Kodėl bandome pakeisti istorinius faktus?

Galite klausytis ir straipsnio garso įrašą

Arūnas KAPSEVIČIUS

Gyvename įdomiais laikais, kai istorinius faktus bandoma pakeisti su Lietuvos Respublikos Seimo pagalba. Neseniai norėta Vytautą Didįjį paskelbti Lietuvos karaliumi, o mūsų „Sūduvos dvasios“ sergėtojai siekia pervadinti regioną ir pakoreguoti jo ribas. Juridiškai panaikinti Suvalkiją ir palikti Sūduvą vietoje dabartinio Sūduvos Suvalkijos vardo. Seime buvo surengta konferencija, kurioje įrodinėta, kad Lietuvos šaknys ir netgi lietuvių kalba yra kilusi iš sūduvių genties…

Taigi, apie viską iš eilės, tik mokslo kalba. Profesorius Zigmas Zinkevičius rašė: „Kuri nors gentis, ilgesnį laiką gyvenusi vienoje teritorijoje, palieka savo buvimo pėdsakus. Jie būna dvejopi 1) vietų vardai ir 2) materialios kultūros liekanos. Vietų vardus tiria kalbotyra, o materialiosios kultūros liekanas – archeologija“.

Galima pridurti, kad istorikai nagrinėja išlikusius rašytinius šaltinius. Profesorius Jurgis Gerulis ir žymiausias lietuvių kalbos istorijos tyrinėtojas profesorius Kazimieras Būga, remdamiesi išlikusiais vietovardžiais ir asmenvardžiais, sūduvių kalbą priskyrė prūsų tarmei. Švedų kalbininkas Knutas Olofas Falkas (tarpukaryje dėstė švedų kalbą Kauno universitete) tyrinėjo sūduvių vandenvardžius. Jis padarė išvadą, kad sūduviai buvę viena iš prūsų genčių. Tam pritaria ir lietuvių, ir lenkų istorikai.

Prūsų palikimas – trys katekizmai, du žodynėliai, nemažai smulkių tekstų, tikrinių vardų, tiesa, užrašytų vokiečių bei lotynų kalbomis. Sūduvių turime tik keletą asmenvardžių, daug vandenvardžių ir vietovardžių.

Kodėl atkurti sūduvių kalbą neįmanoma. Kaip rašė Z. Zinkevičius: „/…/ jotvingiai (t. y. sūduviai – aut. pastaba) neretai painiojami su prūsais. Visa tai sudaro sąlygas savamokslių „kalbininkų“ rašliavoje atsirasti daug visokių prasimanymų, tikrovės iškraipymų“. Jo nuomone, sūduviai kalbėję vakarų baltų dialektu, šiaurėje anksti „patapę“ lietuviais. Taigi lietuvių kalba tikrai nėra sūduvių kalba. Mokslininkų išvada viena – lietuvių kalbai bei tautai pradžią davė pietinė rytų baltų arealo dalis, t. y. vakaruose jos ribos siekė kuršius, šiauriau – žiemgalius , o pietvakariuose – prūsus ir tuos pačius sūduvius.

Lietuvių tautos kilmės versijų buvo ir itin romantiškų. J. Basanavičius kildino lietuvius iš trakų, gyvenusių Balkanuose. Kiti „tyrėjai“ – iš Indijos, nors seniai mokslo įrodyta, kad indai yra atėjūnai, o sanskrito kalba – atneštinė. Keliautojas Antanas Poška mūsų tėvynę rado Himalajuose, mat ten gyvena tautelė Balti (terminas „Baltai“ sukurtas 1845 m. – aut. pastaba). Grįžkime prie tos pačios teritorijos, kurioje susiformavo lietuvių kalba ir ten rasime mūsų tautos šaknis ir besiformuojančią Lietuvos valstybę.

Sūduviai arba jotvingiai kryžiuočių buvo nukariauti 1283 metais. Kas pabėgo į Lietuvą, kas buvo išžudyti, o dalis buvo ištremta į Sembą prie Baltijos jūros. Sūduvos dvasios saugotojų, kaip lietuvių valstybės kūrėjas, minimas sūduvių genties vadas Skomantas pasidavė kryžiuočiams, buvo apkrikštytas ir netgi dalyvavo kryžiuočių žygyje prieš lietuvišką Gardino miestą… Šiuolaikiniais terminais – visiškas kolaborantas. Beje, jo valdytoje Kimenavos žemėje (prie Ožyšo miesto Lenkijoje) išlikę ne tik piliakalniai, bet ir Skomanto ežeras, Mažieji ir Didieji Skomantai, Skomanto kalnas.

XIII a. baigiasi sūduvių genties gyvoji istorija. Liko vietovardžiai ir materialusis palikimas, kurį jau daugelį metų nuosekliai tyrinėja lenkų archeologai savo pusėje, o praėjusio amžiaus viduryje Varšuvos universitetas finansavo ir mūsų piliakalnių (Varnupių, Padovinio, Šakališkių, Kumelionių ir kitų) tyrinėjimus.

Po Melno taikos Užnemunė atiteko Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei, bet kaip giria, kuri atliko buferinės zonos funkciją. Po to prasidėjo miško kirtimas, radosi miško kirtėjų būdos, o vėliau kūrėsi kaimai. 1710 metais Europoje siautėjęs maras pasiekė ir Užnemunę. Gyventojų praktiškai neliko. Tai patvirtina ir bažnytinės metrikos ir gyventojų inventoriai. Prasidėjo nauja kolonizacija.

Užnemunėje kūrėsi lietuviai, gudai ir mozūrai. 1667 m. vienuoliai kamalduliai įkuria Suvalkų miestą. Anot keliauninko J. Polujansko, lietuviškos kilmės „susivilkėlių“ miestą. Poznanės A. Mickevičiaus universiteto kalbotyrininkas Tadeuš Zdancevič, parašęs šia tema mokslinį darbą, tvirtina, kad Suvalkų vardas yra lietuviškas, tačiau ne „susivilkai“, bet su – valka, t. y. drėgna vietovė. Todėl bėgti nuo lietuviškumo nederėtų, netgi Augustavo vaivadija, įkurta 1816 m., turėjo sostinę Suvalkus (kodėl konferencijos pranešėja tai nutylėjo – ar iš nežinojimo, ar sąmoningai, lai lieka „ant jos sąžinės“).

Istorikų seniai įrodyta, kad Užnemunės lietuviai, vedami generolo Liudviko Mykolo Paco, kovojo, kad gubernijos sostinė būtų Suvalkai. Rusijos caras tik pasirašė įsakymą… Šią XIX a. pradžios kovą už suvalkiečių lietuvių teises tyrinėja ir humanitarinių mokslų daktaras Dalius Viliūnas. Tarpukario Lietuvos politikai bei visuomenė šį kraštą laikė lietuvišku (laikraščiai „Suvalkietis“, „Suvalkų kraštas“ ir t. t.).

Vienintelis adekvatus konferencijoje Seime pasisakymas buvo istoriko Tomo Baranausko, kuris norintiems mažą buvusios Sūduvos dalelę pavadinti tikrine Sūduva, priminė, kad Šakių kraštas niekada nebuvo sūduvių, o dabartinis Lazdijų rajonas kaip ir yra Dzūkija. Humanitarinių mokslų daktaras etnologas Petras Kalnius spaudoje rašė: „Su tiesa dar labiau prasilenkia teiginiai apie šiandien vis dar tebesantį sūduvių etnosą. Bandymai iš numirusių prikelti tolimoje praeityje buvusias gentis etnologijos moksle įvardijami kaip antimoksliniai neotribalistiniai judėjimai“.

Įtarimų kelia ir Sūduvos dvasios saugotojų kompetencija, pvz. regiono herbą jie parinko beveik autentišką Lenkijos karaliaus Stanislavo Augusto Poniatovskio herbui – raudonas jautis baltame fone. Jeigu būtų patyrinėję arba kreipęsis į istorikus, būtų sužinoję, kad yra toks XVII a. romantinis Sūduvos herbas…

„Nevelkime“ Seimo į tas sritis, kurios priklauso istorikams, kalbotyrininkams, etnologams bei archeologams. Gyvename istorinėse sūduvių žemėse, bet esame etniniai suvalkiečiai, kurie savo laiku pradėjo lietuvių tautos pavasarį, virtusį į Lietuvos tautinę valstybę su lietuvių kalba. Istorikas kunigas Jonas Totoraitis mums parašė Sūduvos Suvalkijos istoriją ir tikrai neklydo.

Autorius: "Suvalkiečio" inf.

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama