Paminklas Girdžiuose kviečia atminti ir sugrįžti

Paminklas Girdžiuose kviečia atminti ir sugrįžti. Liepos 27-ąją Girdžių gyventojai, iš čia kilę ir vis į tėviškę bent mintimis sugrįžtantys girdžiškiai susitelkė ypatingai jautriam ir jiems svarbiam įvykiui. Ši diena visiems laikams įmažinta kaip paminklo „Mūsų atmintis – laisvei“ atidengimo data, kuriai savo širdis atvėrė šiandieniai Girdžiai, atiduodami atminimo duoklę praeičiai ir laimindami ateinančias kartas, perduodami paprastą, bet gilų priesaką mylėti savo kraštą. Istorija palieka ir sugrįžta Karštą praėjusio sekmadienio popietę Girdžių gyventojai ir po Lietuvą išsibarstę girdžiškiai į tėviškę suvažiavo tam, kad užbaigtų, kas ilgus metus brendo širdyse – atidengtų paminklą „Mūsų atmintis – laisvei“. O šis kraštiečių susibūrimas pavadintas simboliškai: „Padėka praeičiai, laiminimas ateičiai“. Jis tapo ne tik atminimo ženklu, bet ir visos bendruomenės vienybės ir dvasios liudijimu. „Paminklas – tai ne vien akmuo ar metalas. Tai – žmonių tikėjimas, darbas, prisiminimai ir meilė savo kraštui“, – tokiais Laimos Milašauskienės žodžiais liepos 27 d. Girdžiuose prasidėjo iškilminga šventė, tapusi ne tik svarbiu bendruomenės įvykiu, bet ir simboliniu tiltu tarp praeities ir ateities. Vilniuje gyvenanti, iš Girdžių kilusi L. Milašauskienė – viena aktyviausių sekmadienį Girdžiuose atidengto paminklo „Mūsų atmintis – laisvei“ pastatymo iniciatorių. Ji ir kiti paminklo statybos entuziastai gausiai susirinkusiems miestelio gyventojams ir ta proga į tėviškę suvažiavusiems girdžiškiams priminė naujojo paminklo pastatymo istoriją. „Kiekviena šeima turi savo laisvės istoriją, – tęsė L. Milašauskienė. – Idėja įamžinti Girdžių miestelio ir jo apylinkių istoriją kirbėjo jau seniai, dar nuo 2015 metų. Tuo laiku vis labiau plito mintis, kad reikia knygos apie Girdžius.“ 2016-aisiais susirinkus būreliui kraštiečių nutarta: mes galime tą padaryti. Taip prasidėjo penkerių metų kelias, vainikuotas 2021 metais išleista knyga „Girdžiai. Istorijos atodangos“. Šitaip Girdžius palikusios senosios ir primirštos istorijos sugrįžo knygos puslapiuose. Simbolio idėja Baigiant knygą rengti, viena iš komandos narių, mokslininkė dr. Filomena Kavoliutė paklausė: „O ką darysime su likusiais pinigais? Gal galime miestelyje palikti dar vieną ženklą – matomą, ilgalaikį?“ Taip pradėjo bręsti idėja apie paminklą. Treji metai. Tiek laiko sąskaitoje gulėjo lėšos, surinktos pardavus knygą, o paminklo idėja vis skatino imtis konkrečių veiksmų. L. Milašauskienė susisiekė su menotyrininku Vaidotu Žuku, kuris iš karto pabrėžė: reikia vengti kičo, paminklas turi būti meniškas, autentiškas. Ir pasiūlė – kreipkitės į skulptorių Vladą Urbanavičių. „Kai V. Urbanavičius perskaitė mūsų knygą, po dviejų savaičių jau turėjo idėją“, – prisiminė Laima. Paminklo vizija buvo aiški – kryžius. Ne tik kaip religinis, bet kaip giliausias laisvės ir malonės simbolis, nes Girdžiai – kraštas, kurio žmonės kovojo, tikėjo, meldėsi. Daug kunigų kilę iš šio krašto, čia virė ateitininkų, šaulių, katalikių moterų draugijų veikla, vyko aktyvi partizanų kova. Kryžius tapo visos šios dvasios ženklu. Tuomet skulptorius V. Urbanavičius sakė: „Kai tik susiduriu su Lietuvos žmonių kova už valstybės laisvę – pirmiausia matau kryžių. Dievas mums padėjo ir mes atgavome Laisvę. Ir Kristaus ženklas geriausiai šį laikotarpį pažymi.“ Apie paminklo autorių V. Urbanavičių ir Girdžiuose praėjusį sekmadienį atidengtą jo kūrinį jurbarkietė menininkė ir menotyrininkė, Vinco Grybo memorialinio muziejaus vadovė Rasa Grybaitė pasakojo: „Vladas Urbanavičius perėmė tūkstantmetes lietuvių kūrybos tradicijas. Statyti memorialinius paminklus, ar jie buvo mediniai, ar akmeniniai, yra be galo sena mūsų krašto tradicija. Tai viena savičiausių meno reiškinių Europoje. Lietuviški monumentalieji paminklai, koplytstulpiai, stogastulpiai, koplytėlės, kryžiai buvo statyti ne tik kapinėse, bet ir sodybose, pakelėse, kelių sankryžose, gyvenvietėse, miestelių aikštėse. Jie tiesiog augte įaugę į lietuvišką peizažą.“ R. Grybaitės požiūriu, nors Gridžių kryžius dar ką tik pastatytas, bet atrodo, tarsi būtų įaugęs į miestelio erdvę. Skulptorius V. Urbanavičius yra tremtinių vaikas, gimęs tremtyje, šiuo metu yra vienas žymiausių skulptorių Lietuvoje, gavęs daugybę premijų, apdovanojimų, 2015 metais apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Tai yra pats svarbiausias ir reikšmingiausias kūrėjų apdovanojimas Lietuvoje. Pasak R. Grybaitės, kaip ir kituose kūriniuose, taip ir šiame, skulptorius tarsi orakulas naudoja simbolius, kurie reikalauja iš mūsų platesnio meninės raiškos pažinimo, minčių išlaisvinimo, asociatyvių formų, reiškinių, simbolių paieškos. „Skulptūra toli gražu nėra kamerinio pobūdžio ir savo dydžiu, ir tema. Ji yra labai monumentali. Vladas Urbanavičius yra sukūręs ne vieną antkapinį paminklą, bet jis drąsiai imasi ir labai ambicingų projektų. Jiems reikalingos ypatingos žinios ir gebėjimai, netgi inžinieriniai sprendimai. Kurdamas memorialinius objektus, skulptorius didelį dėmesį skiria medžiagai. Šiam paminklui pasirinktos medžiagos tikrai atlaikys ir lietuvišką klimatą, ir tas nepalankias oro sąlygas, kurios dažnai mus ištinka. Ši skulptūra – atminimo ženklas. Tikėkime, kad jis bus atsparus ir laikui, ir laikinumui“, – apie Girdžiuose pastatytą ir sekmadienį atidengtą naująjį paminklą ir jo autorių sakė R. Grybaitė. Suvienijo žmones Paminklo atidengimo proga susitiko iniciatyvinės grupės nariai Gediminas Mikelaitis, Rita Dziedulionienė ir kiti, prisijungė ūkininko Algimanto Liorinco šeima. Tai jam ir Laimai Liorincienei teko visi techniniai darbai. „Kai pristatėme projektą, bendruomenė truputį išsigando, kad projektas brangus. Galėjome daryti iš to, kas buvo sukaupta iš knygos leidybos, bet užsibrėžėme didesnį tikslą. Nusprendėme, kad planuojama suma nebus vien miestelio žmonių rūpestis. Daug prie paminklo prisidėjo Irena Molčankinienė. Ji pasakojo žmonėms, aiškino paminklo vertę būsimoms kartoms“, – apie kasdienius paminklo sukūrimo ir pastatymo rūpesčius pasakojo L. Milašauskienė. Daug prisidėjo Girdžių seniūnas Mindaugas Dilys, jo pavaduotoja Ramutė Kačiušienė. Stasys Pocius, buvęs restauravimo įmonės vadovas Kaune, aktyviai dalyvavo visame procese – fotografavo, filmavo nuo pat darbų pradžios iki pabaigos. Paminklo statybą rėmė ir girdžiškiai, ir iš šio krašto kilę žmonės net iki ketvirtos kartos, kad anūkai ir proanūkiai, atvykę į Girdžius aplankyti senelių ir prosenelių kapus, matytų ir Laivės, už kurią jie kovojo, ženklą. Kiekviena auka turi savo istoriją, savo priežastį ir vertę. Girdžiškių iniciatyvą statyti paminklą Laisvei palaikė ir Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius, buvusi L. Milašauskienės klasės draugė, menininkė Edita Dziedulionienė, gyvenanti Žiežmariuose. Ji savo energija taip uždegė net Žiežmarių bendruomenę, kad ši paminklui Girdžiuose surinko daugiau kaip septynis tūkstančius eurų. Didžiulį organizacinį darbą atliko Girdžių bendruomenės centro vadovė Odeta Vaitiekūnaitė. Jos dėka gautas finansavimas iš Žemės ūkio ministerijos, savivaldybės. Kartu su Nijole Petraitiene, Jurbarko kredito unijos vadove, jos rūpinosi visais leidimais ir darbais. Prie paminklo statybos prisidėjo daugiau nei 250 rėmėjų, iš jų 55 – vietiniai Girdžių žmonės. Aukotojų yra iš JAV, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Australijos, Pietų Korėjos, Švedijos. Paminklas kainavo 40 tūkst. eurų, bet iki gegužės 16 d. surinkta daugiau: 41188 Eur. Paminklo aukštis 7 m, svoris 9 tonos. Geradarių akmuo Paminklo vieta parinkta bendru sutarimu – ten, kur jis dabar ir stovi. Prie jo – įspūdingas geradarių akmuo. Jo istorija ne mažiau simboliška. „Geradarių akmuo 1974 m. statant Mituvos užtvanką Vytauto Mačiulio iniciatyva kartu su kitais girdžiškiais buvo ištrauktas iš Mituvos vagos į dešinį upės krantą ir stūksojo ten metų metus, kol Jūratė Šedauskienė priminė apie jį. Paminklui jis netiko, bet kilo idėja – jame įamžinti žmones, prisidėjusius prie paminklo statybos. Akmenyje iškaltos geradarių pavardės. Galbūt kažkada čia eis jų vaikai, anūkai ar proanūkiai ir galės pasidžiaugti savo senelių bei prosenelių Laisvės įvertinimu. Nuo idėjos iki paminklo pastatymo praėjęs laikas buvo su baimėmis ir džiaugsmu, ir pagaliau su rezultatu liepos 27-ąją. Gal ne visiems patiko idėja, bet dauguma džiaugėsi, palaikė, dėkojo. Daug kas atėjo su prisiminimais apie mokyklą, vaikystę, savo tėvus. Paminklo atidengimo šventėje mažieji girdžiškiai prie jo įsmeigė Lietuvos valstybės vėliavėles, taip simboliškai perimdami atminimo ir laisvės vertinimo estafetę, nes ant paminklo iškalti žodžiai: „Čia gyvenusiems, žemę mylėjusiems, laisvę gynusiems, dvasios stiprybę vaikams palikusiems“. Tokius žodžius iškalti paminklo akmenyje pasiūlė girdžiškė Danutė Sabaliauskienė ir iš Girdžių kilusi žurnalistė Valentina Jakimavičienė. Tai žodžiai – bendruomenės pritarti, iš Girdžių apylinkių kilusios poetės Aldonos Puišytės, gimtojo krašto patriotės, įvertinti. Dėl sveikatos būklės ji negalėjo atvykti į paminklo atidengimą, bet širdimi buvo su savo krašto žmonėmis. ,,Džiaugiuosi, kad mano krašto žmonės tokie nenurimstantys naujų sumanymų atradėjai. Belieka tik įgyvendinti", – parašė poetė. Užsukti ir sugrįžti Šiandien kryžius Girdžiuose – ne tik atminimo ženklas. Tai – susitikimo su istorija, su savimi, su savosios šeimos praeitimi vieta. Ant jo įamžinti 22 išnykę Girdžių parapijos kaimai, likę tik žmonių atmintyje, tai odė už laisvę kovojusiems Girdžių krašto žmonėms. Dabar šiame krašte atsirado naujas traukos centras – Girdžių monumentalus paminklas, su didele meile ir bendru visuomenės sutarimu pastatytas, įamžinęs apylinkių praeitį ir nutiesęs atminimo giją į ateitį. Geradarių akmuo amžiams saugo nuoširdų prisidėjusių prie šio paminklo statybos atsidavimą, rūpestį ir darbą. O skverelyje ant suoliukų gali susėsti ieškantys ramybės, poilsio ar praeities stiprybės. Ligita Gražulevičienė Praeitį įamžinęs ir ateičiai palaiminimą siunčiantis kryžius ir geradarių akmuo, ant kurio amžiams liks savo krašto istorijai neabejingų žmonių vardai.                                                                                                                                                              Jurbarko KC nuotr. Skulptorius Vladas Urbanavičius sakė būsimo kūrinio viziją suformavo pabendravęs su iš Girdžių krašto kilusiais žmonėmis ir perskaitęs knygą „Girdžiai. Istorijos atodangos“. Prie paminklo ir geradarių akmens atsiradimo prisidėjo net 250 žmonių iš Lietuvos ir įvairiausių pasaulio šalių, o idėją realizavo bendraminčių komanda: Irena Molčankinienė, Andrius Ganusaukas, Odeta Vaitiekūnaitė, Romutė Kačiušienė, Mindaugas Dilys, Laima Milašauskienė, Rita Dzedulionienė, Laima ir Algimantas Liorincai, Danutė Sabaliauskienė.

Autorius: Jurbarko šviesa

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama