Šv. Porciunkulės ir Ubagų diena: tikėjimas per gailestingumą
Suvalkietis
Turinį įkėlė
Galite klausytis ir straipsnio garso įrašą
Kalendorius primena, kad šiandien, rugpjūčio 2-ąją, minima Ubagų arba Šv. Porciunkulės diena. Tai – sena lietuvių liaudies šventė, glaudžiai susijusi su krikščioniška tradicija pagelbėti stokojantiems, alkstantiems, vargstantiems. Šią dieną padėti atskirtyje ir nepritekliuje atsidūrusiems žmonėms buvo bendruomenės pareiga ir tikėjimo išraiška. Šiuolaikinėje visuomenėje, kur svarbiausia išvaizda, sėkmė ir įvaizdis socialiniuose tinkluose, lengva nepastebėti tų, kuriems iš tiesų reikia pagalbos, todėl Ubagų diena primena: apsidairykime aplink ir pastebėkime žmones, kuriems reikia mūsų pagalbos ir rūpesčio.
Porciunkulės atlaidų kilmė
Ubagų dienos kilmė siejama su Porciunkulės atlaidais, kurie prasidėjo Italijoje XIII a. pradžioje. Remiantis istoriniais šaltiniais, Porciunkulė yra nedidelė koplytėlė netoli Asyžiaus miesto Italijoje. Teigiama, kad koplytėlę atstatė Šventasis Pranciškus Asyžietis, pranciškonų įkūrėjas. 1216 m. Pranciškus Asyžietis gavo popiežiaus leidimą suteikti visišką atleidimą visiems tikintiesiems, kurie rugpjūčio 2 d. nuoširdžiai atgailaus ir apsilankys Porciunkulės koplytėlėje. Tai buvo neįtikėtina žinia. Mat iki tol visiški atleidimai būdavo suteikiami tik apsilankiusiesiems Šventojoje Žemėje ar Romoje. Netrukus Porciunkulės atlaidai pasklido visose krikščioniškose šalyse, o labiausiai ten, kur veikė pranciškonų vienuoliai.
Nuo atlaidų iki Ubagų dienos
Į Lietuvą Porciunkulės atlaidai atkeliavo kartu su pranciškonų vienuoliais XIV a. pab.– XV a. Kadangi vienuoliai pirmiausia įsikūrė didžiuosiuose miestuose – ten ir pradėti švęsti Porciunkulės atlaidai. Maždaug XVII a. Porciunkulės atlaidai Lietuvoje tapo žinoma, bažnyčios oficialiai skelbiama švente.
Paprastai Šv. Porciunkulės atlaidai švenčiami rugpjūčio 2-ąją, bet kai kuriose parapijose atlaidai nukeliami į artimiausią sekmadienį. Minint Šv. Porciunkulės atlaidus vyksta iškilmingos šv. Mišios, kurių metu įprastai skaitomas pamokslas apie gailestingumą, atjautą ir atleidimą.
Kaip minėta, Porciunkulės atlaidai buvo susiję su visišku nuodėmių atleidimu, tačiau jį tikintysis galėdavo pelnyti tik atlikęs išpažintį, priėmęs Komuniją, pasimeldęs už popiežių ir atlikęs gerą darbą, kuriuo buvo laikomas išmaldos davimas vargstantiesiems. Anksčiau vargšai krikščioniškoje visuomenėje buvo laikomi Kristaus atvaizdu, o išmaldos davimas – gailestingumo veiksmu, kuris padeda išvalyti širdį. Todėl tikėta, kad per Porciunkulę, dalijant išmaldą vargšams, atgaila bus ne apeiginė, o gyva, tikra, apčiuopiama.
Kai kurie žmonės netgi tikėjo, kad būtent šią dieną duoti išmaldą apsimoka – už tai bus atleista daugiau nuodėmių. O štai vargšai žinojo, kad rugpjūčio 2-ąją tikinčiųjų širdys būna minkštesnės, todėl specialiai rinkdavosi prie bažnyčių. Tikintieji priimdavo ubagus kaip tam tikrus šventės dalyvius – šie būdavo vaišinami, kviečiami prisėsti, pabūti, pabendrauti. Kadangi Šv. Porciunkulės dieną dėmesio centre atsidurdavo nepasiturintys, stokojantys, silpni ir užmiršti, liaudyje šią dieną imta vadinti Ubagų diena.
Ką šiandien darome dėl silpniausiųjų?
Sovietmečiu mūsų šalyje religinės šventės, taigi, ir Šv. Porciunkulės atlaidai, buvo draudžiamos ir net persekiojamos. Jei ir vykdavo koks minėjimas, tai tik slaptas. Pasauliui modernėjant, atsiradus pensijoms, socialinei rūpybai, vadinamųjų „ubagų“ arba išmaldos prašytojų ėmė mažėti. Taigi Ubagų dienos minėjimas tapo nebe toks aktualus kaip anksčiau. Nepaisant to, Ubagų diena nėra relikvinė šventė. Šiandien ji tebeminima Kretingoje, Papilėje, Žemaičių Kalvarijoje, kur veikia pranciškonų bendruomenės.
Šiais moderniais, gausos ir net pertekliaus laikais Ubagų arba Šv. Porciunkulės diena tebūnie mums vertybinis priminimas, kad žmonijos gerovė matuojama ne pagal materialinės gausos ir pažangos lygį, bet pagal tai, kaip visuomenė elgiasi su pažeidžiamiausiais. Ubagų diena – puiki proga pagalvoti, kam šiandien galėtume ištiesti pagalbos ranką.
Prieš dvejus metus sau tokį klausimą uždavė marijampolietė Getrūda Genė Juškauskienė. Garbaus amžiaus sulaukusi senjorė galėtų būti pažeidžiamųjų ir pagalbos laukiančiųjų pusėje, tačiau moteris pasirinko kitą „barikadų“ pusę. Jau porą metų ji savanoriškais pagrindais prisideda prie Maltos ordino pagalbos tarnybos Marijampolės grupės veiklos. Getrūdos Genės atsakomybė – nugabenti šiltą maistą senoliams, vykdant organizacijos akciją „Maltiečių sriuba“.
„Tai – kur kas daugiau nei sriuba. Tai – rūpestis, meilė, atjauta. Tai proga būti išgirstam, svarbiam. Su kai kuriais senjorais esame vienmečiai, todėl suprantame vienas kitą be žodžių“, – tvirtino pašnekovė. Daugiau apie tai ji pasakoja vaizdo siužete.
Autorius: Daiva Klimavičienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
