolių Puleikių likimas parodo, jog žmonijos istorijoje būta momentų, kad prarandamas žmoniškumas. Sunku suvokti, jog budeliams kankinant taikius, išsilavinusius jaunus žmones, nė vienam nesudrebėjo ranka, jų krūtinėse plakė ne gyvos širdys, o akmenys. Argi galima pateisinti nežmonišką elgesį, norint pademonstruoti savo valdžią, tikint, kad diegiama ideologija yra teisinga?

Šitokios mintys sukosi galvose, lankantis Puleikių žūties vietoje. Norėtųsi, jog ši vieta būtų žinoma ir kitiems Šilalės krašto bei visos Lietuvos gyventojams. Kad ją lankantys galėtų apmąstyti skaudžias mūsų istorijos patirtis...

Laimutė ŠMIDTIENĖ

LPKTS Šilalės filialo tarybos narė

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.