Dviračių trekas – neįkandamas riešutas
Klaipėda atvirai
Turinį įkėlė
Pokario Klaipėdos vaizdą remdamasi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve dabar saugomais dokumentais savo rašinių cikle „tapanti“ „Atvira Klaipėda“ šįkart pristato 1952-1953 metų sporto aktualijas.
1952-ųjų birželį Vykdomasis komitetas patenkino Laisvosios sporto draugijos „Žalgiris“ prašymą ir nusprendė jai paskirti dalį Dangės upės baseino ir prie jo, šalia faneros kombinato, buvusį 3000 kv. m ploto sklypą vandens sporto užsiėmimams organizuoti. Draugijos vadovui draugui Urvakiui buvo nurodyta per savaitę apsitverti minėtąjį sklypą.
Tą vasarą „Žalgiris“ turėjo ir kitokių reikalų. Liepos pradžioje Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Kazimieras Zimkus kreipėsi į LTRS Plano komisijos pirmininką draugą Petrovą nurodydamas, kad prieš mėnesį minėtajai draugijai skirtų 200 tūkst. rublių, už kuriuos turėjo būti kapitaliai remontuojami Klaipėdos velo-moto trekas ir jachtklubas, buvo per mažai.
„Pagal technikinę dokumentaciją reikalinga didesni kiekiai statybinių medžiagų kurioms fondai neišskirti. Prašoma Jūsų sutikimo ir parėdymo išskirti reikalingų medžiagų fondus Klaipėdos LSD „Žalgiris“ miesto Tarybai“, – rašė K. Zimkus ir pridėjo detalią informaciją apie reikalingas medžiagas.
Dėl tokių remontų į LTSR ministrų tarybos pirmininką Mečislovą Gedvilą tuomet kreipėsi ir visas Vykdomasis komitetas, prašydamas išskirti reikiamų statybinių medžiagų.
„Klaipėdos miesto Darbo Žmonių deputatų Tarybos Vykdomasis Komitetas vykdydamas Jūsų nurodymus kūno kultūrai ir sportui išvystyti respublikoje didelį dėmesį skyrė į sportinių bazių atstatymą. Klaipėdos miestas turi geriausias sąlygas vandens ir dviračių sporto šakoms išvystyti. Jūra, ir palyginus, trumpos žiemos ir geri keliai sudaro geriausias sąlygas toms sporto šakoms kultivuoti apskritus metus. Klaipėdos mieste turimam Jūrų Jachtklubo elingui kartu su laivų dirbtuvėmis ir vieninteliam respublikoje ir Pabaltyje dviračių-motociklų trekui būtinas greitas kapitalinis remontas“, – motyvavo savo prašymą Klaipėdos valdžia.
1953-iųjų kovą Vykdomasis komitetas nusprendė atšaukti savo ankstesnį sprendimą, kuriuo minėtasis trekas buvo perleistas sporto draugijai „Spartakas“, nes pastaroji neįvykdė savo įsipareigojimo sutvarkyti šį objektą. Trekas nauju Vykdomojo komiteto sprendimu buvo perduotas „Žalgiriui“. Jos pirmininkas draugas Urvakis buvo įpareigotas parengti remontui reikalingą techninę dokumentaciją ir darbus pradėti ne vėliau kaip 1953-iųjų birželio pradžioje.
Tikriausiai „Žalgiris“ buvo geresnis nei „Spartakas“, nes 1956-ųjų balandžio „Tarybų Lietuvos“ kronikos epizode buvo demonstruojami važinėjantys dviratininkai ir skelbta, jog „ilgai laukė Klaipėdos sportininkai dviračių treko atstatymo“ ir pagaliau vienintelis toks respublikoje objektas buvo suremontuotas.
„Vyksta pirmosios treniruotės. Respublikinės rinktinės dalyvis Stasys Malinauskas pasiryžęs gerai paruošti dviratininkus artėjančiai Tarybų sąjungos tautų spartakiadai“, - dėstė kronikos diktorius.
Visgi, matyt, suremontuotas trekas, tarnavo neilgai – Kretingos gatvėje, name šalia tuometinio Specialaus sanitarinio mašinų autoūkio nuo 1956 metų gyvenusios klaipėdietės seserys Vanda Grinkevičienė ir Milda Vainorienė „Atvirai Klaipėdai“ yra pasakojusios, jog šis objektas jų vaikystės metu jau buvo apleistas.
„Trekas tada labiau priminė stadioną, tik kad kraštai buvo betonuoti. Buvo jau apleistas. Aplink visur buvo krūmai, pelkynai, prūdai. Ir jie baisiai smirdėdavo, gal kas dar po karo ten buvo nuskendęs. Būdamos vaikais eidavome į treką pažaisti, paišdykauti“, – pasakojo V. Grinkevičienė, uostamiestyje gyvenusi nuo 7 metų amžiaus.
„Paprastas asfaltas ir tvora, o aplink pelkės ir pievos, bruzgynai. Eidavome į treką su kamuoliu žaisti. Ten būdavo užuovėja, viduje – veja. Kiti vaikai su dviračiais čia atvažiuodavo“, – sakė dviem metais už seserį jaunesnė M. Vainorienė.
1969 m. rugsėjį P. Ražas „Tarybinėje Klaipėdoje“ paskelbtoje publikacijoje „Koks treko likimas?“ rašė apie apverktiną šio objekto padėtį.
„Prieš karą, kai Klaipėdoje buvo tik apie 40.000 gyventojų, miesto sportinės organizacijos sugebėjo pastatyti dviračių treką, kapitalinį įrenginį dviračių sportui vystyti. Dabar, kai uostamiestyje 140 000 gyventojų, ir jaunimo bei sportininkų atitinkamai daugiau, šis statinys eina niekais, paliktas likimo valiai. Vakarinė jo siena virto griuvėsių krūva, vidinėje treko aikštėje bala, kurioje beveik ištisus metus tyvuliuoja vanduo, kurkia varlės. Net betonas užžėlė žole. O į ką pavirto treko aplinka? Vietoj puikaus parko, kadaise buvusio Klaipėdos puošmena, liko šlapias alksnynas ir šiukšlynas. Negalima ramia širdimi į tai žiūrėti. Argi uostamiestyje nėra dviračių sporto mėgėjų? Jei Klaipėdai trekas nereikalingas, tai nejaugi respublikos sportininkams jo irgi nereikia?“ – rašė P. Ražas.
Jo aprašytas trekas buvo įrengtas Karaliaus Daržo parkui išlaikyti ir dviratininkų draugijų pastangomis bei atidarytas 1933-iųjų pradžioje. Atidarymo proga laikraštis „Lietuvos aidas“ jį vadino „modernišku dviratininkų stadionu“ su specialiais takais dviratininkų ir motociklininkų lenktynėms.
Istorikas Ričardas Žičkus yra rašęs, kad šiame treke buvo rengiamos net tarptautinės dviračių lenktynės. Tuo metu motociklai čia jautėsi ne itin gerai, nes trekas jiems buvo per trumpas, posūkiai per staigūs, todėl sportininkai su galingesniais motociklais negali parodyti visų galimybių ir dažnai labai rizikavo.
Treką sovietinei miesto valdžiai pavyko rekonstruoti tik 1979-aisiais.
Autorius: Martynas Vainorius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
