Suvešėjus gamtai ir jausmams – giedoti mojavų

Gegužės mėnuo turi ypatingą, senajame Lietuvos kaime itin mėgtą ir populiarią tradiciją – gegužines pamaldas, mojava vadintas.

Tarpukariu turbūt nebūdavo kaimo, kur gegužės vakarais nesuskambėtų giesmės Marijai – po dienos darbų kaimynai kurioje vienoje troboje susirinkdavo giedoti mojavų.

Sena, Lietuvoje dar nuo 19 a. pabaigos paplitusi bendruomeninė tradicija šiais laikais dažniau praktikuojama bažnyčiose.

Visgi gegužinės pamaldos – ne tik bažnyčios, bet ir liaudies pamaldumo išraiška.

Jų tradicija liaudyje nepamiršta.

Panevėžio krašte ir šiandien kai kur tebegiedamos mojavos – ne tik kaimo žmonių kiemuose, bet mieste į būrį susirinkus kaimynams.

Giedotojų laukia su pyragais

Centrinėje Panevėžio dalyje esančios siaurutės Motiejaus Valančiaus gatvelės gyventojai jau daug metų gegužės mėnesį į šioje gatvėje esantį vienuolyną renkasi giedoti mojavų.

Čia stovinčiuose vienuose iš Dievo Apvaizdos seserų vienuolijos namų šiuo metu gyvena trys seserys.

Gegužę jos atveria masyvius vienuolyno vartus, prikepa pyragų ir laukia kaimynų ar iš toliau atvykstančiųjų.

Giedotojai sutinkami svetainėje, vaišinami pačių vienuolių surinktų ir paruoštų gilių kava.

O tuomet pakviečiama į vienuolyno koplyčią giedoti.

Vieną vakarą joje apsilankius „Sekundės“ žurnalistams, čia jau buvo susirinkę dešimt moterų ir vienas moksleivis, atėjęs su mama ir močiute.

Jau sugiedojus giesmes ir sukalbėjus maldas, vienuolyno kaimynystėje gyvenanti Ieva bei jos mama Sigita pasakojo išeinančios į namus pakylėtos, pajutusios bendrystę ir laimingos.

Ieva pasidžiaugė, kad giedoti mojavų mielai ateina ir du jos sūnūs.

Tik šįkart jų vakaras buvo užimtas.

„Bet kitomis dienomis tikrai giedos“, – patikino Ieva.

Jos mama Sigita pripažįsta: giedojimas suteikia ramybės.

„Mūsų visa šeima laukia gegužės, kad galėtume pas seseris ateiti giedoti“, – tvirtina ir jų kaimynė Gerda.

O Donata Giedrikaitė giedoti mojavų į M. Valančiaus gatvėje esantį vienuolyną atvažiavo iš Rožyno mikrorajono.

„Atvažiuoju čia, nes drauge giedoti man gera“, – sako Donata.

[caption id="attachment_426457" align="aligncenter" width="1623"] Giedoti mojavų M. Valančiaus g. gyventojus sukviečia sesuo Leonora. P. Židonio nuotr.

Ne tik kinktelėti galvas

Sukviesti kaimynus kartu giedoti gegužinių giesmių – sesers Leonoros Kasiulytės sumanymas.

Mojavų tradicija kilusi iš Italijos ir jos kaimynystėje esančių Prancūzijos bei Ispanijos.

Pati vienuolė prisipažįsta, kad septynerius metus studijuojant Italijoje jai nebuvo kada giedoti mojavų – gegužės vakarais sėdėdavo prie knygų, ruošdavosi egzaminams.

O štai grįžusi po studijų į Panevėžį, vienuolė nutarė, kad reikia giedoti mojavas.

Ir giedoti ne vienoms vienuolėms, o kartu su kaimynais.

„Tokių puikių kaimynų ir kaimynių turime! O būdavo, kad prasilenkdami su jais tik pasisveikindavome ar vien kinktelėdavome galvas. Pamaniau, būtina artimiau susipažinti, kad susitikę ne tik kinktelėtume, o turėtume ir apie ką šnektelėti“, – kaip gimė sumanymas kviestis kaimynus giedoti mojavų, pasakoja vienuolė L. Kasiulytė.

Prieš gegužines pamaldas – vienuolių vaišės su pyragais ir gilių kava. P. Židonio nuotr.

Ir prašyti, ir dėkoti

Mojavos – tai gegužinės giesmės.

Sesuo Leonora pasakoja, kad jas pati bažnyčia parinko giedoti gegužę, dar vadinamą Mergelės Marijos mėnesiu.

Per mojavą giedama Marijai skirtoji, jos nuopelnus, savybes, būdo bruožus vardijanti litanija. Po šios kalbama šventojo Bernardo sukurta malda, prašant Dievo Motinos malonių, galop giedama giesmė „Sveika, Marija“.

Vienuolė primena, kad iki imantis giedoti, dera sugalvoti vadinamąją intenciją, ko norima paprašyti Dievo Motinos.

Beje, nebūtina vien prašyti. Tinka Mergelei Marijai dėkoti. Įprasta, kad sugiedojus gegužines giesmes, dar ir pasimeldžiama.

„Ir tai užtrunka tik dešimt-penkiolika minučių. Tiek laiko pasimeldi, o pasijunti labiau pakylėtas, laisvesnis, džiugesnis, pabendravęs su pačia Dievo Motina ir jos Sūnumi“, – dėmesį atkreipė L. Kasiulytė.

Bendruomeninės pamaldos

Nors daugeliui atrodo, kad gegužinės pamaldos giedamos jau labai seniai, iš tiesų ši tradicija Europoje žinoma tik nuo XIX amžiaus – 1840-ųjų.

Lietuvą ji pasiekė dar vėliau. Kai popiežius šių pamaldų dalyviams suteikė visuotinius atlaidus, giesmės Marijai gegužę ėmė sklisti iš visų Lietuvos kaimų.

„Pagalvokime apie laikus, kai dauguma gyveno kaimuose, bažnyčias pasiekti nebuvo taip paprasta, o ir darbų pavasariais kaime oho kiek tekdavo nudirbti. Suprasdama šią situaciją, o drauge matydama žmonių norą giedoti mojavas, bažnyčia ėmė raginti tą daryti bendruomenėse“, – pasakoja vienuolė.

Į pamaldas Marijos garbei kaimo žmonės rinkdavosi prie kryžių, koplytėlių, tikinčiųjų namuose. Temstant, suskambinus varpu ar kitaip davus ženklą, žmonės sugužėdavo į atvirus namus giedoti Marijos litanijos ir giesmių.

Visi kartu melsdavosi, Marijos prašydavo malonių, sausais metais lietaus, lietingais – giedros.

Populiarūs būdavo tie susibūrimai – juk pamaldoms pasibaigus, ne tik giesmės, bet ir dainos skambėdavo, savaitgaliais ir šokiai vykdavo.

Sovietmetis bendruomenės sąvoką buvo beišgyvendinantis.

Bet Lietuvai atsikovojus laisvę, dvasininkams paraginus, pasak L. Kasiulytės, kaimuose, miesteliuose kuri nors „pabažna“ šeimyna gegužės mėnesį vadinamajame gerajame trobos gale, o jei šilta ir nelyja – kieme – vėl ėmėsi rengti tokiems giedojimams vietą ir laukti kaimynų.

M. Valančiaus gatvėje esančiame vienuolyne šiuo metu gyvena seserys Leonora, Kazimiera bei Agnietė. P. Židonio nuotr.

Berželių nekerta

Senajame Lietuvos kaime buvo įprasta troboje matyti kabančius šventųjų paveikslus, o mojavai po jais dar būdavo merkiama gėlių, gal ir patys paveikslai žiedais apipinami.

„Girdėjau, kad vyrai gegužinėms pamaldoms nukirsdavo ir į trobą atsinešdavo jaunų berželių. Šalia tų paveikslų ir berželių ir būdavo giedama“, – kalba vienuolė.

Ji savojo vienuolyno koplyčioje pamerkia gėlių, tačiau berželių šiukštu nekertanti.

„Kam juos kirsti, lai sau auga smagiai. Kam žudyti medelį? Gyvename laikais, kai itin svarbi ekologija, turime rūpintis gamta“, – pabrėžia sesuo Leonora.

Sovietmetis tradicijos neišnaikino

Vienuolė apgailestauja ankstyvoje vaikystėje nežinojusi, kas yra mojavos, kaip jos giedamos, nors užaugo karštai tikinčioje šeimoje.

Ji – tremtinių vaikas, gimusi Sibire. L. Kasiulytė svarsto, kad vargą vargstant, pusbadžiu gyvenant tremtyje ir jos mamai, ir kitiems tremtiniams turbūt nebebuvę jėgų burtis giedoti gegužinių.

Grįžus į tėvų gimtas vietas Pakruojo rajone, netoli Stačiūnų aršiu sovietmečiu kaimų gryčiose niekas gegužinių nebegiedodavo.

Tačiau paauglė Leonora šias maldas girdėdavo bažnyčioje.

Vienuolė atkreipė dėmesį, kad Stačiūnų bažnyčia vienintelė Lietuvoje, garsėjanti vadinamaisiais laimingos mirties atlaidais.

Pašnekovė šypsosi, kad išgirdę tokį pavadinimą, daugelis suklūsta ir teiraujasi, ar nuvykęs į tokius atlaidus pasirašai mirties nuosprendį.

Pasak L. Kasiulytės, mirties nuosprendį visi mes esame pasirašę – tai įvyko gimstant. O nuvykus į laimingos mirties atlaidus, pasak jos, prašoma vilties laimingai numirti ir patekti į laimingą Amžinybę.

„Bijo žmonės apie mirtį kalbėti, daugelis nenori jai ruoštis“, – atsiduso vienuolė.

Autorius: Daiva BARONIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama