Lina KOVALEVSKIENĖ. POEZIJA

Ką galvoji, tas ir esi,

Ką duodi, tą ir atgauni.

Gal ne žmonių, gal debesų,

Tiesą lyg lietų gaudai...

Lina Kovalevskienė (Kurmanavičiūtė) gimė 1972 m. vasario 7 d. Alytuje, mokėsi Vidzgirio vidurinėje mokykloje. 1991–1997 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos studijas. Jau beveik 30 metų su šeima gyvena Ignalinoje. Dirbo lietuvių kalbos mokytoja, žurnaliste, kalbos tvarkytoja, nuo 2005 m. – komunikacijos specialistė. Rašo straipsnius apie svarbiausius miesto ir rajono renginius, šventes, įdomias asmenybes. 26-erius metus rengė reportažus Ignalinos TV laidai. Rajono literatų klubo ,,Lelija“ narė, Ignalinos parapijos CARITO, Vilniaus šeimos centro savanorė.

2019 m. parengta knygelė „Ignalinos Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia. Statybos pradžios 30-metis ir konsekracijos 20-metis“. 2021 m. išleista poezijos knyga ,,Dovanotos akimirkos“, kūryba publikuota Alytaus ir Ignalinos krašto, respublikinėse labdaros ir paramos fondo ,,Baltas balandis“, ,,Menų sodo“ rinktinėse, kultūros žurnaluose.

,,Esu dėkinga Dievuliui už tas brangias akimirkas, kai jis prakalba, atsiunčia šviesią mintį, kai leidžia pajusti giliau, tauriau... Visi mano eilėraščiai – tarsi dienoraštis, mano širdies, mano sielos kalbėjimas. Puslapiuose keičiasi metų laikai, nuotaikos, jutimai, ateina nauji suvokimai...“.

 ***

Nei eiti, nei sustoti,

O tiek aplink dangaus.

Norėtųsi kartoti žodžius,

Kuriuos suaus

 

Į juostą, kaip į dainą,

Pilkų laukų tyla.

Per tylą tą pareina

Sena sena malda.

 

Kartota ir niūniuota,

Po trupinį rinkta.

Gal meile siuvinėta,

Gal duonon sukepta.

 

Ir kas tu prieš senatvę,

Prieš išmintį kartų,

Kad imtum ir sustotum,

Taip eidamas ratu.

 

Ir kas tu prieš likimą,

Prieš smilgą pakelėj,

Kad nedainuotum meilės,

Jei pats iš jos gimei...

 

Netikrumas

Iš čirpimo žiogų
Suprantu, suprantu.
Ir iš vėjo delnų
Šaltą rūką geriu.

Daug liūdnų patirčių
Tarp žmonių atrandi.
Kuo norėjai tikėt,
Pamatai – negali.

Ir nubėga tada
Šypsena per lapus.
Lange degas šviesa.
Neužpūsk, neužpūsk.

Ką norėjai pajaust,
Negavai, negavai
Tarp žiedų lyg migla
Ištarti pelenai.

Tu pabūki tyli.
Ir tegul nesupras.
Šiandien kalba mintis.
Akys atsaką ras...
Nebarstyki jausmų,
Kur jų niekas nerinks.
Neišleisk iš namų
Tu širdies – nepareis.

Dailininkui Jonui Grundai

(1961–2024)

Išeiti į svajonių pakraštį,
Žvalgytis tikrosios tiesos.
Matyti, kas aplinkui dedasi.
Suvokti, kad trūksta drąsos.
Kad silpnas ir netobulas,
Kad taip toli dangus.
Ir kartais pabėgti norisi,
Kur nepasieks žmogus.

Dar norisi, kaip ant drobės –
Išsilieti švelniam melsvume,
Lyg Dievo meilės žvilgsnyje.
Pajusti ramybę ir taiką.
Nors trumpam sustoti –
Be vėjo, be jokio judėjimo,
Su žemės atsidūsėjimu
Tikrame būties būvyje...

2023-01-23

***

Iš rudens pasisemti stiprybės,

Išminties, kurią jaučia širdis.

Ir tiesos, ir karčios neteisybės,

Nes juk džiaugsmas ir grožis nuvys.

Pažiūrėti į veidą tikrumui

Ir išmokt nuolankumo prasmės.

Nes mirtis – lyg auka amžinumui.

Jos nėra – tik lašelis būties.

Čia lašelis, o ten – begalybė.

Ir pavasaris žemėn ateis.

Nesibaigianti Dievo didybė –

Virš tavęs ir visos esaties!

***

Iš raudonų uogų varva liūdesys

Krenta žemėn didelis dosnumas.

Voro darbas draikos prieš akis.

Laiko mirksny meile dega krūmas.

 

Buvę dienos virto reginiais,

Lapais sukabintais mėnesienoj.

Lauki – gal kas nors ateis, pareis.

Tyliai merkias šilumos blakstienos.

 

Aprasojęs žvilgsnis per laukus

Brenda ir neranda, kur užkliūti.

Meilė, saulė, spindintis dangus

Pabučiuoja ramią žiedo žūtį.

 

Dar vis nori kažin ką nuveikt.

Savo vietoj ir savoj svajonėj.

Liepto vėl nėra. O kaip nueit?

Kitame krante tavieji žmonės.

 

Sapnuose būtis tokia keista

Sunkiai ir bauginančiai alsuoja.

Kaip iškęsti šaltį veiduose,

Širdis darganų parvest namolio.

 

Kaip mintis maištingas nuramint.

Laisvė juk nežino proto balso,

Saugiai užveriančio sąžinės duris –

Vaikšto angelai dienom be jokio garso.

***

Pereina per dūšios vandenis

Skiauterėtas paukščiukas.

Lengvos kojelės vos liečia

Jausmo paviršių bailiai.

Tarsi subanguoja mintim.

Sunku užrašyti, nes tyli

Žodžiai pabirę sėklomis

Dangun augančių mano –

Pupos aukštumo godonių.

Kryžium pašventinto

Vandens būtis pasikeičia. 

***

Baltos užuolaidos

Tyliai plevena.

Be jokio vėjo.

Kažkas čia buvo,

Kažkas praėjo.

Siela girdėjo.

Žydintys krūmai,

Gražūs kaip Rojui,

Džiaugsmu byrėjo.

Kas nori gyventi

Turi numirti,–

Kalbėjo šlavėjai.

Vos tik sutemus

Visuos takuos

Įsižiebia

Mediniai žibintai.

Kas patikės,

Kas duos man

Laiko lašelį

širdžiai nurimti.

***

Aš ir vėl renkuosi

Gyvenimą.

Tikrą jausmą

Ir tikrą meilę.

Ėjimu, kurį Tu

Palaimini,

Vėl judu

Į beribę laimę. 

***

Paliesti žalią tylumą

Ir gaivų rytų vėją.

Pareit visai nurimusiai

Šiltų jausmų alėja.

Svajonės žemės pildosi

Ir dienos vėl ilgėja.

Širdin gyvybės įpila

Gerų minčių audėja.

***

Man tu viltim kvepi.
Nežinau, ar tie žodžiai
Gyvi, bet tikri.
Tavo delnai šilti,
Glostantys mane nakty.
Man tu viltim kvepi.
Ir jausmai tie širdy slapti.
Kai stipriai priglundi.
Žinau, mūsų mintys ir sielos,
Kaip mėnulio dvi pusės –
Arčiau nei arti.
Man tu viltim kvepi.
Kad ištirpsim kartu
Amžinybės baltoj ugny.
Ir gyvensim  toli toli.
Dievo meilės ir saulės šaly.

***
Už tave, už tave.
Aš dienas aukoju.
Nebijau, nes laisva.

Už tave, už tave.
Gelmėje raudojau.
Ne juoda, ji – tuščia.

Už tave, už tave.
Mano mintys išpiltos.
Danguje, kur tiesa.

Už tave, už tave
Statau meilės aš tiltus.
Saloje, kur numirsiu
Viena...

***

Suliepsnos

Vėl aukštai

Virš bedugnės.

Baltas žiedas

Mėnulio lanke.

Kaip sugrįžti

Ir kaip nepaklysti

Tarp planetų

Nutiestam laike.

Kaip surasti

Ir kaip iškelti.

Tavo džiaugsmą

Aukščiau pilnaties.

Kaip tikėti

Ir kaip nepaleisti,

Kol širdis plaks

Ir akys žibės.

***

Smėlio laikrodis byra ir byra.

Dienos virsta sekundėmis,

Perskrodžia tylą.

Ir gimsta mintis.

Amžinybės mėnulis

Po truputį dyla,

Kai delnai susiglaudžia.

O saulė virš stogo raudona,

Lyg išverktos akys, pakyla.

***

Suspausta širdis.

Delnai tušti.

Akys nebešviečia

Ir kraujuoja.

Mano džiugesy

Ir spindesy

Braidžioja

Skausmingi

Basakojai.

Liepto galas.

Taškas.

Ir tiesa –

Kad tavos tiesos

Nereikia niekam.

Nori pasislėpti,

Bet visa

Sulyta esi,

Viršuj –

Skliautai skylėti.

***

Imk mano mintį ir nešk,

Saulėtas, jaunas vėjau!

Tu nežinai, kur ten aš

Savo viltis pasėjau.

Tu nematei akių,

Kai jos tik įsimylėjo,

Šitaip paikai aklų,

Lyg būtų pribėrę

kas smėlio...

Imk mano mintį ir nešk.

Buvusio laiko alėjom.

Ten, kur kartu su širdim

Mes susikibę išėjom...

Verbų sekmadienis

Prie kadagio aštrios šakelės

Kačiukas švelniai prisiglaus.

Sekmadienis, kai buvo lemta

Išeiti Jėzui pasitikt dangaus.

 

Tai kas kad palmių šakos mojo.

Tai kas kad šaukė su džiaugsmu.

Golgotos kalnas jau raudojo.

Alsavo būsimos aukos karščiu.

 

Šakelės primena mums tiesą.

Ir meilės galią – mirtį už draugus.

Gyvybė veda iš kančios į šviesą,

Svajonę apie amžinus namus.

 

Autorius: Lina KOVALEVSKIENĖ (Lina NARČIENĖ)

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama