Viešviliškiai išlydėjo kunigą į naują tarnystės vietą

Viešviliškiai išlydėjo kunigą į naują tarnystės vietą. Rugpjūčio 3-ąją dieną į Kristaus Atsimainymo atlaidus Viešvilėje rinkosi ne tik vietos gyventojai, bet ir svečių. Visi žinojo – ši diena ypatinga. Tai ne tik šventė, bet ir devynerius metus Viešvilės ir Smalininkų parapijose tarnavusio kunigo Kęstučio Pajaujo išlydėjimas į naują tarnystės vietą. Pamokslas, kurį ilgai atsimins Bažnyčioje jau nuo ryto gaudė vargonai, o žmonės rinkosi – vieni su gėlėmis, kiti su namie keptais pyragais agapei, treti tiesiog su šypsena ir truputį sudrėkusiomis akimis. Kunigas Kęstutis visus pasveikino ramiu linktelėjimu – taip, kaip darydavo visus devynerius metus. Kunigo pamokslą šįkart daugelis vadino labai simbolišku. Jis kalbėjo apie susitelkimo, vidinės intencijos ir gebėjimo nepasiduoti trukdžiams svarbą tikėjime. „Kartais mus erzina kitų žmonių kalbos, jų dėmesio stoka maldai, – kalbėjo jis. – Bet ar mes patys esame sutelkti į tai, kas svarbiausia?“ Jis pasakojo istoriją apie žmogų, kurį bažnyčioje vargino kitų apkalbos ir neįsitraukimas. Tuomet kunigas tam žmogui pasiūlė užduotį – apeiti bažnyčią su pilna stikline vandens, nieko neišliejant. „Žmogus taip susitelkė į užduotį, kad nepastebėjo nei apkalbų, nei kitų trukdžių. Taip ir mūsų gyvenime – jei širdis pilna Dievo, jokie pašaliniai garsai mūsų nepasiekia“, – užbaigė mintį kun. K. Pajaujis. Bažnyčioje stojo tyla – tokia, kai žinai, jog kalbama tiesiai tau. Po Mišių skambėjo padėkos už bendruomenės būrimą, atsidavusią tarnystę, bažnyčios vidaus ir aplinkos atnaujinimą, Lurdo įrengimo iniciatyvą. „Jis buvo kitoks nei anksčiau buvę kunigai, – sakė aktyvi parapijietė Dalia Mačiežienė. – Mišios su juo trukdavo ilgiau, bet tu niekada nejausdavai, kad tai per daug. Kiekviena minutė buvo pripildyta nuoširdumo.“ Jūratė Ačė, atvykdavusi kiekvieną sekmadienį į Viešvilėje kunigo K. Pajaujo aukojamas Mišias net iš Bitėnų pridūrė: „Jis mokėjo klausytis. Ateidavai pas jį su savo rūpesčiu ir jausdavaisi išgirstas iki galo. Kartais atrodė, kad jis net neskuba kvėpuoti, kol žmogus nepasakė visko, kas guli ant širdies.“ Taip kunigas Kęstutis parapijiečiams ne kartą įrodė, kad yra ne tik dvasininkas, bet ir darbų žmogus. Jo sumanymu atsirado Viešvilės Lurdas, akmenimis grįsta aikštelė automobiliams prie bažnyčios, buvo suremontuotas bažnyčios vidus, sutvarkyta aplinka. „Kai tik atsirasdavo idėja, jis ją brandindavo tyliai, – prisiminė D. Mačiežienė. – O tada staiga jau matydavai jį su kastuvu rankoje. Ir tada mes, net nekviesti, prisijungdavome. Jis buvo pirmas, kuris dirbdavo, ir paskutinis, kuris išeidavo.“ Ryšys su bendruomene Per savo tarnystės metus kunigas organizavo piligrimines keliones. „Tokiose kelionėse mes tapome kaip šeima – meldėmės, juokėmės, dalinomės sumuštiniais ir pasakojimais apie savo gyvenimus, – sakė J. Ačė. – Tai buvo kelionės, kurios keitė žmones. Dėl jo iniciatyvos ir šventės Viešvilėje tapo kitokios – po Mišių visada vykdavo agapės. Visi susėsdavo prie kavos ar arbatos puodelio pasikalbėti, pasidžiaugti ar pasidalinti rūpesčiais.“ „Agapė – tai daugiau nei maistas, – sakė D. Mačiežienė. – Tai galimybė pabūti kartu. Ir jis visada būdavo šalia, kalbėdavosi su kiekvienu, lyg mes visi būtume jo šeima.“ Agapė ir po rugpjūčio 3-iosios atlaidų buvo ypatinga. Ne tik dėl atsisveikinimo jausmo, bet ir dėl to, kaip viskas vyko. Šalia bažnyčios, pavėsyje, ant baltomis staltiesėmis užtiestų stalų, garavo žuvienės katilai, kvepėjo šiupinys, o pyragų lėkštės buvo tokios pilnos, kad vos ant stalų tilpo. „Kunigas visada pirma ragina kitus, o tik paskui pats atsisėda“, – su šypsena pasakojo D. Mačiežienė. Iš tiesų kunigas Kęstutis vis klausė, ar ko netrūksta, ir netgi pats išvirė kavos, kai jos per agapę pasigedome ant vaišių stalo. J. Ačė prisiminė vieną ankstesnę smulkmeną: „Jis visada pastebi, jei kas nors nedrįsta prieiti prie stalo. Pamenu, priėjo prie vienos vyresnės moters, pasilenkė ir tyliai tarė: „Jei Dievas visus kviečia prie savo stalo, tai kaip mes tavęs nepasodinsim?“ Ir nusivedė ją prie kitų. Tokios akimirkos parodo, koks jis yra iš tiesų.“ Bažnyčia – ne tik sienos Kunigas Kęstutis ne tik atnaujino bažnyčios aplinką, bet ir įkvėpė žmones būti aktyviais jos dalyviais. Moterys noriai puošdavo altorių, sodino gėles. „Jis mums parodė, kad bažnyčia – tai ne tik sienos. Tai mes visi, kurie mylime vieni kitus“, – apie kunigą pasakojo parapijietė D. Mačiežienė. Atsisveikindami viešviliečiai ilgai spaudė jo ranką, kai kurie apkabino, kiti tiesiog ištarė ačiū. „Kai jis išėjo pro duris, atrodė, kad išnešė dalelę mūsų širdžių, – prisipažino J. Ačė. – Bet kartu paliko tiek daug, kad užteks visam gyvenimui.“ D. Mačiežienė, pridūrė: „Mes jį matysim kiekvieną kartą, kai eisime pro Lurdą, kai sėdėsim ant suolelio, kurį jis pagamino. Kunigas Kęstutis mus išmokė, kad svarbiausia ne pastatai, o širdžių ryšys. Ir tas ryšys išliks.“ Už sektiną pavyzdį ir kilnią veiklą kun. K. Pajaujis įvertintas Jurbarko r. savivaldybės „Krištoline lelija“. Kunigas K. Pajaujis devynerius metus aptarnavo Viešvilės Kristaus Atsimainymo ir Smalininkų Šv. Juozapo parapijas. Perkeliamas į Ylakių (Skuodo r.) Viešpaties Apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai parapiją, taip pat eis Skuodo dekanato vicedekano pareigas. Ligita Daugnoraitė Išlydėdami mylimą kunigą Kęstutį Pajaujį, parapijiečiai nuoširdžiai padėkojo už bendruomeniškumą, rūpestį, bažnyčią, Lurdo įrengimo iniciatyvą Viešvilėje.  D. Mačiežienės asmeninio archyvo  nuotr. Kun. Kęstutis Pajaujis Jurbarko kraštui skyrė devynerius metus, rūpinosi Viešvilės ir Smalininkų parapijomis, nuveikė daug prasmingų darbų.

Autorius: Jurbarko šviesa

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama