Plun­gės kri­zių cent­ro gy­ven­to­jų sie­lų rea­bi­li­ta­ci­ja

Plun­giš­kė tau­to­dai­li­nin­kė Ra­mu­tė Ged­gau­die­nė ga­lė­tų bū­ti ti­tu­luo­ja­ma rank­dar­bių ka­ra­lie­ne, ku­rios ran­ko­se gims­ta tik­ri me­no še­dev­rai. Ši mo­te­ris – ir pa­kly­du­sių sie­lų gel­bė­to­ja, ir ved­lė į švie­ses­nę atei­tį. Iš tė­ve­lio pa­vel­dė­ju­si me­ni­nin­kės gys­le­lę, rank­dar­bių su­bti­ly­bių Ra­mu­tė penk­tus me­tus kant­riai mo­ko Plun­gės kri­zių cent­ro gy­ven­to­jus.

Kū­ry­bi­niai ge­nai – iš tė­ve­lio

R. Ged­gau­die­nė gi­mė ir vai­kys­tės die­nas pra­lei­do Plun­gės ra­jo­ne, Vieš­to­vė­nų kai­me. Į šei­mos so­dy­bą ne­ti­kė­tai už­kly­du­sius sve­čius jau iš to­li pa­si­tik­da­vo įvai­rios ak­me­nų ir me­ta­lo dir­bi­nių kom­po­zi­ci­jos, ku­rios iš­duo­da­vo – čia gy­ve­na kū­ry­bin­gi žmo­nės. Šei­mo­je Ra­mu­tė užau­go kar­tu su dar tre­je­tu se­se­rų, bet mei­lę me­nui pa­ju­to tik ji vie­na.

Mo­te­ris pa­sa­ko­jo po­trau­kį kū­ry­bai pa­ju­tu­si dar vai­kys­tė­je. Ma­ma Bi­ru­tė liep­da­vu­si ei­ti prie ūkio dar­bų, o Ra­mu­tė vi­saip ban­dy­da­vo iš­si­suk­ti, kad tik lik­tų dau­giau lai­ko rank­dar­biams.

„Kaž­ka­da bu­vau su­gal­vo­ju­si, kad prieš Ve­ly­kas vi­siems nu­ner­siu nuo­tai­kin­gas ir gra­žias sta­lo de­ko­ra­ci­jas – ma­žas viš­te­les. Gy­ve­no­me sun­kiai. Nors gal­va bu­vo pil­na idė­jų, ta­čiau ne­tu­rė­jau prie­mo­nių toms idė­joms įgy­ven­din­ti, tad ir ma­no tos viš­te­lės ne­bu­vo la­bai įspū­din­gos. Bū­da­vo, jog net ma­mos užuo­lai­das ar ki­tus ge­rus au­di­nius slap­ta su­kar­py­da­vau. Ži­no­ma, gau­da­vau vel­nių, bet no­ras kur­ti bu­vo stip­res­nis“, – pa­sa­ko­jo plun­giš­kė.

Ir iš kur tas neį­ti­kė­ti­nas mo­ters ta­len­tas ir už­si­de­gi­mas?! Pa­si­ro­do, la­bai kū­ry­bin­gas bu­vo jos tė­ve­lis Jur­gis, o ir ma­ma šiek tiek siu­vi­nė­da­vo, nors ne­bu­vo tam lai­ko – di­džią­ją lai­ko da­lį su­ry­da­vo ūkio dar­bai, vai­kų prie­žiū­ra. Tė­ve­lis, kaip pri­si­me­na J. Ged­gau­die­nė, vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo kal­vis, su juo duk­ra bu­vo už­mez­gu­si itin stip­rų ry­šį, to­dėl šo­vus ko­kiai kū­ry­bi­nei idė­jai tė­ve­lis vi­sa­da pa­dė­da­vo ją rea­li­zuo­ti.

R. Ged­gau­die­nė tik prieš tre­jus me­tus ta­po Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­re, bet jau yra su­ren­gu­si ne vie­ną dar­bų pa­ro­dą Plun­gė­je bei ki­tuo­se mies­tuo­se. Dau­ge­lis ži­no Ra­mu­tės jau dau­giau nei 15 me­tų siu­va­mas li­ni­nes lė­les bei an­ge­lus. Pas­ta­ruo­ju me­tu mo­te­ris pa­mė­go lip­dy­ti in­ter­je­ri­nes lė­les, taip pat už­sii­ma ta­py­ba, de­ku­pa­žu, vil­nos vė­li­mu, net me­džio dro­žy­ba, ku­rią jai pa­de­da pa­žin­ti tau­to­dai­li­nin­kas An­ta­nas Vaš­kys.

Pa­guo­dą ir at­gai­vą ran­da te­ra­pi­jos kam­ba­ry­je

Plun­gės kri­zių cent­re, se­niau va­din­ta­me nak­vy­nės na­mais, į rank­dar­bių te­ra­pi­jos už­siė­mi­mus prie bend­ro sta­lo R. Ged­gau­die­nė jau penk­tus me­tus kas­dien su­kvie­čia iki de­šim­ties skir­tin­go li­ki­mo žmo­nių. Šis skai­čius kin­ta, nes da­lis čia be­si­glau­džian­čių žmo­nių ryž­tin­gai ka­bi­na­si į gy­ve­ni­mą ir pa­lie­ka šią įstai­gą. Yra ir dir­ban­čių, jie į me­no te­ra­pi­jos kam­ba­rį nea­tei­na.

Rank­dar­bių te­ra­pi­jos ka­bi­ne­te su­si­tin­ka pa­čių įvai­riau­sių pro­fe­si­jų at­sto­vai: bu­vęs siu­vė­jas, mu­zi­kan­tas, dar­že­lio auk­lė­to­ja, po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas, me­die­nos ir me­ta­lo ap­dir­bi­mo dar­buo­to­jas, fer­mos dar­bi­nin­kas. Pa­ty­rę di­de­lių gy­ve­ni­mo iš­ban­dy­mų bei nuo­po­lių, šie žmo­nės sten­gia­si pa­kil­ti ir žvelg­ti į gy­ve­ni­mą su hu­mo­ru, pa­dė­da­mi vie­nas ki­tam, ti­kė­da­mi švie­ses­niu bei leng­ves­niu ry­to­ju­mi.

„La­bai džiau­giuo­si šiais žmo­nė­mis. Vi­sa­da drau­giš­ki, vi­sa­da no­riai kim­ba į kū­ry­bi­nius dar­bus ir taip nors ku­riam lai­kui pa­mirš­ta vi­sas sa­vo ne­gan­das ir pro­ble­mas. Ke­le­tas vy­riš­kių yra įsi­my­lė­ję dar­bą su me­džiu: ga­mi­na in­ki­lus, skry­nias, net ran­ki­nu­ką bu­vo su­meist­ra­vę. Prieš Ka­lė­das jau ta­po tra­di­ci­ja ga­min­ti an­ge­lus, pin­ti ad­ven­to vai­ni­kus, o prieš Ve­ly­kas – zui­kius ir kiau­ši­nius“, – kal­bė­jo kū­ry­bin­ga mo­te­ris.

Vi­si cent­ro gy­ven­to­jai, lan­kan­tys dirb­tu­ves, anot R. Ged­gau­die­nės, – tu­ri auk­si­nes ran­kas. Štai Vir­gi­li­jus dar prieš at­si­du­riant šio­je įstai­go­je il­gą lai­ką dir­bo siu­vė­ju ir iš to pra­si­ma­ny­da­vo pra­gy­ve­ni­mui. Ir da­bar ge­ba pa­siū­ti pa­čius įvai­riau­sius da­ly­kus: pri­juos­tes, pa­gal­vių už­val­ka­lus, su­kne­les, net vy­riš­ką kos­tiu­mą.

Vio­le­ta – be ga­lo kruopš­čiai mez­ga ko­ji­nes, El­vy­ra siu­va kak­lo pa­puo­ša­lus iš me­džia­gi­nių skiau­ti­nių. Anks­čiau čia gy­ve­nęs Al­gis cent­re iš laik­raš­čių pra­dė­jo pin­ti įvai­rius ga­mi­nius: pin­ti­nes, dė­žu­tes, net skry­bė­les ir šle­pe­tes, sėk­min­ga tuo už­sii­ma ir to­liau, jau įsi­kū­ręs so­cia­li­nia­me būs­te ir gy­ve­nan­tis sa­va­ran­kiš­kai.

Per­nai Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je bu­vo pa­skelb­ti že­mai­tiš­ko raš­to me­tai. Ta pro­ga Plun­gės vai­kų ir jau­ni­mo bib­lio­te­ko­je bu­vo pri­sta­ty­ta Kri­zių cent­ro gy­ven­to­jų dar­bų pa­ro­da. Sa­vo ran­ko­mis kur­tais ga­mi­niais me­di­niais va­ba­lų na­me­liais, ro­žan­čiais, , iš li­no pa­siū­to­mis pri­juos­tė­mis, lie­me­nė­mis su me­di­nė­mis sa­go­mis, megz­to­mis pirš­ti­nė­mis bei ko­ji­nė­mis šie auk­sa­ran­kiai, va­do­vau­ja­mi R. Ged­gau­die­nės, pre­kiau­ja ir Plun­gės mies­to šven­tės me­tu vyks­tan­čio­se mu­gė­se, ne kar­tą to­kias mu­ges su­ren­gė ir Sa­vi­val­dy­bė­je, ki­to­se įstai­go­se.

Ieš­ko ke­lio į kiek­vie­no šir­dį

R. Ged­gau­die­nė pri­si­mi­nė, kad tik pra­dė­ju­si dirb­ti Plun­gės kri­zių cent­ro te­ra­pi­jos ka­bi­ne­te tarp įstai­go­je gy­ve­nan­čių vy­rų jau­tė­si ne­jau­kiai, bet no­ras kur­ti ir mo­ky­ti to ki­tus bu­vo ne­nu­ga­li­mas. Di­džiu­lį pa­lai­ky­mą nuo pat pir­mų dar­bo die­nų jau­tė iš cent­ro di­rek­to­riaus Gin­ta­ro Ar­ma­lio, ku­ris ne tik pa­drą­sin­da­vo, bet, rei­ka­lui esant, sku­bė­da­vo ir pa­guos­ti, nu­ra­min­ti.

„Di­rek­to­rius vi­sa­da ak­cen­ta­vo, kad jei­gu kur­siu aš pa­ti, ma­ty­da­mi ma­no pa­vyz­dį juo už­si­krės ir įstai­gos gy­ven­to­jai. Taip ir įvy­ko. Be to, esu ak­ty­vus ir žin­gei­dus žmo­gus, no­riu iš­mok­ti nau­jų da­ly­kų, iš­ban­dy­ti įvai­rias tech­ni­kas, to­dėl daž­nai vyks­tu į se­mi­na­rus, kur­sus. Įgy­tas ži­nias vi­sa­da sku­bu par­vež­ti ir jas per­duo­ti sa­vo žmo­nėms, kad ir jie iš­mok­tų nau­jo­vių“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

Prie po­kal­bio pri­si­jun­gės Plun­gės kri­zių cent­ro di­rek­to­rius G. Ar­ma­lis sa­kė jau ne kar­tą pa­ste­bė­jęs, kad žmo­gaus vi­di­nę psi­cho­lo­gi­nę būk­lę be­ne ge­riau­siai at­spin­di jo kū­ry­ba, pa­si­ren­ka­mos spal­vos, me­džia­gos. To­dėl per me­ni­nius už­siė­mi­mus ga­li­ma pa­ste­bė­ti ir su­pras­ti, kaip jau­čia­si žmo­gus, ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis gy­ve­na. Be to, pa­sak di­rek­to­riaus, rank­dar­biai pa­si­tar­nau­ja ir kaip ne­stan­dar­ti­nis bū­dais už­megz­ti ry­šį su žmo­gu­mi, įgau­ti jo pa­si­ti­kė­ji­mą.

„Pag­rin­di­nis mū­sų tiks­las prieš įku­riant te­ra­pi­jos kam­ba­rį ir bu­vo, kad žmo­gus už­mirš­tų sa­vo bė­das, nu­kreip­tų min­tis. Pa­si­nė­ręs į dar­bą, me­džio šli­fa­vi­mą, siu­vi­mą, da­žy­mą jis ne­be­gal­vo­ja apie skau­džius da­ly­kus, at­si­gau­na ir į gy­ve­ni­mą įsi­lei­džia kruo­pe­lę švie­sos. Ma­nau, vi­siems ga­lio­ja ta pa­ti tai­syk­lė: jei­gu jau­tie­si blo­gai – ei­ni ieš­ko­ti ko­kios veik­los, kad pa­si­nė­ręs į ją ne­be­gal­vo­tum apie pro­ble­mas“, – pa­sa­ko­jo G. Ar­ma­lis.

Ir R. Ged­gau­die­nė įsi­ti­ki­nu­si, kad no­rint pa­dė­ti žmo­gui, ne­re­tai rei­kia lau­žy­ti nu­si­sto­vė­ju­sius stan­dar­tus, siū­ly­ti pa­čias įvai­riau­sias veik­las, kad li­ki­mo nu­skriaus­tas ir dug­ną pa­sie­kęs žmo­gus tu­rė­tų ga­li­my­bę iš nau­jo sa­ve at­ras­ti.

Autorius: Lina RUIBIENĖ / Laikraščio „Žemaitis“ žurnalistė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama