Kryždirbystė Utenos krašte. Tauragnų ir Saldutiškio krašto kryždirbių palikimas

Liaudies menas yra vertingas Lietuvos kultūros paveldas, kuriuo galime didžiuotis. Neatsitiktinai viena iš svarbiausių lietuvių liaudies meno sričių – kryždirbystė – 2001 m. buvo įtraukta į pasaulinės UNESCO organizacijos globojamo kultūros paveldo sąrašą, pripažinta ne tik Lietuvai, bet ir viso pasaulio kultūrai svarbiu palikimu. Taigi tęsiame „Indrajos“ 2024 m. Nr. 4 pradėtą pasakojimą apie senuosius Utenos krašto kryždirbius ir jų kūrinius. Šįkart plačiau susipažinsime su Tauragnų ir Saldutiškio krašto kūrėjais bei jų darbais, remdamiesi Utenos kraštotyros muziejuje saugoma medžiaga.

Lietuviškoji kryždirbystė pasižymi nepaprasta medinių memorialinių paminklų – kryžių, koplytstulpių, stogastulpių, koplytėlių – formų įvairove, turtinga puošyba bei ornamentika. Kituose katalikiškuose kraštuose taip pat gyva kryžių, koplytstulpių statymo tradicija, tačiau niekur pasaulyje nėra tokios formų, ornamentikos gausos ir įvairovės, kokia yra Lietuvoje. O tie kryžiai, koplytėlės, koplytstulpiai – tai namai, kuriuose gyvena šventieji – liaudies meistrų sukurtos skulptūros. Mažoji architektūra ir šventųjų figūros sudaro nedalomą visumą, tačiau svarbiausias šios visumos elementas, jos šerdis yra skulptūra.

Gamtos apsuptyje, atvirame ore pastatyti mediniai paminklai nėra ilgaamžiai, juos pamažu ardė lietūs, sniegas, veikė temperatūrų svyravimai. XX amžiaus antroje pusėje juos naikino ir žmonės, paveikti sovietinės ideologijos, ateizmo, kovos su religija ir „praeities atgyvenomis“. Skulptūrėlės rado prieglobstį muziejų fonduose, o kryžiams ir kitiems paminklams neatsirado vietos. Utenos kraštotyros muziejuje skulptūros renkamos nuo 1929 m.

Seniausia muziejaus skulptūra – Nukryžiuotasis, datuojamas XVIII amžiaus pabaiga – yra sukurtas liaudies meistro Čepėno, Luknių k., Sudeikių sen., Utenos r. Ankstyviausi tiksliai datuoti kūriniai yra nežinomo autoriaus Nukryžiuotasis iš stogastulpio Šeimyniškių k., Užpalių sen., Utenos r., kuriame buvo įrėžta „1788“ metų data, ir Kazio Musteikio kryžius su Nukryžiuotuoju: ant kryžmos užrašyti „1867“ metai. Vėlyviausi eksponatai yra iš XX amžiaus pirmos pusės, nes sovietinė valdžia draudė religinės paskirties ir tematikos kūrybą, tad katalikiškoji kryždirbystės tradicija Aukštaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, nutrūko XX amžiaus viduryje. Liaudies meistrai sekė bažnytine daile, mokėsi iš profesionalių meistrų, jų kūrybos pavyzdžių. Utenos kraštotyros muziejuje surinktas ir nedidelis bažnytinės skulptūros rinkinys iš aplinkinių bažnyčių – iš senosios Leliūnų, Alantos, Skiemonių, Kupiškio bažnyčių, Utenos kapinių koplyčios. Šios skulptūros pasižymi Lietuvos bažnytiniam menui būdingais baroko, rokoko bruožais. Savo stilistika šie kūriniai smarkiai skiriasi nuo liaudies skulptūrų: figūrų proporcijos, modeliavimas yra tikroviški, matyti kūno anatomijos išmanymas, puikiai pavaizduoti dinamiški, teatrališki judesiai, veidų mimika, kruopštus ir tikslus detalių, drabužių perteikimas. Kitokia yra liaudies skulptūrėlių meninė raiška: meistrai vaizduoja tik svarbiausius dalykus, supaprastina figūrų formas, proporcijas, anatomiją, aprangą. Jie nesugeba parodyti sudėtingų judesių, tad jų skulptūrėlės statiškos, didingos, tarsi sustingusios. Šios skulptūrėlės turi savitą meninę vertę, būdingą primityviajam menui – naivumą, betarpiškumą, išraiškingumą, nuoširdumą, sugebėjimą perteikti vaizdą paprasčiausiomis priemonėmis.

Ir kryžiai, ir skulptūrėlės buvo dažomi. Dažai naudoti kaip konservavimo priemonė, suteikianti patvarumo, ilgaamžiškumo atvirame ore stovintiems medžio dirbiniams. Kita vertus, dažymas atitiko ir liaudišką grožio suvokimą, spalvingumo, dekoratyvumo pomėgį. Spalvingi kryžiai, margos, ryškiai išdažytos skulptūrėlės traukė, guodė, linksmino akį, ir tai buvo ryškūs kaimų, laukų akcentai. Tačiau ilgainiui lietūs, sniegas, vėjai, saulė blukino spalvas, gadino dažus, ir daugelis kryžių, skulptūrėlių prarado buvusią išvaizdą. Laikas išblukino spalvas, suteikdamas senos, nugairintos medienos grožį. Visi Lietuvoje statyti liaudies meno paminklai yra katalikiško turinio. Žmonės statė kryžius, stogastulpius, prašydami Dievo ir šventųjų užtarimo, globos, tikėjo, kad kiekvienas šventasis sergsti ar padeda nelaimėje. Pavyzdžiui, šv. Florijonas saugo nuo gaisro. Kadangi mediniams miesteliams gaisras anuomet buvo didžiausia nelaimė, šv. Florijono statulos stovėjo vos ne kiekvieno miestelio centre. Utenos krašte daugiausia būta kryžių su Nukryžiuotojo skulptūromis, vadinamosiomis „kančiomis“ arba „mokomis“, raiškiai perteikiančiomis Jėzaus Kristaus skausmą ir mirtį. Būta nemažai šv. Marijos skulptūrėlių, meiliai liaudies vadinamų „motinėlėmis“. Kitose Lietuvos vietose paplitusių rūpintojėlių, pietų Žemaitijoje mėgstamų šv. Roko, šv. Izidoriaus figūrų Utenos krašte palyginti nedaug. Šiam kraštui būdingesni du siužetai – Jėzaus krikštas ir šv. Jonas Nepomukas. Jie abu susiję su vandens simbolika: pagal Evangeliją šv. Jonas Krikštytojas krikštijo Jėzų Jordano upėje, o šv. Jonas Nepomukas buvo čekų kunigas, atsisakęs išduoti karalienės išpažinties paslaptį ir todėl nuskandintas Vltavos upėje. Tikėta, kad jis sergsti žmones nuo vandens nelaimių. Kadangi Utenos krašte itin daug ežerų ir upių, prie jų iškilo daugybė koplystulpių su šiuo šventuoju.

Laikui bėgant kryžių statyba keitėsi. Po 1863 m. sukilimo iki 1896 m. carinė valdžia uždraudė statyti Lietuvoje naujus kryžius, buvo perstatomi seni paminklai, valstiečiai statė kryžius savo žemėje – ne viešoje, o privačioje teritorijoje. XX amžiaus pirmoje pusėje kryžius statė visuomeninės organizacijos – kaimo jaunimas statė vadinamuosius „bandininkų“ kryžius, neatsiliko pavasarininkai, šauliai, norėję pažymėti atmintinus įvykius, valstybinius, katalikybės jubiliejus, taip pat šventinant bažnyčias, parapijos namus ir kitomis progomis.

Kryždirbiai ir jų kūriniai

Nedaug išliko žinių apie liaudies meistrus, jie dažniausiai liko anonimais, o jiems gyviems esant niekas nesurašinėjo jų kūrinių, nefiksavo gyvenimo faktų, apie juos nerašė taip, kaip apie profesionalius dailininkus. Tačiau anuomet tai buvo ryškios asmenybės, pagarsėjusios tarp savo apylinkės žmonių, apie jas sklandė įvairiausi pasakojimai, legendos, prasimanymai. Jie niekad neprasigyveno iš savo kūrybos, dažnai buvo beturčiai, net išeidavo elgetauti, kaip garsusis Antanas Deveikis (plačiau apie šį kūrėją rašyta „Indrajos“ 2024 m. Nr. 4), tačiau jų gyvenimai buvo nepaprastai spalvingi, permainingi ir įdomūs. Pagal socialinę padėtį, jie buvo kilę iš neturtingų valstiečių šeimų ir dažniausiai tėvų ūkį turėjo palikti vyresniems broliams, o patys nuo jaunumės ieškoti kito pragyvenimo šaltinio. Liaudies meistrais tapdavo žmonės, turintys „auksines“ rankas, kurios juos maitino. Jie dažniausiai mokėjo įvairiausių amatų – dailidės, staliaus, dažytojo, statybininko, net laikrodininko. Jie neturėjo specialaus meninio išsilavinimo, mokėsi iš vyresnių meistrų, iš meno pavyzdžių, kuriuos matė bažnyčiose, ir pasikliaudavo savo nuojauta bei išmanymu.

Liaudies meistrai buvo žmonės, matę gyvenime ir šilto, ir šalto, turėję įvairių patirčių. Jie nemažai keliaudavo, daug pamatydavo, nusidangindavo net į svečias šalis. Jie turėjo savo požiūrį į gyvenimą, savo santykį su Dievu, kurį mėgdavo apibūdinti šmaikščiu, tarp kryždirbių paplitusiu posakiu „Dieve, Tu mane sutvėrei, aš Tave padirbau“. Jie jautė savo išskirtinumą tarp kaimų, miestelių gyventojų, jie buvo kitokie – pasižymėjo kūrybiškumu, daugelis ir humoro jausmu, neretai garsėjo dar ir kaip puikūs muzikantai, pokštininkai, pasakotojai.

Tauragnų krašto kūrėjų kryžiai ir stogastulpiai skiriasi nuo deveikiškam stiliui priskiriamų darbų tiek savo architektūra, tiek papuošimais, matyt, esant kitokio stiliaus zarasiškių darbų poveikiui. Jeigu palyginsime tauragniškio Adolfo Ivanausko ar kirdeikiškio Kajetono Aleknos kryžius su deveikiškais, rasime nemažai skirtumų.

Stabmeldžių gadynėje pagrindiniai kapų ženklai buvo stulpai, o kad jie išsilaikytų, imta juos dengti lentų stogeliais. Taip atsirado, J. Basanavičiaus žodžiais tariant, stogastulpiai.

Plintant krikščionybei, visur, ne tik kapinėse, „pridygo“ kryžių. Lankydamiesi senose kapinėse, jose galime išvysti gausiai vienus šalia kitų ir stogastulpius, ir kryžius.

Tauragnų krašto kryžiai nuo Utenos kraštui būdingų truputį skiriasi trumpesnėmis kryžmomis, dažnesnėmis Zarasų krašte. Tauragniškiai kryždirbiai buvo geri statybininkai, baldžiai.

Ivanauskai buvo garsi tauragniškių meistrų dinastija. Vyriausias, ADOLFAS IVANAUSKAS, Andriaus, gimė 1866 m. Kaboriškių k., Tauragnų sen., Utenos r., mirė 1946 m. ten pat. Kilęs iš valstiečių, 1888 m. buvo paimtas į carinės Rusijos kariuomenę, grįžęs prekiavo linais, bankrutavo, išvyko į Rusiją, apie 1899 m. gyveno Jekaterinoslavlyje (dabar Dnipras, Ukraina – aut. pas.), dirbo Brianske (Rusijos miestas, esantis 379 km į pietvakarius nuo Maskvos, prie Desnos ir Bolvos santakos; srities centras – aut. past.), geležies liejykloje, tėviškėn grįžo apie 1908 metus. Čia, greta žemdirbystės, ėmėsi staliaus amato, dirbo ne tik kryžius, bet ir spintas, linamines, kuliamąsias. Pasidirbo sau puošnų karstą ir laidotuvėms dvidešimt liktorių (žvakidžių), kurias laikė klūpantys angelai. Jis savo darbuose išlaikė daugelį deveikiško stiliaus elementų: dobilo formos kryžmagalius, kryžių aukštį, tačiau darė kryžius kiek trumpesniais kryžmagaliais. A. Ivanausko koplytėlės kryžių kryžmose irgi kitokios – su kolonėlėmis, stiebas skiriasi nuo A. Deveikio, jis neornamentuotas (tipiškas A. Ivanausko kryžius, 1925 m. nufotografuotas Adomo Varno, gretimame Sėlės kaime M. Pečkausko sodyboje). Jam padėjo ir sūnūs, ypač vyriausias – JONAS IVANAUSKAS, gimęs 1899 m. Jekaterinoslavlyje, miręs 1981 m. Kaboriškių k.). Jekaterinoslavlyje Jonas baigė keturias klases, 1920-1923 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, tarpukariu vasaromis uždarbiavo zimagoru (juodadarbiu), tiesiant Žemaičių plentą, dirbo melioracijos darbus prie Siesikų. Atėjus sovietams, buvo nuteistas, paskui ištremtas į Sibirą, 1948-1957 m. gyveno Krasnojarsko krašte, Nižnij Ingažkij rajone, Pešotinskij gyvenvietėje. Ivanauskai sekė A. Deveikio pavyzdžiu, kūrė puošnius, ornamentuotus kryžius, kurių kryžmoje įkomponuodavo koplytėlę su šventųjų skulptūromis. Dažniausiai sūnus dirbdavo kryžių, jo ornamentiką, o tėvas – skulptūras. Jos pasižymi naivumu, supaprastintomis figūrų formomis, deformuotomis proporcijomis, iškilmingomis, didingomis pozomis. Utenos kraštotyros muziejuje yra ir nebaigtų A. Ivanausko skulptūrų (Šv. Marija, Arkangelas Mykolas, Šventasis, Šventoji).

Didysis kryždirbys A. Ivanauskas pastatė kryžius ne tik savo krašte, bet ir Linkmenyse, Utenoje, tačiau jie, matyt, uteniškiams prašant, buvo deveikiški. A. Varnas prie Tauragnų varpinėlės kartu su su valstiečiais nufotografavo Šv. Florijono koplytstulpį. Taip pat ir gražų stogastuplį pačiame miestelyje. Įamžino jis ir Tautiškio kaime prie vieškelio iš Tauragnų į Linkmenis seną paminklą su Šv. Nepomuku. Sunku pasakyti, kiek jų liko nenufotografuotų nuošaliose sodybose, pakeliukuose. Balys Buračas gana deveikišką kryžių nufotografavo ir Skildos kaime. Aukšti kryžiai buvo Gatelių kaimo lauke, kaip ir prie Tauragnų–Linkmenų vieškelio arti Kaboriškių kaimo. Leidžiamajam 1926 m. kryžių albumui A. Varnas yra ėmęs negatyvus ir iš kitų fotografų. Gerai, kad A. Varnas stengėsi žmones išklausinėti, kokio senumo yra paminklai. Štai skelbdamas Kaboriškių lauke esantį kryžių pažymėjo, kad jis statytas dar 1879 m. Panašus jo nufotografuotas kryžius ir Gatelių kaimo lauke. Lietuvių liaudies meno mažosios architektūros II tome skelbiamas Kaboriškėse 1937 m. nufotografuotas senas kryžius. Gali būti, kad jis sukurtas A. Ivanausko tėvo, o 1937 m. A. Varno nufotografuotas. Mat ir senas Sėlės kaimo pakelėje sukurtas stogastulpis įvardintas ne Adolfo, o Antano Ivanausko vardu. A. Varnas yra radęs dar kelis senus paminklus: Lukošiūnų kaime apie 1865 m. statytus du stogastulpius kapinaitėse, dar vieną taip vadinamą Moterų kryžių Ruzgų lauke ir 1885 m. A. Deveikio stiliaus kryžių su angeliukais J. Lipinsko kieme. Be to, rastas aukštastiebis Šv. Jono Krikštytojo koplytstulpis Šeduikių kaime bei kryžius Mačerausko sodyboje, tame pačiame kaime. 1839 m. aukštas stogastulpis rastas arti bažnyčios. Kaboriškietis A. Ivanauskas gana deveikišku kryžiumi, kuris prižiūrimas iki šiol gražiai atrodo, yra papuošęs Linkmenų miestelį. Gerai, kad jis atlaikė kryžių naikinimo metą.

Jono Ivanausko pusbrolis BALYS IVANAUSKAS, Kazio, gimęs 1906 m. Kaboriškių k., Tauragnų sen., Utenos r., miręs po 1967 m. ten pat, irgi yra sukūręs vieną kryžių 1928 m. Kaboriškių k., prie vieškelio, su šv. Marijos, Arkangelo Mykolo, šv. Kazimiero ir angeliukų skulptūromis, nusižiūrėjęs į dėdės Adolfo sukurtus paminklus.

Adolfui ir Jonui Ivanauskams priskiriami paminklai:

• stogastupis su šv. Jono Nepomuko skulptūra Degutinės k., Saldutiškio sen., Utenos r., prie Gėlainės upelio, darytas 1909 m.;

• stogastulpis su šv. Jono Nepomuko skulptūra Kalytiškės k.,Saldutiškio sen., Utenos r.;

• stogastupis su šv. Jono Nepomuko skulptūra Stripeikių k., Linkmenų sen., Ignalinos r.;

• kryžius Kaboriškių k., Tauragnų sen., Utenos r., prie vieškelio, statytas prieš 1914

m., jo vietoje Balys Ivanauskas 1928 m. pastatė naują kryžių, kuris buvo nugriautas 1962 m.;

• kryžius su šv. Marijos, šv. Dominyko ir Arkangelo Mykolo skulptūromis Kaboriškių k., Tauragnų sen., Utenos r., Adolfo Ivanausko sodyboje, statytas 1918 m. Šiuo metu

skulptūros saugomos Utenos kraštotyros muziejuje, kryžius restauruotas 1990 m.;

• kryžius Utenoje, Vytauto aikštėje, statytas pavasarininkų kuopos 1928 m., nugriautas 1962 m., atstatytas 1990 m.;

• kryžius Salake (Zarasų r.), statytas Salako Šaulių;

• kryžius Linkmenyse (Ignalinos r.), statytas 1938 m.;

• kryžius Aviniškio k., Kuktiškių sen., Utenos r.;

• kryžius Štarų k. (?);

• kryžius Vareikių k., Utenos sen., Utenos r., prie Veronikos Liuimienės sodybos.

Autorius: Antanas GASPERAITIS (Deimantė ZARANKIENĖ)

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama