Romuvos bendruomenė Kaune: tarp švenčių laužų, protėvių atminties ir valstybės pripažinimo

2024 metų pabaigoje Lietuvos Respublika oficialiai pripažino Senovės baltų religinę bendriją Romuva kaip religiją. Nors šis teisinis žingsnis tapo svarbiu įvykiu bendruomenės istorijoje, Kauno romuviečių gyvenimas švenčių, apeigų ir dvasingumo ritmu vyko jau kelis dešimtmečius. Šiandien Romuva – tai gyvas tikėjimas, kuriame susilieja gamtos pajauta, protėvių kultūra ir bendruomeniškumas.

Apie Kauno Romuvos istoriją, dabartinę veiklą, kultūrines ir aplinkosaugos iniciatyvas bei religinio pripažinimo reikšmę, karščiausią birželio dieną miesto centre kalbėjomės su Kauno Romuvos vaidila Valdu Puku.

Nuo pirmųjų ugnelių – iki bendruomenės atkūrimo

Kauno Romuvos šaknys siekia Lietuvos nepriklausomybės pradžią.

Anot pašnekovo, apie 1992-uosius metus į Kauną iš JAV buvo atvykęs lietuvis Vilius Dundzila, kuris ir atsivežė šią idėją, suformavo pagrindinius principus. Tada buvo įkurta Kauno Romuva.

„Anksčiau, iki to laiko, Kaune nebuvo užfiksuotos Romuvos, buvo etno judėjimai, kultūriniai judėjimai, jie ne šiaip sau atsirado – buvo aktyvių žmonių, kurie keliaudavo, švęsdavo kalendorines šventes, ypatingai tas, kurios nebuvo leistinos“, – pasakojo V. Pukas.

Nors vėliau, V. Dundzilai išvykus, veikla priblėso, po kelerių metų bendruomenė vėl atgijo.

„Aš (į bendruomenę, – aut. pastaba) atėjau tada, kai ji buvo jau išsisklaidžiusi. Tada atsirado kiti žmonės, buvo išrinkti kiti vadovai. Jau po to, kai į Kauną atvyko Jonas Trinkūnas, pirmasis Lietuvos krivis, ir paskatino jungtis prie visos Lietuvos Romuvos“, – dalijosi V. Pukas, pažymėdamas, jog iki įsijungimo į organizuotą veiklą, prie kurios jis prisijungė maždaug 2000-aisiais, ja užsiėmė pats, savarankiškai.

Pasiteiravus, kaip Kauno bendruomenė keitėsi per pastaruosius dešimtmečius, Kauno vaidila dalijosi, jog šiandien Kauno Romuva gyvuoja kaip kelios atskiros, bet panašia kryptimi judančios bendrijos.

„Labai įdomiai. Pas mus ir dabar yra visa eilė bendruomenių, bet niekaip nerandam tokio bendro vardiklio, kad būtų viena Kauno bendruomenė“, – atviravo Kauno Romuvos vaidila.

Be Kauno Romuvos, mieste dar veikia Alkos ir Kauno Santakos Romuvos.

Kauno Santakos Romuva renkasi prie Kauno santakoje esančio aukuro, tačiau šis – nėra tikrasis pagoniškas aukuras, nes buvo pastatytas sovietmečiu, tačiau tai, anot pašnekovo – nėra didelė problema.

„Ten buvo stadionas, lakstydavo visi, sportuodavo, olimpiados būdavo, ir uždegdavo ugnį. Jau paskui mes jį panaudojame kaip ugnelės kūrenimui skirtą“, – pasakojo Kauno Romuvos atstovas.

Kaip jau esame rašę anksčiau, iš pradžių Kauno Romuva rinkdavosi prie Kauno Santakos aukuro, o vėliau susitikinėti ėmė prie Aukštųjų Šančių piliakalnio. Čia buvo įkurta šventvietė: pastatytas aukuras, įrengtas Perkūno ąžuolo riedulių kalendorius. Piliakalnį, aukurą ir kalendorių sujungė Protėvių takas.

Jo teigimu, yra ir kitų bendruomenių, kurios tai užgesta, tai vėl atsiranda. Tuo tarpu pačios Kauno Romuvos, anot V. Puko, geografija išsiplėtė ir už Kauno apylinkių.

Kaune ir Kauno rajone veikia Nemuno Romuvų guotas – laisva bendruomenė, sukurta bendrai veiklai, kurioje dalyvauja ir kitos romuvių bendruomenės.

„Kas yra guotas? Spiečius, kur dalyvauja visi, kas nori, laisvanoriškais pagrindais, bet be jokio formalizmo. Ir rezultatas – įkurta šventvietė Seredžiuje“, – atviravo V. Pukas.

Kaip pasakoja vaidila, Seredžius – istorinė vieta, pirmoji Lietuvos sostinė, kurią, pagal legendą, įkūrė kunigaikštis Palemonas, atvykęs iš Romos.

Kaune savo valdą turėjo ir Lietuvos visuomenės veikėjas, žurnalistas bei istorikas Jonas Gediminas Beržanskis-Klausutis, save kildinęs iš Gedimino sūnaus Klausučio.

„Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais jis paprašė, kad į jo pasą įrašytų, kad jis yra senojo lietuvių tikėjimo pasekėjas“, – pasakojo V. Pukas.

Kaip skelbia portalas alkas.lt, carinei Rusijos valdžiai prašymą J. G. Beržanskis siuntė dar 1905-aisiais, o atsakymo, kad iš Rusų Imperijos Valdžios pusės nėra jokių kliūčių, kad jis būtų laikomas senovės lietuvių tikėjimo žmogumi, gavo tik po dešimties metų – 1915 m. birželio 14-ąją. Senojo baltų tikėjimo tęsėjai – romuviai šią dieną laiko senovės lietuvių tikėjimo tęstinumo ir atgimimo paliudijimu.

Kaip pasakojo pašnekovas, G. J. Beržanskio valdoje buvo istorinis jo aukuras, kurį Kauno Romuvai perdavė Jono Gedimino Beržanskio-Klausučio vaikaitis, ir dabar šis aukuras randasi Seredžiuje, Ramuvos kaime.

Apeigos ir šventės – gyvas tikėjimo pulsas

Svarbiausia romuviečių gyvenimo ašimi išlieka kalendorinės šventės – Rasos, Jorė, Mildos šventė, Žolinė, lygiadieniai, Kūčios, Kalėdos bei daugelis kitų. Jos rengiamos ant piliakalnių, prie upių santakų, ąžuolų, aukurų.

„Mildos šventė labai graži. Mes norim, kad ją labiau pamėgtų, nes pavasaris, labai gražu ir būtent tada reikia švęsti“, – atviravo vaidila.

Milda, pagal senąjį baltų tikėjimą, meilės deivė. Jos garbei šventė gamtoje rengiama gegužės 13-ąją.

„Kai vyksta šventės, tai visada tiek tų piliakalnių – taip ir migruojam: tai ten, tai ten“, – pasakoja V. Pukas.

Romuvių pamėgtos vietos aplink Kauną – Aukštųjų Šančių piliakalnis, Veršvų piliakalnis, Seredžiaus šventvietė, Kauno Santakos aukuras, Altoniškių piliakalnis ir kt.

Apeigose gyva senoji pasaulėjauta – uždegama apeiginė ugnis, aukojama duona, vanduo, pinami vainikai, dainuojamos senosios giesmės.

„Pagrindiniai principai yra – pasisveikinimas per ugnį, šokiai apie laužą. Labai gražu, kad tokiems dalykams dažnai vadovauja moterys“, – atviravo Kauno Romuvos vaidila.

Kaip nurodoma romuva.lt svetainėje, šventės nėra fiksuotos ar formalizuotos: kiekvienas apeigų vedėjas gali pasirinkti formą, tačiau išlaikomos pagrindinės gairės – pagarba gamtai, gyvybei, protėvių atminimui ir bendrystei.

Kaip senąjį baltų tikėjimą apibūdintų kitiems?

Kauno vaidila pažymėjo, jog kaip ir daugelį kitų dalykų, geriausia yra parodyti savo pavyzdžiu.

„O kaip žmogui paaiškinti? Irgi savo pavyzdžiu. Aš, pavyzdžiui, kiekvieną rytą su dviračiu važiuoju į mažąjį Ąžuolyną, turiu savo ąžuolą“, – kalbėjo V. Pukas. – Nuo ko aš pradedu? Pirmiausia kreipiuosi į saulę, kreipiuosi į žemę, kuri mus nešioja, maitina, augina, ir taip toliau. Ir dėkoju už tą mums duotą gyvenimą“.

Pašnekovo teigimu, jei nebūtų gamtos – nebūtų ir mūsų.

„Mes visi viduje esame pagonys. Kur geriausia pasiilsi? Gamtoje. Kada tu esi gamtoj, tu pajunti savo būtį“, – atviravo V. Pukas. – Senasis tikėjimas – kaip kamienas, iš kurio išsišakojo atskiros religijos“.

Romuviečiai – gamtos saugotojai

Romuva neatsiejama nuo gamtos. Tai – viena iš esminių jos vertybių. Romuviečiai dalyvauja peticijose prieš medžių kirtimą, puoselėja šventvietes, sodina ąžuolus.

Viena tokių iniciatyvų – šventos ąžuolų giraitės sodinimas Seredžiuje, skirtas Jono Gedimino Beržanskio-Klausučio 160-osioms gimimo metinėms atminti.

Kaip rašoma alkas.lt portale, ši iniciatyva įgyvendinta 2022-jų balandžio 9 d.

„Kada gimė mano pirmas anūkas, šalia šeimos aukuro išdygo ąžuoliukas. Kokia simbolika“, – atviravo vaidila pabrėždamas, jog dėl to prie savo namuose įrengto aukuro palaimino savo anūkus.

Romuva prisideda prie kultūrinių ir ekologinių projektų – Kauno Romuva dalyvavo archeologo, etnologo prof. dr. Vykinto Vaitkevičiaus, tinklaraščio „Vykinto keliai“ autoriaus, koordinuotame projekte „Žmogaus ir miško ryšys“.

Gamtos saugojimo iniciatyvos, anot vaidilos, vyksta ir Kaune – Aukštųjų Šančių Ąžuolyne.

„Aukštųjų Šančių Ąžuolynas yra iš tikrųjų tąsa Žaliakalnio Ąžuolyno.

Prof. dr. V. Vaitkevičius parodė žemėlapį, kuriame Aukštuosiuose Šančiuose, esanti giria buvo šventasis miškas, vadinamas gojumi“, – pasakojo pašnekovas patikindamas, kad romuviečiai stengiasi išsaugoti šventąją giraitę nuo jos urbanistinio pertvarkymo ir funkcionalizavimo kaip poilsio parko.

Jis tikino, jog tokie dalykai čia, Kaune, vyksta itin greitai – pavyzdžiui, staiga per naktį dingsta ąžuolai.

„Žmonės pastebi, specialiai daro ekspedicijas, tikrina, žiūri, ir taip toliau. Na, kiek įmanoma“, – tikino vaidila.

Romuva – ne tik tikėjimas, bet ir kultūra

Kauno romuviečiai aktyviai dalyvauja kultūrinėje veikloje. Leidžiami kalendoriai su švenčių datomis, rengiamos konferencijos, organizuojami paskaitų ciklai apie baltų pasaulėjautą.

„Aš daugiau dalyvauju projektuose – konferencijas rengiu, leidžiu kalendoriukus, visoje Lietuvoje vyksta skaitymai, skirti Jonui Trinkūnui“, – pasakoja V. Pukas.

Anot vaidilos, idėja atlikti pirmojo Lietuvos krivio – J. Trinkūno, kūrinių skaitymus per visą šalį kilo pernai – minint jo 85-metį. J. Trinkūnas turi parašęs nemažai knygų, tad anot V. Puko, tai buvo puiki idėja jo atminimui įprasminti.

Šiuo metu krivės pareigas einanti Inija Trinkūnienė, kartu su vyru Jonu Trinkūnu, turi įkūrę ir lietuvių apeiginio folkloro kolektyvą, pavadinimu „Kūlgrinda“, įkurtą dar 1990-aisiais. Pasak V. Puko, jie turi ir apeigines dainas, leidžia specialias knygutes.

Kaip dalijosi pašnekovas, paskutinis jo sumanytas projektas – romuvio pasas. Ši mintis atėjo būtent sulaukus valstybės pripažinimo.

Anot V. Puko, kai žmogus ateina į Romuvą, jis taria priesaikos žodžius, yra palaiminamas. Tai dažniausiai vyksta per Jorės šventę, kitaip vadinamą pagoniškomis Velykomis. Jorė, kaip paaiškina pašnekovas – pirmoji pavasario žaluma.

„Tos šventės metu, kas nori tapti romuviais, yra priimami, taria priesaikos žodžius. Šiam faktui įprasminti reikalingas dokumentas, pasas“, – pasakojo Kauno vaidila.

Vienas svarbių kultūros partnerių, kaip teigia pašnekovas, kaunietis etnodailininkas Virginijus Kašinskas, kurio parodos, paskaitos apie baltų simboliką ir mitologiją tampa tiltu tarp tradicijos ir šiuolaikinio žmogaus.

Romuvos veikla apima ir edukaciją. Nors ji nevykdoma sistemingai, mokyklos romuviečius kartais kviečia pravesti pamokas ar renginius.

„Mane pakvietė, aš ten edukaciją atlikau vieną kartą, bet su šeštos klasės mokiniais. Klausinėjau jų apie kalendorines šventes, ką jie jaučia, žino. Svarbu, kad jie patys kalbėtų. Tada man labai įdomu, – pasakojo romuvis..

„Per Mildos šventę pavyko vaidinimą suorganizuoti – mokytojų padrąsinti mokiniai patys vaidino“, – dalijosi V. Pukas.

Pripažinimas – simbolinis ir praktinis žingsnis

2024 m. gruodžio 12 d. Lietuvos senovės baltų religinė bendrija Romuva tapo pripažinta religija. Daugiau apie šį svarbų statuso suteikimą skelbėme čia.

Pasak V. Puko, tai pakeitė situaciją tik formaliai. Suteiktą pripažinimą vaidila vertina kaip svarbų įvykį, tačiau – ne patį svarbiausią.

„Gerai, kad pagaliau įvyko“, – tikino pašnekovas pabrėždamas, jog vidinis jausmas nei jam asmeniškai, nei bendruomenei – nepasikeitė: „Kokie buvom, tokie ir esam“, – kalbėjo jis.

Valstybinis statusas suteikė daugiau galimybių bendruomenėms formuotis teisiškai, registruoti apeigas, bendrauti su institucijomis, teikti projektus, gauti paramą. Tačiau, pasak vaidilos, tai reikalauja ir atsakomybės – įteisinti bendruomenes, dokumentuoti veiklas, susitelkti į organizacinę struktūrą.

Anot jo, įdomi ir simbolika – dėmesį vaidila atkreipė į datą, kuomet buvo nuspręsta pripažinti bendruomenę kaip tikėjimą – 2024 m. 12 mėn. 12 d. „Įdomus skaičius“, – pridūrė jis.

Pašnekovas pasakojo, jog sužinojus, kad valstybė pagaliau suteikė Romuvai pripažinimą, visi taip ir nespėjo iki šiolei pasidžiaugti.

„Ateinantį rudenį organizuosime konferenciją – „Romuva vakar, šiandien, rytoj“. Kad suvoktų visi, kad mes esam ta jau valstybės pripažinta Romuva“, – dėstė pašnekovas.

Pasiteiravus, ar dabar, praėjus kuriam laikui nuo šio statuso suteikimo, bendruomenėje pavyko pastebėti pokyčių, jis teigė, kad atnešė labai daug: pavyzdžiui, formaliai kreiptis dėl galimybės rengti edukacijas jaunimui mokyklose, ne kaip šiaip „žmonės nuo gatvės“, tačiau kaip valstybės pripažinta religinė bendruomenė.

Į klausimą, ar po pripažinimo bei suteikto statuso, ėmė keistis valdininkų požiūris, romuvis tikino, jog kol kas to nepastebėjo, tačiau atkreipė dėmesį į tai, jog žmonės, kurie bendriją šmeižia – elgiasi itin negražiai.

Kas liečia Lietuvos visuomenės bei institucijų brandą religinės įvairovės požiūriu, V. Pukas teigė, jog labiausiai pasitiki jaunimu, tačiau jam reikia padėti atrasti, o geriausia tą padaryti – parodant pavyzdį.

„Parodyti savo pavyzdžiu, kaip tas šventes švenčiam, pakviesti dalyvauti. Aš nemanau, kad turi būti kažkokia prievarta“, – tikino Kauno Romuvos vaidila.

Ateitis – per kartų perdavimą

Pasiteiravus, kokia galėtų būti Kauno Romuvos bendruomenės ateitis, pirmiausia pašnekovas sakė įsivaizduojantis, jog po valstybės pripažinimo, reikės atlikti visus formalumus.

Vis dėlto, didžiausiu iššūkiu bendruomenės ateičiai Kaune V. Pukas laiko jaunimo trūkumą.

„Labai reikia, kad jaunų žmonių ateitų. Mes jau senstam, ir labai norisi, kad rastų laiko (jaunimas, – aut. pastaba), tame dalyvauti“, – kalbėjo Kauno vaidila pažymėdamas, jog bendruomenės ir kultūros puoselėjimui išties reikia nemažai laiko.

„Bet ir gražių pavyzdžių yra. Per Mildos šventę nuėjom prie aukuro, Aukštųjų Šančių, žiūriu – stovi dvi porelės. Klausiu, ką daro, sako –taigi Mildos šventė, mes ugnelę kūrenam“, – pasakojo V. Pukas.

Nors entuziazmas vis dar gyvas, jį reikia nuolat palaikyti. Pasiteiravus, kas galėtų padėti paskatinti jaunimą atsigręžti, pašnekovas atviravo, jog romuviečiai stengiasi jaunimui rodyti, o ne įtikinėti: „Geriausia – savo pavyzdžiu. Kai pamato, kaip šventė vyksta, kaip apeiga atliekama – tada ir prisijungia“, – kalbėjo jis.

Ką norėtų pasakyti šiuolaikiniam jaunam žmogui?

Anot Kauno vaidilos, vienintelis patarimas – daugiau pakelti akis į dangų.

„Nežiūrėk į tą dėžutę. Pavyzdžiui, prie Aiseto ežero, mes poilsiavom, eina mergytė, čia gėlės žydi, skrenda drugeliai, eina ji, sakau vaikeli, sustok, pažiūrėk į dangų. Žiūri ji tokia apspangusi, ten (į telefoną, – aut. pastaba) įlindusi“, – trumpa istorija dalijosi pašnekovas.

Jo teigimu, jaunimą svarbu pažadinti, kad šis atkreiptų dėmesį į tai, kas vyksta aplink, o geriausia tai daryti – rodant pavyzdį.

„Abu sūnūs, aš palaiminau prie Gedimino ąžuolo Raudonėje, ir jie kiekvienas dabar savarankiškai eina savo keliu. Manau, kažką užkodavau juose. O anūkai, dabar kol kas, dar klauso, jiems įdomu“, – atviravo V. Pukas.

Autorius: Justina Danylaitė-Krivinskienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama