Juozas Brundza – gydytojas tautai, šviesa visuomenei
Laikraštis „Gyvenimas“
Turinį įkėlė
Gydytojas Juozas Brundza gimė 1870 m. liepos 26 d. Lizdeikių kaime, netoli Veiverių. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, tad gabus sūnus buvo išleistas mokytis į Marijampolės gimnaziją, studijavo mediciną Maskvos universitete. Baigęs studijas, sugrįžo į Lietuvą, dar mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje.
Studijų metais aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Už dalyvavimą anticarinėje demonstracijoje buvo kalinamas. Vėliau įsitraukė į politinę veiklą – buvo 1905 metų Lietuvos suvažiavimo delegatas nuo Prienų apylinkės. 1914–1915 metais dirbo gydytoju Jiezne. Vėliau dirbo Prienuose ir Birštono kurorte. Gydytojas J. Brundza Prienų mieste medicinos praktika vertėsi iki tol, kol leido paties sveikata. Ligonius priimdavo savo namuose. Sukūrė šeimą, su žmona Stanislava Tomaševičiūte išaugino tris vaikus: sūnus Algirdą, Juozą ir dukrą Gražiną.
„Žiburio“ gimnazijoje dėstė higienos pradžiamokslį, rūpinosi gimnazistų ir mokytojų sveikata. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo Prienų miesto burmistras, tarybos narys.
J.Brundza nemažai prisidėjo, kad Birštono kurortas sulauktų pripažinimo ir taptų Lietuvos mineraliniu kurortu. J. Brundza buvo vienas iš pirmųjų kurorto direktorių (dirbo 1926 – 1931 metais).
Gydytojas J. Brundza prieniškių buvo mylimas ir gerbiamas. Dažnai gydytojas nemokamai dalijo vaistus negalintiems jų įsigyti, juos priimdavo savo kabinete. Pokario metais medicininę pagalbą teikė laisvės kovotojams. Reikalavo, kad partizanų kūnai nebūtų guldomi patyčioms turgaus aikštėje.
Antrojo pasaulinio karo metais savo namuose slėpė žydų Šachovų šeimą, o iš Kauno geto išgelbėjo prienietę žydaitę Lydą Bagranskytę, kompozitoriaus Edvino Geisto žmoną.
Gydytojas J. Brundza mirė 1954 metų rugpjūčio 5 d., sulaukęs 84-erių metų, ir buvo palaidotas senosiose Prienų kapinėse. Laidotuvėse dalyvavo gimnazijos moksleiviai ir miestelėnai.
XX a. 9 dešimtmetyje prieniškiai, pirmųjų Sąjūdžio metų pakilimo įkvėpti, atliko didelės pagarbos vertus darbus. 1989 metais naujosiose miesto kapinėse (1961 metais senosios Prienų kapinės buvo uždarytos) iškilmingai buvo perlaidoti Prienų miesto istorijai žymių žmonių palaikai: „Žiburio“ gimnazijos direktoriaus kun. Felikso Martišiaus ir buvusio vokiečių koncentracijos stovyklos kalinio Antano Šapalo palaikai iš Lenkijos. Ypač iškilmingas buvo 1990 metų lapkričio 16 d. gyd. Juozo Brundzos ir jo artimųjų palaikų (sūnaus Juozo ir uošvio Mykolo Tomaševičiaus) perkėlimas į naująsias Prienų kapines.
Dukra Gražina Brundzaitė-Natkevičienė iš JAV atsiuntė tokį laišką, laiškas buvo atspausdintas ir spaudoje. ŽODIS PRIE TĖVELIO KAPO: ,,Brangūs Prieniškiai ir visi čia susirinkusieji, su didele širdgėla pergyvenu šią dieną, kada man brangaus Tėvelio ir artimųjų palaikai atranda amžino poilsio vietą, bet aš pati ir vėl negaliu būti Jūsų – susirinkusiųjų tarpe. Mano pasirinkta laisvė ir Geležinė uždanga anuomet užkirto man kelią į mylimo Tėvelio laidotuves, jo gyvybei užgesus. Manęs ten nebuvo ir tada, kai šaltam kapan atgulė ir mano broliukas, o motina, pasilikusi viena, susirado sau prieglobstį Vilniuje, pas savo gimines. Taigi iš mūsų šeimos Prienuose neliko nieko, kas pasirūpintų jų kapais, bet pasirodė, kad liko daug didesnė šeima – tai Jūs visi prieniškiai ir apylinkių žmonės, seni ir jauni, turtingi ir beturčiai, lenkai, rusai ar žydai, kuriuos visus vienodu rūpestingumu daktaras gydė, pas kuriuos jis bėgo ar važiavo dieną ar naktį per lietus, audras ar sniegu užverstais keliais. Tiesą sakant, aš labai retai jį matydavau namuose. Tik didžiajai savo šeimai jis pašvęsdavo daugiau laiko, negu mums. Sunkiems savo ligoniams jis buvo paskutinė viltis ir jų išgelbėtojas, ir dėl to visko jis pasiliko gyvas ir neužmirštas ligi šių dienų… Kaip liko neužmirštas jo kapas. Tą kaip tik įrodo šios dienos susibūrimas ir šios ne kasdienės apeigos. Be Jūsų visų rūpesčio ir tiek įdėto darbo – kas kitas būtų galėjęs šį perkėlimą atlikti? Visiems ačiū čia susirinkusiems ir kaip nors prisidėjusiems prie šio kapo perkėlimo – tariu nuoširdžiausią – Dėkui… Ir jeigu Dievas leis, tikimasi Jus visus pamatyti kitais metais Prienuose. Jūsų visuomet prieniškė Gražina Brundzaitė- Natkevičienė“.
Daktaro J. Brundzos asmenybė jau rečiau prieniečių prisimenama. Nors šį garbų mūsų miestelio gyventoją prisimena vis mažiau žmonių, vis dėlto miestelėnai iki šiol saugo gyd. Juozo Brundzos atminimą – prižiūri kapavietę. Viena iš miesto centre esančių gatvių pavadinta gydytojo Juozo Brundzos vardu.
Ernesta Juodsnukytė
Prienų krašto muziejaus direktorės pavaduotoja, vyr. rinkinių kuratorė
Autorius: Ernesta Juodsnukytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama