Švč. Mergelės Marijos Pompėjų Rožinio Karalienės Bazilika, jos statytojas, stebuklingas paveikslas ir Lietuva

2023-ieji LR Seimo buvo paskelbti Šventojo Juozapato metais. Vienas baigiamųjų renginių, į kurį buvo pakviesta ir šio straipsnio autorė, vyko Romoje. Dar prieš kelionę buvo kreiptasi į Romoje Švč. Mergelės Marijos (Snieginės) Bazilikos (Basilica di Santa Maria Maggiore) kanauninku dirbantį ukrainietį, Rytų apeigų katalikų vyskupą Irinėjų (Ihorį Bilyką) OSBM ir Šventojo Juozapato Bazilijonų ordino generalinės kurijos vadovus, sudaryti galimybę pabuvoti Pompėjuose (arba Pompėjoje) esančioje Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės Bazilikoje.

Minint Pompėjų Rožinio Karalienės paveikslo Pompėjų Bazilikoje 145-uosius metus, vertėtų glaustai apžvelgti Pompėjų istoriją, dabartinę miesto padėtį, palaimintąjį Bartolo Longo, pačią Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės baziliką, stebuklingą paveikslą ir visada Marijos išklausomą maldą – malonėmis garsėjantį Pompėjų Rožinį – devyndienį – noveną. 

Pompėjų tragedija

Italijos pietuose, Neapolio įlankos pakrantėje, į rytus nuo Neapolio, yra 1 277 metrų aukščio Vezuvijaus (Vesuvio) ugnikalnis. Tai vienintelis veikiantis ugnikalnis žemyninėje Europos dalyje, kurio krateris – 700 metrų pločio ir 200 metrų gylio.

79 metais išsiveržus Vezuvijuj (iki tol ugnikalnis buvo laikomas kalnu), buvo sunaikinti jo papėdėje stovėję antikos miestai – Pompėjai, Herkulanėjas, Stabijai (jų griuvėsiai 1997 metais įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą) – ir kelios mažesnės gyvenvietės. Griuvėsių plotas siekia 60 hektarų. Daugelį tada iš savo namų pabėgusių miestelėnų mirtis pasivijo prie jūros krantų. O tie, kurie bandė išsigelbėti, slėpdamiesi namų rūsiuose, užduso užberti pelenų. Vezuvijus yra vienas daugiausiai gyvybių nusinešusių ugnikalnių.

XVIII amžiaus radiniai

8 metrų storio pelenų sluoksnis užkonservavo miestą taip, kad ir beveik po 2000 metų galime jausti, kaip tada gyveno žmonės. Vitrinose ir dabar eksponuojami lavoje sustingusių žmonių kūnai.

Pompėjai yra populiarus turistų traukos centras jau 250 metų. Miestas priklauso Vezuvijaus nacionaliniam parkui, o nuo 1997 metų – UNESCO pasaulio paveldo sąrašui.

Pompėjai garsėja ne tik lavoje sustingusia istorija, bet ir Švč. Mergelei Marijai Rožinio Karalienei skirta bazilika, plačiai žinoma ne tik Italijoje, bet ir toli už jos ribų, kuri buvo pastatyta Bartolo Longo iniciatyva.

Visai netoli nuo mirusio miesto jau yra iškilęs gyvųjų miestas, kurį garsina didinga šventovė, stovinti netoli Naujųjų Pompėjų.

Šiandien Pompėjų miestas – tai „Citta Mariana“, Švč. Mergelės Marijos miestas, ir, kaip pasakė vyskupas Aurelijus Sinjora (1902–1990): „šiuose dviejuose žodžiuose slypi paslaptis: tikėjimas ir artimo meilė, kurie tarpusavyje taip susiję, kad sudaro nedalomą vienybę“. Tai, kad šis Marijos miestas, „Citta Mariana“, išaugo ant griuvėsių – Švč. Mergelės Marijos pasirinkto žmogaus Bartolo Longo, advokato iš Neapolio, darbo vaisius.

Bartolo Longo – nuo satanizmo iki palaimintojo

Palaimintasis Bartolo Longo (1841 02 10–1926 10 05) – Pirmasis Šventojo Viešpaties kapo Jeruzalėje riterių ordino kavalierius, teisininkas ir visuomenės veikėjas, išgarsėjęs savo labdaringa veikla ir Šventojo Rožinio maldos platinimu, sukūręs žinomą piligriminį centrą – Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės Popiežiškąją šventovę (sanktuariją).

Palaimintasis Bartolo Longo gimė giliai tikinčioje gydytojo šeimoje. 1863 metais (kituose šaltiniuose minimi 1851 metai – aut. past.) jis įstojo į Karališkąjį Neapolio universitetą studijuoti teisę. Universitete tuo metu vyravo antiklerikalistinė (priešiškumas dvasininkijai ir juo pagrįstas visuomeninis judėjimas, siekiantis stiprinti valstybės ir piliečių privataus gyvenimo nepriklausomumą nuo bažnyčios, nukreiptas prieš dvasininkijos pastangas kontroliuoti valstybės kultūrinę, politinę, ekonominę veiklą – aut. past.) pasaulėžiūra, kuri taip paveikė jaunuolį, kad Bartolo Longo atsisakė katalikų tikėjimo, pasukdamas satanizmo (bendras terminas, kuris reiškia velnio arba Šėtono, kaip realiai egzistuojančio asmens, išpažinimą, užmezgant su juo ryšį garbinimo, apeigų metu) keliu (kai kur minima, kad tapo net jų vadu – aut. past.).

Tačiau po daugelio metų jis pradėjo matyti reginius, atvedusius jį į depresiją. Bartolo bičiulis Vincentas Pepe (Vincenzo Pepe) supažindino jaunuolį su dominikonu Albertu Radente (Alberto Radente), kuris ir padėjo Bartolo sugrįžti į katalikų tikėjimą. Tačiau tai įvyko po ilgų atgailavimo metų. Ir tik 1865 metų birželio 23 dieną Bartolo Longo vėl priėmė Švenčiausiąją Komuniją. Sulaukęs 30 metų – 1871 metų spalio 7 dieną jis įstojo į Trečiąjį dominikonų (pasauliečių) ordiną, pasirinkdamas Rozarijaus vardą.

Įgijęs teisininko diplomą, atsisakė specialybės ir tolesnį gyvenimą pašventė labdaringai veiklai. 1872 metais atvyko į Pompėjus. Čia jis prisijungė prie grupių, besirūpinančių vargšais: kankinamas savo praeities, pats daug meldėsi, vykdydamas Šv. Domininko (Dominikonų ordino įkūrėjo – aut. past.) kvietimą kalbėti Rožinį.

Bartolo susipažino su penkeriais metais vyresne, 27-erių našle grafiene Marijana de Fusko (Marianna de Fusco) taip pat veikusia labdaros srityje. 1885 metais jų dvasinę santuoką palaimino Popiežius Leonas XIII. Bartolo ir Marijana gyveno kaip brolis ir sesuo.

Pompėjuose Bartolo įkūrė „Seserų dominikonių, šventojo Rožinio dukterų Pompėjuose, kongregaciją“ (Congregazione delle Suore Domenicane Figlie del Santo Rosario di Pompei), kuri buvo patvirtinta 1897 metais, o 1951 metais, gavusi „decretum laudis“, kongregacija įgijo pontifikalines teises (tiesioginė Šventojo Sosto priklausomybė – aut. past.). Seserys užsiima vaikų auklėjimu, švietėjiška veikla, tarnauja Šventojo Rožinio Švč. Mergelės Marijos Popmpėjuose Popiežiškajame sanktuarijuje, rūpinasi piligrimais. Pastaruoju metu seserys tarnauja ne tik Italijoje, bet ir Indijoje, Indonezijoje, Filipinuose, Kamerūne. Pagrindinis kongregacijos vienuolynas – Pompėjuose.

Bartolo Longo parašė darbų (straipsnių ir knygų) marijologijos, katechizacijos ir socialinio mokslo temomis. 1884 metais jis įsteigė žurnalą „Rožinis ir Naujieji Pompėjai“ (Il Rosario e Nuova Pompei), kuriame ir pats daug rašė. Įdomu tai, kad žurnalas tebėra leidžiamas ir šiuo metu.

Prie Bazilikos Bartolo 1886 metais pastatė mokyklą bei prieglaudą našlaičiams ir benamiams. Be to, atidarė katechizacijos mokyklą, spaustuvę, profesinę-technikos mokyklą. Jo iniciatyva Pompėjuose buvo atidarytas pašto skyrius (1884 metais), telegrafas (1885 metais), meteorologijos stotis (1890 metais). 1891 metais miesto gatvės buvo apšviestos.

Tokia pasiaukojanti veikla ne vienam sukėlė pavydą. Bartolo buvo pradėtas kaltinti pasisavinęs stambią pinigų sumą. Siekdami apsisaugoti nuo tokių kaltinimų Bartolo ir grafienė Marijana 1906 metais visą nuosavybę paaukojo Šventajam Sostui ir vietinei vyskupijai. Didžiulė netektis Bartolo buvo1924 metais vasario 9 dieną – grafienės mirtis.

1925 metų gegužės 3 dieną, likus metams iki mirties, Bartolo Longo įstojo į Šventojo Viešpaties Kapo Jeruzalėje riterių ordiną, o įstojimą jis laikė ištikima tarnyste Jėzui Kristui ir artimui.

Paskutinius gyvenimo metus Bartolo sirgo, mirė 1926 metų spalio 5 dieną, sulaukęs 85-erių. Buvo palaidotas riterių ordino apranga.

Greitai po Bartolo Longo mirties buvo pradėtas beatifikacijos procesas, tačiau 1940 metais byla sulėtėjo. 1980 metais spalio 26 dieną popiežius Jonas Paulius II Bartolo Longo paskelbė palaimintuoju – jis tapo pirmuoju kanonizuotu Šventojo Viešpaties Kapo Jeruzalėje ordino riteriu. Liturginė šventė Katalikų Bažnyčioje – spalio 5 diena.

Autorius: Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ (Vytautas RIDIKAS)

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama