Paulius Vepštas: vidinė kelionė iš tamsos į šviesą
ON Media
Turinį įkėlė
Panevėžio kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“ atidaryta fotografo Pauliaus Vepšto darbų paroda „Srõvės“ kviečia žiūrovą į kelionę per vidinius potvynius ir atoslūgius – per akistatas su tamsa, savasties paieškas ir galiausiai – per gijimo bei transformacijos procesus.
Šis šešerius metus trukęs fotografijų ciklas – tai ne tik asmeninė autoriaus išpažintis, bet ir universali pasakojimo forma apie kiekvieno iš mūsų patiriamus išgyvenimus, kurie tamsiausiais momentais priverčia atsakyti į tylų klausimą: „Kas aš esu?“
Fotografas kalba apie tai, nuo ko dažnai bandome pasislėpti ar pabėgti.
Pauliau, kaip gimė mintis imtis tokio projekto?
Viskas prasidėjo gana spontaniškai – pajutau stiprų impulsą fotografuoti studijos aplinkoje.
Tuo metu dar mokiausi studijos apšvietimo, įvairių technikų, fotografavau juostiniu fotoaparatu. Procesas buvo labai intuityvus ir pilnas nežinomybės.
Pirmuoju modeliu tapo Lukas (fotografas, aktorius Lukas Varanauskas – aut. past.).
Po kelių fotosesijų jau pradėjau matyti, kad kažkas išeina, tuo laikotarpiu negalėjau tiksliai įvardinti, bet jaučiau, kad verta į tą temą gilintis. Laikui bėgant viskas konkretėjo – taip susiformavo šios serijos ištakos.
Kokia asmeninė patirtis labiausiai paveikė šios parodos atsiradimą?
Tai, kokią vidinę būseną patyriau prieš 6 metus, labai stipriai atsispindėjo mano fotografijose. Juk ji yra ta kalba, kuria galiu aiškiausiai ir lengviausiai išreikšti, ką jaučiu.
Tai buvo etapas, kai iš paauglio tapau suaugusiu. Šis virsmas daug kam sudėtingas, kupinas įvairių išgyvenimų, o man jis paliko tam tikrus randus.
Kaip įprastai atrodo jūsų kūrybinis procesas?
Mano kūrybos procesas lėtas, nuoseklus ir išjaustas.
Retai kada projektą ar seriją baigiu greitai, pavyzdžiui, per pusmetį.
Dažniausiai projektai būna pradėti, bet aš juos savyje nešioju, gvildenu, bandau suprasti, įžvelgti skirtingas perspektyvas.
Tik pajutęs, kad atėjo tinkamas laikas, imuosi įgyvendinti. Taip nutiko ir su šia serija.
Turiu ir daugiau projektų, kurių dar niekam nerodau, bet tikiu, kad ateityje jie taip pat išvys dienos šviesą.
Šešeri pasirengimo parodai metai – ilgas laikas. Kas lėmė tokį užsitęsusį kūrybinį procesą?
Šios parodos ilgai nerengiau, nes nenorėjau į pasaulį paleisti vien tamsios žinutės – tai nebūtų apie mane, nes nesu negatyvus žmogus.
Seriją padėjau į šalį, kol atradau atsvarą ir atsirado visas ciklas. Laikiau, kol galėjau tinkamai reflektuoti ir suvokti. O tikriausiai suvoki tada, kai emocijos nebedaro tokio stipraus poveikio ir gali vadovautis ne jomis, bet protu.
Su laiku keitėsi ir pats gyvenimas, ir mano vidinė būsena – dirbdamas su savimi, apsupdamas save tinkamais žmonėmis, pamažu pradėjau viską matyti kitaip.
Todėl man buvo svarbu, kad žiūrovas pamatytų ne tik skausmingą patirtį, bet visą fotografijų ciklą.
Paulius Vepštas. P. Židonio nuotr.[/caption]
Ką jums reiškia parodos pavadinimas „Srõvės“?
Ilgai ieškojau tinkamo pavadinimo.
„Srovės“ pasirodė labai tikslus, nes srovių būna įvairiausių. Tai ir gamtos reiškiniai, ir metaforinės mūsų gyvenimo srovės.
Tai tarsi periodai, per kuriuos pereiname.
Ypač tada, kai pats stipriai keitiesi, patiri įvairiausius išgyvenimus, nesvarbu, pozityvius ar negatyvius, – tai tave formuoja, paveikia.
„Srovės“ man taip pat siejasi su laiku.
Be to, vizualiai šis pavadinimas puikiai dera su pačia paroda: dalis darbų turi mėlyną atspalvį. Viskas susijungė – ir vizualiai, ir pagal idėjinį lygmenį.
Kiek šioje parodoje yra jūsų, o kiek – universalaus žmogaus patyrimo?
Manau, visi vienaip ar kitaip patiriame tamsius gyvenimo periodus – skirtingomis aplinkybėmis, per skirtingus aspektus.
Dažnas bijo į tai pažvelgti.
Aš pats anksčiau bijojau – atrodė, jei gyvenimas tęsiasi, tai viskas turi būti gerai.
Bet viduje jaučiau, kad kažkas stabdo – negali iki galo atsiverti, išjausti. Atsiranda nevisavertiškumas, ribos, kurias apibrėžia emocijos. Tas ribotumas skatina ieškoti.
Kaip spalvų kaita jūsų parodoje atspindi gijimą ir transformaciją?
Paroda prasideda nuo nespalvotos fotografijos – pirmieji darbai nespalvoti.
Kiekvienas parodos fragmentas atspindi tam tikrus gyvenimo etapus, kurie kinta, kol pamažu atsiranda spalva.
Iš pradžių – tik mėlyna, tarsi tarpinė, pereinamoji iš juodos ir baltos.
Vėliau įvyksta aiškus lūžis, po kurio fotografijos tampa visiškai spalvotos.
Pradžia buvo tamsi, vieniša ir sunki, o pabaiga – labai lengva, švelni, spalvota ir pilna nežinomybės, bet – gerąja prasme.
Paulius Vepštas. P. Židonio nuotr.
Parodos aprašyme minimi slegiantys pasąmonės sluoksniai. Kaip juos pavyko perteikti fotografijoje?
Kiekvieną kartą pradėdamas naują fotografijų seriją jaučiuosi tarsi leisdamasis į nežinomybę – tai kelionė, kurioje nežinau, kur galiausiai atsidursiu.
Laikui bėgant viskas susidėlioja į projektą, kuris turi daugiau sluoksnių, siužeto liniją, kur kiekvienas kadras papildo vienas kitą.
Šįkart ištransliavau, kaip aš jaučiausi.
Tam pasirinkau neutralią studijos aplinką, kur nėra jokių pašalinių daiktų, kurie blaškytų. Tik tai, kas būtina emocijai perteikti.
Kaip vyko fotografavimo procesas – ar aiškiai nurodydavote, kokią emociją norite perteikti?
Prieš 6-erius metus pradėdamas dirbti su Luku atradau, kas veikia, o kas ne.
Dar iki tol buvome artimi draugai.
Net ir mano fotografijos karjera prasidėjo tada, kai kartu fotografuodavome, užsidarę prie raudonos šviesos ryškindavome juostas mano senelio garaže.
Lukas puikiai suprato, kokios emocijos man buvo svarbios ir kokią žinutę norėjau perteikti.
Mačiau, kad jis gali iš savo emocinio lygmens perduoti tą tamsesnę būseną.
Pamačiau, kad transliuoju tai, dėl ko aš fotografuoju.
Su laiku viską dariau intuityviai – kartais Lukas pasiūlydavo idėją, o kartais aš, jausdamas tam tikrą emociją, galvojau, kaip tą galima perteikti vizualiai.
Ilgainiui, jeigu pasiduodi tai intuicijai ir nepameti fotografavimo pastabumo – viskas pavyksta.
Vėliau pradėjau dirbti ir su Irmantu (aktorius Irmantas Pilis – aut. past.), o dar vėliau – fotografavau save.
Ką naujo šioje parodoje pristatote tiek technine, tiek kūrybine prasme?
Nufotografuoti negatyvai man iš tiesų primena molį, iš kurio lipdau jau galutinį paveikslą.
Kartais tai vyksta lengvai, o kartais reikia įdėti daugiau darbo.
Bet visada stengiuosi save išstumti iš komforto zonos – kiekviename projekte išbandyti naujus metodus.
Šioje parodoje eksperimentavau su didelio formato spauda ir su tonavimo procesais.
Tai reiškia, kad nespalvotą vaizdą leisdamas per chemiją, kūriau jam atspalvį.
Taip pat pirmą kartą pristatau kelis eksperimentinius darbus – RA-4 spalvotą analoginę spaudą.
Tai ganėtinai retai sutinkamas procesas, bet tikiuosi, kad žiūrovai pamatys šiek tiek autentiškesnį vaizdą, kai spaudžiama tiesiai iš juostelės ant šviesai jautraus popieriaus.
Kodėl kaip išraiškos būdą pasirinkote analoginę fotografiją?
Fotografuoju jau beveik dešimt metų ir džiaugiuosi, kad viskas susiklostė taip, kaip susiklostė – nuo pirmo dovanoto juostinio fotoaparato.
Ta medija mane iš karto sužavėjo ir niekada su ja nebesiskyriau.
Nors fotografuoju ir skaitmeninėmis, ir formatinėmis kameromis, juostinė fotografija man labiausiai pažįstama.
Dirbdamas laboratorijoje ir tyrinėdamas emocijas, darbuose palikau vietos nugulti chemijai ir visiems procesams taip, kaip jie gali.
Tame procese maždaug žinai, ką išgausi, bet tiksliai negali pasakyti. Kartais taip būna ir su emocija – vieną akimirką jautiesi laimingas, o kitą viskas gali pasikeisti.
Tas spontaniškumas mane ir motyvuoja kurti pasirinkus analoginę fotografiją, nes nežinomybės elementas lieką visą laiką – kaip ir gyvenime.
Paulius Vepštas. P. Židonio nuotr.
Ar niekada nekilo noras nutraukti darbą – tiesiog sunaikinti fotografijas, atsiriboti nuo temos ir nebegrįžti prie jos?
Ne, nes jaučiau, kad nesu vienas.
Juk žmonės išgyvena tą patį, ką teko patirti ir man – skausmą, kančią.
Tai mūsų kasdienybės dalis. Niekada nenorėjau to neigti ar nuo to pabėgti.
Tikriausiai man tai buvo priminimas vis sugrįžti prie šių temų, pažiūrėti į jas iš naujo.
Ir tai per ilgą laiką atvedė prie šios parodos – tokios, kokia ji yra šiandien.
Ką jaučiate rodydamas savo vidinius išgyvenimus viešai?
Atvirai kalbėti apie emocijas iš pradžių atrodė sunku.
Bet tada supratau, kad jei galiu drąsiai įvardinti ir parodyti, galbūt ir kiti to nebijos.
Tikiuosi, kad parodą apžiūrėti atėjęs žmogus jausis pastūmėtas nebijoti kalbėtis.
Ši paroda yra apie visus žmones.
Tai nėra apie mano, kaip unikalaus individo, išgyvenimus, tai yra apie visų žmonių gyvenimiškas patirtis. Aš jas interpretuoju taip, kas nors kitas – kitaip, bet visi mes jaučiame skausmą, laimę, džiaugsmą.
O kada supratote, kad emocinis atvirumas, o ne jausmų slėpimas gali tapti stiprybe? Kokią įtaką tai turėjo jūsų vyriškumui?
Pajaučiau tai, kai pradėjau gebėti įvardinti, kad man sunku.
Visa tai susidėliojo į suvokimą, kad psichologinė sveikata yra lygiai taip pat svarbi, kiek fizinė. Man tai padėjo susiformuoti aiškesnį savivertės jausmą, pradėjau daug labiau pasitikėti savimi.
Ar, jūsų manymu, menas gali būti vyriškas, moteriškas ar „unisex“ (liet. abiejų lyčių)?
Aš manau, kad menas išvis neturi ribų. Jos atsiranda tada, kai patys nubrėžiame.
Menas gali būti vyriškas ir moteriškas, jeigu pats kūrėjas taip nori, be to, priklauso ir nuo to, kas žiūri į tą meną ir kaip interpretuoja.
Man ši paroda buvo labiau apie pačią žmogaus prigimtį.
Tiek vyrams, tiek moterims yra svarbi psichologinė sveikata ir bendra būsena.
Kaip manote, kodėl vyrams vis dar sunku kalbėti apie savo jausmus?
Tikriausiai dėl tos bendros nusistovėjusios stigmos, kad vyrai negali jausti, kad tai nevyriška.
Bet jei vidiniai dalykai nėra sprendžiami, jie neišvengiamai prasiveržia.
Baisu, kai nuo ilgą laiką laikyto skausmo atsiranda įvairiausių pabėgimo formų – žalingi įpročiai, nesutarimai su aplinka.
Man atrodo, kad vienaip ar kitaip užgniaužtos emocijos vis tiek pratrūks, tad geriau pasirinkti būdą, kuris padės. Jau nemažai vyrų apie tai kalba – atėjo laikas kalbėti ir man.
Kokią žinutę perduotumėte vyrams, kurie vis dar bijo kalbėti apie savo vidinį pasaulį?
Nors pati projekto šerdis yra gana tamsi, tačiau žinutė, kurią noriu perduoti žiūrovui, pozityvi: viskas yra laikina.
Net jei atrodo, kad tam tikri dalykai tęsis amžinai, tik laiko klausimas, kada įsitikinsi, jog yra kitaip.
Noriu, kad žiūrovas savo žvilgsniu pažvelgtų į mano darbus, nebijotų paklausti savęs, ar nesinešioja viduje ko nors sunkaus – tarsi akmens, kurio laikas atsikratyti.
Tikiu, kad tie, kurie yra išgyvenę ar šiuo metu išgyvena sudėtingą periodą, lengvai atpažins emocijas, kurias norėjau perteikti.
Ačiū už pokalbį.
Autorius: Viktorija METIOLKINA-ŠVEDIENĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
