Pirmasis lietuviškas vaidinimas Mažeikiuose

Pirmasis lietuviškas vaidinimas Mažeikiuose. Juozas Vaičkus su žmona Morta Vaičkiene. Peterburgas. 1913 m.Režisierius Juozas Vaičkus Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1924 m. Nuotr. iš Mažeikių muziejaus rinkinių (Pabaiga. Pradžia Nr. 56) Vaidinimas Vaidinimas prasidėjo. Jurgį Žiburį vaidino J. Vaičkus, Magdelę – A. Mickevičiūtė, Piršlį – V. Burkevičius, žydą Šmuilą – J. Jurkūnas, Tupį ir Tupienę – Stanislovas ir Marcelė Reivyčiai iš Tirkšlių, turtingą ūkininką našlį Antaną Burbulą – Adomas Gabalis. A. Mickevičiūtė rašo: „Sunku girtis, kaip mes suvaidinom, bet „Vilniaus žiniose“ mus išgyrė: roles atlikę gerai, vakaro metu buvę linksma ir jauku. Tiesa, pirmas lietuviškas choras gal ir buvo per silpnas. Bet užtai, kai choristai nulipo nuo scenos į salę, prie jų susibūrė ne tik svečiai, bet ir daug žiūrovų. Visi karštai dainavom patriotiškas daineles. Tuo metu Lačai vaišino ir nuvaišino policiją ir todėl jų nė vieno salėje nebuvo. Iš pradžių šokom salėje, paskui – tam tikroj parinktoj vietoj ant Ventos kranto. Kur ir tik buvo galima, visur buvo iliuminuota popieriniais žibintais. Taip ir pasibaigė mūsų pirmas lietuviškas vakaras 30 metų atgal Mažeikiuose.“    Spauda apie lietuvišką vakarą Mažeikiuose Atgavus lietuvišką spaudą, buvo leidžiami du laikraščiai – „Vilniaus žinios“ Vilniuje ir „Lietuvių laikraštis“ Peterburge. Apie Mažeikių vaidinimą parašyta abiejuose. Iš kitų lietuviškų vakarų aprašymų Mažeikių vakaras išsiskiria tuo, kad spaudoje sulaukė dviejų vienas kitam prieštaraujančių įvertinimų. Liepos 8 d. „Vilniaus žiniose“ pasirodė Mykolo Rupeikos (tokį slapyvardį pasirinko būsimasis Mažeikių gimnazijos įkūrėjas Merkelis Račkauskas, tuomet studijavęs teisę Peterburgo universitete) įspūdžiai: „Mažeikiai. Birželio 29 d. (liepos 12) Mažeikių miestelyje buvo vaidinta originališka komedija „Velnias spąstuose“. Reikia pripažinti, kad steigėjai išrinko vaidinimui labai puikią vietą: scena buvo pastatyta Breitmozerio bute, vienas varstas nuo Mažeikių, ant Ventos krašto. Venta šioje vietoje yra gan platoka (apie 30 sieksnių), jos krantai čia labai puikūs. Apskritai visos prigimties aplinkinybės buvo prielankios šiam vakarui: oro tykumas, mėnuolio šviesa, vandens per akmenėlius čiurvenimas – viskas tas darė nepaprastai ir maloniai glostė dvasią. Susirinko į spektaklį daug žmonių: didokas žmonių būrys buvo priverstas stovėti už durų, kurios nors ir trošku buvo, reikėjo uždaryti, nes pasilikusieji už durų norėjo per prievartą įsigrūsti, o jau visai nebuvo kur patilpti. Vaidino gerai. Tik scena buvo per maža ir labai gadino įspūdį. Laike pertraukų choras pasekmingai dainavo tautiškas dainas. Viskas pasibaigė jau išaušus.“ (Vilniaus žinios, liepos 8 (21), Nr. 165, p. 3) „Lietuvių laikraštyje“ 1905 m. rugpjūčio 17 d. pasirodė kito korespondento, pasirašiusio Kun. Šnapštis, pasipiktinimo kupinas atsakas M. Rupeikos aprašymui: „Iš Mažeikių (Šiaulių apskr.) 29 dienoje birželio buvo čia spektaklis Breitmozerio namuose, tikrai sakant, jo malūno klėtyje, parengtas ant naudos vietinės bažnyčios. <...> Lošė vidutiniškai, per antraktus choras, vietinio vargonininko Borkevyčios (vargonininko Karolio Pukevičiaus – aut. past.) parėdytas, dainavo gana gerai tautiškas dainas. Publikos buvo gana daug, tuo tarpu klėtyje buvo per mažai vietos, užtat daugumas negavo įeiti į  vidų. <...> Spektaklis prasidėjo per vėlai – 10 valandoje vakaro; taigi davė progą „linksmai miestelio jaunuomenei“ padaryti krūmuose antrą, sau malonesnį spektaklį. Spektaklių surėdytojai turi rūpintis, idant tokių pasilinksminimų priežastimi nebūtų. Nesąžiniškai apsieita irgi su įėmimais: ant bažnyčios atiduota tik 6 rubliai pinigais ir 3 rub. 16 kap. markėmis. Kurgi dingo kiti pinigai? Nekurie iš parapijonų tik dėl to ir ėmė bilietus, kad naujai įsteigta bažnyčia turėtų naudą.“ (Kun. Šnapštis, „Iš Mažeikių“, Lietuvių laikraštis, 1905, rugpjūčio 17 (4), Nr. 35, p. 507). Kategoriškas kunigas iš Akmenės Jono Jurkūno atsiminimuose, parašytuose daugiau nei porai dešimtmečių praėjus po lietuviško vakaro Mažeikiuose, akivaizdu, kad autoriui iš atminties nedilo ne tik straipsnelis, bet ir netrukus po vaidinimo įvykęs susitikimas su Šnapščiu: „Aš nuvažiavau į Akmenę su savo reikalais, išvydęs kleboną Šnapštį  <...>, norėjau jo atsiprašyti, priėjęs pabučiavau ranką ir pasisakiau esąs vienas iš lošėjų Mažeikių teatro. Jis traukė ranką visu smarkumu ir pasakė: „Šalin paršo šmote, eik tuojaus išpažinties iš pasakyk savo griekus, bet kas tau gali atleisti griekus, negu tik vyskupas!“ Ir man buvo ūpas visai nukritęs, bet sutikus Juozą (Vaičkų), jis mane labai sutvirtino, jis sakė, kad ateis laikai, kai patys kunigai tokius teatrus darys.“ Aušra Martišiūtė-Linartienė monografijoje „Juozas Vaičkus – lietuviško teatro ir kino spiritus movens“ pristato piktąjį recenzentą iš „Lietuvių laikraščio“. Juozas Šnapštys-Margalis (1877–1921) – kunigas, rašytojas, žurnalistas, aktyviai rašęs „Lietuvių laikraščiui“, Akmenėje kunigavo apie 1905-uosius. J. Jurkūno atsiminimuose aprašytas jaunų žmonių susitikimas. J. Šnapščiui tuomet buvo 28-eri. Žinoma, kad į Lietuvą J. Šnapštys grįžo 1905 m. balandžio mėnesį ir tuojau pasinėrė į politinių įvykių verpetą. Akmenėje jis agitavo prieš rusų valdžią ir monarchiją, rusų mokyklas. Dėl pernelyg aktyvaus politinių pažiūrų reiškimo konfliktavo su pasaulietine valdžia. Tais pačiais1905-aisias, spalio mėnesį, už užgaulius žodžius, kad „caras seniai jau kiaule raitas išjojo iš Petrapilio“, buvo net suimtas ir įkalintas. J. Šnapštys apibūdinamas kaip ištikimas savo idealams ir įsitikinimams žmogus, beatodairiškai siekęs juos visus įkūnyti nesileisdamas į kompromisus. Daug ko taip ir nepavyko pasiekti dėl karšto ir sunkiai valdomo būdo, atsargumo stokos. Jau vėliau, išvykęs iš Akmenės, Tauragnuose J. Šnapštys pradėjo naują veiklą: organizavo vaidinimus ir apskritai pradėjo labiau rūpintis jaunimo gyvenimu ir buitimi. (Iš E. Škirkaitė. Kunigas Juozas Šnapštys-Margalis: gyvenimas ir veikla, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 21, Vilnius, 2002, p. 420). Likimo ironija ar ne, bet po kelių mėnesių – 1905 m. gruodžio 25 ir 26 d. J. Vaičkaus artistai vaidino J. Šnapščio-Margalio iš lenkų kalbos išverstą „Betliejaus stainelę“, o 1908 m. vasarą, per Petrines, Tauragnuose buvo suvaidintas J. Šnapščio režisuotas spektaklis „Velnias spąstuose“. Geriau tuščios kėdės nei prastas vaidinimas J. Vaičkaus vaidintojai turėjo nepaprastai daug kūrybinės energijos. Ir noro rengti lietuviškus vakarus. „Tą pačią 1905 m. vasarą dar norėjom suvaidinti  Papilėje „Neatmezgamą mazgą“. Vaičkus važinėjo į Šiaulius, į Kauną leidimo, bet tą vasarą daugiau leidimų nebegavome. Tada suruošėm neviešą vakarą ir suvaidinom „Neatmezgamas mazgas“ ant Ventos kranto, Petraičių namuose. Publika buvo rinktinė. Artistai: Vaičkus, Klibas, Jautakytė ir aš, sufleris Gricius. Svečiai buvo labai patenkinti, sakė, gerai vaidinom,“ – pasak monografijos autorės, šis A. Mickevičiūtės liudijimas yra ypač svarbus, nes apie nelegalius vaidinimus, surengtus negavus gubernatoriaus leidimo, spaudoje nebuvo rašoma. Dar du vaidinimus Mažeikiuose J. Vaičkus surengė per Kalėdų atostogas. Apie tai rašoma J. Jurkūno atsiminimuose. Vaidinimai vyko Hiršos Groso salėje gruodžio 25 ir 26 d. Vaidino „Genovaitę“ ir „Betliejaus stainelę“, iš lenkų kalbos išverstą jau minėto J. Šnapščio-Margalio.  Nuo šių pirmųjų vaidinimų Mažeikiuose J. Vaičkus su vaidintojų mėgėjų trupe pradėjo ilgą, iki Pirmojo pasaulinio karo trukusį teatro žygį. Jie vaidino ne tik Mažeikiuose, bet ir visoje gubernijoje. 1907 m. J. Vaičkus susipažino su būsimąja žmona Morta Grikšaite (1890–1977), kilimo iš Pikelių, kuri tapo nuolatine jo rengiamų vaidinimų artiste – vaidino Skrajojamajame teatre, iki pat pensijos dainavo Kauno operoje, o vėliau grįžo į Mažeikius. Nors organizuojamų vakarų ir vaidinimų tikslas buvo kultūrinis, tačiau rūpėjo ir materialūs dalykai – reikėjo sukaupti pinigų, kad Juozas ir Morta galėtų mokytis Peterburge. Repetuodavo pas Vaičkų ir pas Motuzą.  M. Grikšaitė-Vaičkienė pasakojo, kad kol veikalas „neišeidavo“, direktorius neišleisdavo vaidinti. „Geriau tuščiom kėdėm vaidinti, bet kad veikalas būtų gerai suvaidintas“, – sakydavo J. Vaičkus. „Turėjome keturis arklius. Du Juozo Vaičkaus ir du jo brolio (Jono). <...> Pasikinkydavome į ilgus ratus su gardėm, sukrisdavom kas kaip ir danginomės.  <...> Atvažiavę į miestelį ar bažnytkaimį, dairydavosi didesnės daržinės. Aptikęs tinkamą daržinę, Vaičkus palikdavęs ratuose „aktorių kolektyvą“ ir skubėdavęs pas šeimininką. Netrukus pokšėdavę kirviai,  „Skrajojančio teatro“ direktorius pats tempdavo lentas, kaldavo suolus, klijuodavo skelbimus“, – atsiminimuose rašė M. Grikšaitė-Vaičkienė. Visiems artistams būdavo paskirstomi ir administraciniai ar organizaciniai darbai. Su trupe nuo 1911 m. važinėdavo ir M. Grikšaitės globėja akušerė Julijona Jastremskienė, ji vaidintojams duodavo pinigų, gamino valgį – taip padėjo savo augintinei. „Nuo 1907 iki 1914 metų suvaidinau 180 spektaklių ir aplankiau virš 50 įvairių vietų“, – taip Skrajojamojo teatro indėlį į Lietuvos kultūrą apibendrino J. Vaičkus. Trijų dešimtmečių kelias Tai buvo tik kelio pradžia. Jis mūsų kraštietį atvedė iki būrio išugdytų aktorių, pirmojo profesionalaus teatro spektaklio, lietuvių teatro Jungtinėse Amerikos Valstijose, kelionės į Holivudą, važinėjimų po visą Lietuvą, skleidžiant idėją apie lietuvišką kiną. Netikėta mirtis J. Vaičkų ištiko jam rengiantis pirmojo lietuviško vakaro Mažeikiuose 30-mečio paminėjimo šventei. Iki iškilmingo vakaro buvo likę mažiau nei trys mėnesiai. „Atsigręžus nuo šio liūdno jubiliejaus atgal, į 1905-uosius, šviesią nuostabą kelia tai, kiek daug per tuos 30 metų nuveikė ir kiek ambicingų ateities idėjų turėjo J. Vaičkus, –talentingas, nepaprasta prigimtine energija apdovanotas žemaitis“, – taip istoriją apie mūsų kraštiečio karjeros pradžią Mažeikiuose užbaigia A. Martišiūtė-Linartienė. Skaitykite šios autorės monografiją „Juozas Vaičkus – lietuviško teatro ir kino spiritus movens“ –prisilieskite prie autentiškos mūsų krašto istorijos ir išskirtinės asmenybės. Audronė MALŪKIENĖ

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama