Antisovietinis ginkluotas pasipriešinimas Valkininkų krašte 1944-1949 metais

Antisovietinis ginkluotas pasipriešinimas Valkininkų krašte 1944-1949 metais...Sovietų sugrįžimas ir pasipriešinimo pradžia 1944 metais 1944 m. liepos mėnesį, vydama vokiečius, Raudonoji armija įsiveržė į Lietuvą. Valkininkų valsčiuje, kaip ir visoje šalyje, sugrįžę sovietai ėmėsi kurti vietinės administracijos aparatą ir represines struktūras. Netrukus prasidėjo prievartinė mobilizacija į SSRS kariuomenę bei stribų būrių formavimas. Sovietų valdžia palaipsniui pradėjo įgyvendinti sovietizacijos politiką, kuri buvo lydima grubaus žmogaus laisvių ir teisių pamynimo, susiklosčiusios gyvenimo sanklodos ir tradicijų laužymo, smurto ir „antisovietinio elemento“ persekiojimo. Represinės struktūros stribų būrius formavo daugiausia iš varguomenės ir deklasuotų, dažnai kriminalinių polinkių turinčių asmenų, buvusių raudonųjų partizanų bei sovietų valdžios simpatikų. Nė vienas vyras neišėjo į stribus iš patriotiško Čižiūnų kaimo, o toks kaimas tada tikriausiai nebuvo išimtis. Besislapstę nuo armijos jaunuoliai ir neįtikę komunistams gyventojai buvo gaudomi, mušami ir kalinami. Nuo Valkininkų miestelyje įsikūrusios stribų bei enkavedistų įgulos teroro labai kentėjo civiliai gyventojai bei pogrindžio rėmėjai. Ypatingu žiaurumu pasižymėjo Pirčiupių kaimo stribai Vladas Uždavinys ir Stasys Kavaliauskas. Kartą jie be jokios priežasties Valkininkų miestelyje nušovė Pošalčių kaimo gyventoją Stasį Česnį. Po kiek laiko nuvyko į Pošalčius pas jo tėvą Igną Česnį, kurį mušė, žiauriai kankino ir, išsivarę į kiemą, nušovė. Turtą išsigabeno, o trobesius padegė. Negana to, pakeliui į miestelį minėti stribai sutiko ir nušovė iš darbo grįžtantį to paties kaimo gyventoją Stasį Bižoką7. Vėliau panašiai žuvo Urkionių kaimo gyventojas Antanas Užgiris. Niekuo nekaltas partizano tėvas senukas Stasys Benkus iš Jakėnų kaimo buvo žiauriai kankintas stribų būstinėje. Samanės prisigėrę stribai, norėdami užmaskuoti kankinimų pėdsakus, matyt, patys padegė savo būstinę, laiku nepranešė gaisrininkams ir net bandė trukdyti gesinti pastatą. Kunigas A. Bardišauskas prašė išleisti iš rūsio pagalbos besišaukiantį senuką, tačiau girti kolaborantai atrėžė: „Tegu banditas dega, o jei painiosies po kojomis, tai ir tave pas jį įmesim“8. Panašūs sovietų ir jų parankinių veiksmai, natūralus laisvės ir saugumo siekis sukėlė gyventojų gynybinę reakciją – pasipriešinimą. Daugelis eilinių gyventojų bei pogrindžio dalyvių tikėjo greitai kilsiančiu karu tarp Vakarų valstybių ir SSRS, manė, kad, pasibaigus karui, tarptautinės organizacijos privers sovietus atitraukti okupacinę kariuomenę iš Lietuvos. Jaunimas nenorėjo tarnauti svetimoje kariuomenėje, guldyti galvas fronte, todėl daugelis šaukiamojo amžiaus vyrų pradėjo slapstytis. Iki rugsėjo pradžios Valkininkų valsčiuje į Raudonąją armiją buvo pašaukti 833 vyrai. Į mobilizacinius punktus atėjo 210, iš jų 49 išsiuntė į kariuomenę, 141 atleido dėl darbo, 20 dėl ligos. Mobilizaciją boikotavo net 623 vyrai9. Iš pradžių vengiantys karo verpeto bei partizanauti pasiryžę Valkininkų valsčiaus vyrai laikėsi Rudninkų girioje, šalia Čižiūnų bei Pirčiupių kaimų esančiuose karo meto raudonųjų partizanų bunkeriuose. Rudenį susiformavo Stasio Aleksos-Varpo vadovaujamas kelių dešimčių partizanų būrys, kuris veikė Daržininkų ir Čebatorių kaimų apylinkėse. Ginkluotė buvo gana įspūdinga: 6 rankiniai kulkosvaidžiai, 10 automatų, 30 šautuvų, pistoletai, granatos. Netrukus partiniai ir sovietiniai aktyvistai patyrė pirmuosius pogrindžio smūgius – spalio 27 d. Mištūnų kaime partizanai sušaudė apylinkės tarybos pirmininką Apolinarą Michailovskį ir jo žmoną, apylinkės sekretorius Bronislavas Radis buvo išsivestas į nežinią10. Lapkričio 18 d. Pirčiupių kaime partizanai apšaudė ir apmėtė granatomis apylinkės tarybos pirmininko Kavaliausko trobą, kuri sudegė11. Viena įspūdingiausių partizanų karinių operacijų buvo įvykdyta naktį iš lapkričio 10 į 11 d., kai S. Aleksos-Varpo vadovaujamas apie 40 vyrų dalinys puolė Valkininkų miestelį. Laisvės kovotojai, susirinkę prie popieriaus fabrikėlio (1 km nuo miestelio), buvo paskirstyti į tris grupes, kurios gavo konkrečias karines užduotis. Pirmasis būrys, vadovaujamas S. Aleksos-Varpo, puolė paštą ir nutraukė ryšį su Trakų apskrities centru. Antrasis būrys, vadovaujamas Antano Baryso-Narcizo, puolė milicijos poskyrį, apšaudė jį iš dviejų pusių ir nukovė valsčiaus komunalinio ūkio vedėją Plikaitį, sužeidė milicininką Truškiną ir jo žmoną, paleido iš daboklės suimtuosius. Trečiasis būrys, vadovaujamas Motiejaus Česnio-Lapkričio, puolė ir sudegino valsčiaus vykdomojo komiteto pastatą, ten rastus dokumentus, ryšių mazgą, pasiėmė kooperatyvo prekes, sušaudė Valkininkų apylinkės tarybos pirmininką A. Blohą. Mūšio metu vienam skyriui, puolančiam nuo Gelužės upelio pusės, sumaniai ir drąsiai vadovavo Antanas Radžius-Ridikas. Miestelio puolime dalyvavo Ambražas Petrušis, broliai Vincas ir Vladas Balkės, broliai Stasys ir Pranas Kasaičiai, Aloyzas Černiauskas-Skautas, Stasys Pečiukonis, Junda, Adolfas Pečiukonis, Juozas Zaremba, Jonas Čironas ir kt.12 1944 m. pabaigoje į S. Aleksos-Varpo dalinį įsiliejo Pošalčių, Daržininkų kaimų apylinkėse ir pietinėje Rūdninkų girios pusėje bazavusi Stasio Versecko-Avižos13 keliolikos vyrų grupė. Keitėsi dalinio vadovybė. S. Aleksa tapo S. Versecko pavaduotoju, o buvęs S. Aleksos pavaduotojas M. Česnys-Lapkritis, subūręs 13 kovotojų būrį, atsiskyrė nuo dalinio ir ėmė veikti Onuškio ir Varėnos valsčiuose, Pamerkių miške14. 1944 m. baigiantis pogrindžio dalyvių bei besislapstančių nuo kariuomenės jaunuolių skaičius smarkiai išaugo. Nepaprastą reikšmę pogrindžiui išsilaikyti turėjo kaimo bendruomenės parama, aktyvūs rėmėjai bei ryšininkai. Neįmanoma išvardinti partizanams daug padėjusių visų rėmėjų ir ryšininkų pavardžių. Paminėsime tik kai kuriuos. Tai Jakėnų kaimo Gyventojai Jonas, Bronius, Jadvyga, Teofilė, Antanina ir Juzė Čironai, tuomet vietos žmonių pravardžiuoti Baltaūsiais Čironais. Jų sodyba stovėjo prie pelkės, atkampioje vietoje, todėl lengviau buvo išvengti nepageidaujamų akių. Pas juos laisvės kovotojai visada rasdavo prieglobstį, gaudavo pavalgyti, atsigaudavo moraliai bei fiziškai. Miško vietovė vadinosi Galažydopievis15. Taip pat reikia paminėti aktyvius rėmėjus bei ryšininkus Marcelę Budėnienę, Joną Antulį iš Krūminių kaimo, Motiejų Keršį ir Juozą Stanulį iš Papiškės kaimo, Juozą Kondratavičių iš Degsnės kaimo, Juozą Tolvaišą, Juzę Valeckaitę, Rozaliją Zaleckienę, Stasį Lusą, Motiejų Balkę iš Jakėnų kaimo, kurių dauguma pateko į lagerius. Bus daugiau.

Autorius: Mindaugas Pocius, Lietuvos istorijos institutas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama