Biržuvėnai ir dvaras XVI-XX amžiais
Kalvotoji Žemaitija
Turinį įkėlė
Apie Biržuvėnų dvarą nemažai rašyta. Anksčiau skelbta informacija čia bus papildyta reikšminga informacija, liečiančia Biržuvėnus ir dvarą XVI-XX amžiais.
Alvydas Ivoncius
(Pabaiga. Pradžia Nr. 51, 52,53, 54, 55)
1832 metais A.Gorskis teisinosi dėl dalyvavimo 1831 metų sukilime, teigdamas, kad į sukilimą įsitraukė grasinant jam mirties bausme. A.Gorskio rašte išvardijami Biržuvėnų dvarui priklausę kaimai: Rapaliai, Slekimviečiai (?), Smilgiai, Žvetiškiai (?), Parakauskiai, Padvariai, Stygariai, Viekšnaliai, Guivėnai, Dulkiniškė, Kulšikai, Staniškė, Mižikai, užusieniai Gudiškė ir Burniai. Vėlgi čia nereiškia, kad tie kaimai dvarui priklausė ištisai. Kaimuose dvaras turėjo savo valdas. Kai kurie kaimai priklausė ištisai, tačiau tam tiksliau nustatyti dar reikalingi tyrimai. A.Gorskis savo rašte teigė, kad Biržuvėnų dvaro valdose gyveno 111 laisvų žmonių ir 253 baudžiauninkų šeimose. Į sukilimą buvo paimti penki valstiečiai, kurie žuvo arba dingo be žinios. Kur kas daugiau nei sukilimas Biržuvėnų dvaro žmonių pražudė 1831 metų choleros epidemija. Tų metų balandžio-birželio mėnesiais mirė 45 vyrai. Jų sąrašas paskelbtas „Žemaičių praeities“ antrame tome. Pažymėtina, kad sąraše išvardinti vien suaugę vyrai. Mirė ir vaikai bei moterys, todėl nuo choleros mirusių žmonių Biržuvėnų dvaro valdose skaičius kur kas didesnis. Dvarą XIX amžiaus pirmojoje pusėje slėgė sunki rekrūtų prievolė, kai buvo privaloma tam tikrą skaičių žmonių atiduoti tarnauti carinėje kariuomenėje. Jau prieš baudžiavos panaikinimą 1861 metais Gorskiai pradėjo suteikinėti laisvę daliai savo baudžiauninkų. Galbūt tai buvo susiję su tuo, kad valdžia numatė buvusiems baudžiauninkams teisę išsipirkti žemę ir dvarininkai skubėjo į laisvę paleisti dalį pavaldinių.
Ginčas su Chrapovickiais
Pagal 1868 metų žemvaldžių sąrašą, pusė Biržuvėnų dvaro priklausė mažamečiui Eustachijui Chrapovickiui. Šią aplinkybę paaiškina Napoleono Tito Gorskio ir jo motinos Anelės raštas Šiaulių zemstvai. Eustachijus Chrapovickis, pagal Napoleono Tito Gorskio ir Anelės Gorskienės 1856 metų prašymą Šiaulių teismui, buvo Kamilės Gorskytės, Liudviko dukters, ir Adomo Chrapovickio sūnus. Jau minėta, kad Adomas Gorskis turėjo du sūnus: Napoleoną Liudviką Titą ir Liudviką Juozapą Teodorą. Būtent pastarasis, vedęs Eleonorą Komaraitę, su ja susilaukė dukters Kamilės. Jis mirė 1843 metais, o žmona kiek anksčiau, nes vedė dar kartą – Benediktą Kevnarskaitę. Su ja vaikų neturėjo, Kamilė Gorskytė-Chrapovickienė mirė 1850 metais, tad jos sūnus Eustachijus našlaičiu liko mažametis. Ir jis pagal Adomo Gorskio testamentą, kuris Biržuvėnų dvarą paliko abiem sūnums, tapo to dvaro bendrasavininkiu su Napoleonu Titu Gorskiu. Teismai pripažino Eustachijaus Chrapovickio teisę į Biržuvėnų dvarą. Ir šią teisė ginčijo Napoleonas Titas Gorskis. 1856 metų rašte teismui jis įrodinėjo, kad pusseserė Kamilė Gorskytė-Chrapovickienė, kaip bendrasavininkė, dvaru nesirūpino, neatsiliepdavo į kvietimus dėl bendro valdymo. Būtent jis, Napoleonas Titas Gorskis, stengėsi prikelti „irstantį“ dvarą: remontavo griūvančius pastatus, pastatė trobesių baudžiauninkams, jiems davė gyvulių, pripildė magaziną grūdais. Ginčą su Chrapovickiais dar reikėtų nagrinėti. Tačiau, matyt, visgi visas Biržuvėnų dvaras vėliau liko Gorskiams.
Dvaro žemės ir miško plotai
Pagal 1868 metų Šiaulių apskrities žemvaldžių rankraštinį sąrašą, Biržuvėnų dvaras priklausė Adomo Gorskio palikuonims (jie neišvardinti). Dvarui priklausė 2 tūkst. 418 dešimtinių (2 tūkst. 641 hektaras) žemės, 1 tūkst. 100 dešimtinių (1 tūkst.201 hektaras) miško. Tačiau yra įrašyta pastaba, kad pusė šio dvaro priklauso mažamečiui grafui Eustachijui Chrapavickiui. 1857 metais buvo sudaryta sutartis tarp Napoleono Tito Gorskio, Anelės Gorskos ir mažamečio Eustachijaus Chrapovickio dėl Brunošiškių (Brunupių) viensėdžio nuomos. Mažamečiui Eustachijui sutartyje atstovavo jo globėjas Adomos Chrapovickis. Viensėdis išnuomotos bajorui Fortūnatui Adomavičiui. Neaišku, kur tiksliai šis viensėdis buvo, bet neabejotinai Biržuvėnų dvaro valdose. Pagal 1889 metų Kauno gubernijos žemvaldžių sąrašą, Biržuvėnų dvaras priklausė Vaclovui ir Antanui Gorskiams. Dvaras turėjo 1 tūkst. 197 dešimtinę (1 tūkst. 307 hektarus) geros, 533 dešimtines (582 hektarus) prastos žemės, 1 tūkst. 67 dešimtines (1 tūkst.165 hektarus) miško. Palyginti su 1868 metų duomenimis, dvarui priklausė 688 dešimtinėmis (751 hektaru) mažiau žemės. Gali būti, tai susiję su dvaro baudžiauninkų paleidimu iš baudžiavos, kai jiems buvo leidžiama išsipirkti žemę. 1922 metais Seime priimtas Žemės reformos įstatymas, pagal kurį buvo nusavinama didelė dalis dvarų žemės. Iš pradžių įstatymas leido dvarams palikti tik 80 hektarų žemės, paskui plotas buvo padidintas iki 150 hektarų. Dvarininkai, 1922 metais pradėjus žemės reformą, stengėsi kuo mažiau prarasti valdų, dvarus skaidydami – pasidalindami tarp šeimos narių. A.Ivinskis cituotame straipsnyje rašė, kad paskelbti dvarų parceliacijos dokumentai rodo 1940 metais žemės iš Biržuvėnų dvare buvus 381 hektaras. Šie duomenys papildytini Kultūros paveldo departamento pažyma apie Biržuvėnų dvarą, kurioje rašoma, kad dar iki 1922 metų žemės reformos iš Biržuvėnų dvaro buvo nusavinta dalis žemės ir miško kareiviams aprūpinti. O skelbiant žemės reformos įstatymą, priklausė apie 710 hektarų žemės Telšių apskrityje, Biržuvėnų dvare palikta 200 hektarų kultūriniam ūkiui įkurti. 1929 metų parceliacijos plane nurodyta, kad Biržuvėnų dvarui priklausė 465 hektarai žemės ir 50 hektarų miško, o po parceliacijos žemės liko 150 hektarų. Kultūriniams ūkiams buvo leidžiama palikti daugiau žemės, tai paaiškintų, kodėl žemės Gorskiams priklausė daugiau nei buvo įprastai leista Žemės reformos įstatymu.
Okupacijų metais
1940 metais okupantai nusavino dvarų žemes. Visgi dvarininkams jų dvarų negrąžino ir kiti okupantai iš nacistinės Vokietijos. Biržuvėnų dvaras buvo paverstas „valstybiniu ūkiu“. 1943 metais laikraštyje „Ateitis“ paskelbtas straipsnis „Biržuvėnų valstybiniame dvare“. Jame teigiama, kad buvusiame dvare – valstybiniame ūkyje – yra 350 hektarų žemės. Straipsnyje aprašomas ponų namas, kuriame dėmesio verti likę tik židiniai, nes baldus ir paveikslus „išgrobstė bolševikai“. Jie taip pat išvežė popieriaus ir kartono fabriko mašinas. Fabriko vietoje veikia malūnas. Dvaras turi elektros apšvietimą, kuris „čia įvestas tais laikais, kada Lietuvoje dar visai nebuvo naudojama elektros šviesa“. Straipsnyje rašoma, kad žemės reformos metu dvaras paliktas kaip kultūrinis, bet esą „jis tada savęs nepateisino“ neva dėl „netinkamo administravimo“. Dabar, 1943 metais, dvarą administruoja diplomuotas agronomas K.Rimdžius. 10 hektarų plote auginamos sėklinės bulvės, 40 hektarų – sėkliniai rugiai. Dvare auginamos pagerintos galvijų bandos, vadinamieji „angelnai“. Tai rusvos spalvos karvės, kurių pienas riebesnis. 10 hektarų plote auginamos daržovės. Iš sodo 1943 metais bus parduota daugiau nei 850 kilogramų uogų. Pokario metais dvarų žemė buvo visiškai atimta ir išdalinta valstiečiams, kurie netrukus suvaryti į kolūkius. 1944 metų spalio mėnesio Telšių rajono teritorijoje vokiečių karinius dalinius išstūmė raudonarmiečiai. Prasidėjo antroji sovietinė okupacija. 1944 metais Biržuvėnų valstybinis ūkis buvo paskelbtas Biržuvėnų tarybiniu ūkiu. Prie jo 1965 metais prijungtas Luokės kolūkis. Bendras ūkis pavadintas Luokės tarybiniu ūkiu. Jis 1990 metais buvo pavadintas Luokės valstybiniu ūkiu, o 1992 metais panaikintas.
Biržuvėnų dvaro sodyba
Išlikusi dvaro sodyba yra nekilnojamojo kultūros paveldo vertybė. Sodybą sudaro kelios zonos, susiformavusios XVII-XIX amžiais. Reprezentacinei zonai priklauso ponų namas, arklidė, vežiminė ir oficina (tarnų namas), ledainė. Visi šie pastatai restauruoti, tiksliau, išskyrus ponų namą ir ledainę, pastatyti iš naujo. O ir ponų namas, po gaisro jį atstatant, pakito, prisodrinant šiuolaikiškų medžiagų. Ūkinę zoną sudaro kumetynas, karvidė, kiaulidė, svirnas, rūsys, kalvė, daržinė. Prieš keletą metų viena iš dviejų daržinių sudegė. Būtent visi šie pastatai, pastatyti XIX amžiaus pab.-XX amžiaus pr., atrodo labai apgailėtinai. Prie Virvytės išliko buvusio kartono fabriko, inžinierių namo pastatai. Kitapus Virvytės tebėra kumetyno, fabriko darbininkų namai, kalvio sodyba. Žinoma, kad dvaro teritorijoje kadaise buvo bravoras, karčema, malūnas. Juos dvarininkai nuomojo, yra likusios XIX amžiaus nuomos sutartys. Dvaro sodyba aprėpia ir parką, Gorskių giminės kapines. Tarpukariu viename darbininkų namų veikė Jokimo Gusčio krautuvė, paštas, inžinierių name – pradinė mokykla. Sovietmečiu ponų name įsikūrė tarybinio ūkio kontora, biblioteka, vaikų darželis. Tiksliai kol kas nenustatyta, kada Biržuvėnuose įsteigta pradinė mokykla, tačiau vadinamajame inžinieriaus name ji jau veikė iki karo. Mokykla uždaryta 2006 metų gegužės mėnesį. Tame pačiame pastate veikė ir 2017 metais uždarytas medicinos punktas. Dabar pastate yra Aldonos Simonavičiūtės įkurtas muziejus. 2004 metais sudegus ponų namui, ilgokai jis buvo neremontuojamas. Ponų namas, arklidė, vežiminė ir oficina atstatyti 2009-2012 metais, gavus Europos Sąjungos paramą. Dabar kai kurie ūkiniai pastatai tušti, griūvantys. Prie sankryžos yra Pirmajame pasauliniame kare žuvusių vokiečių karių kapinės. Vokiečių gurguolę ir ją lydėjusius karius netikėtai užklupo į Vokietijos armijos užnugarį 1915 metais įsiveržęs Rusijos Usūrijos kazokų raitelių būrys.
Biržuvėnų koplyčia
Biržuvėnų piliakalnį žmonės vadino Koplyčkalniu, Bambizkalniu. Bambizais buvo vadinami evangelikai liuteronai. Šie įvardijimai yra nuoroda apie koplyčią, buvusią ant Biržuvėnų piliakalnio. Koplyčios vietą piliakalnį žymi 10x10 metrų duobė su paaukštintais pakraščiais. 1989 metais archeologinius tyrimus atlikęs Adomas Butrimas piliakalnyje kultūrinio sluoksnio neaptiko. Tačiau žymus kultūrinis sluoksnis yra netoliese esančios senovinės Biržuvėnų gyvenvietės vietoje, kuri detaliau neištyrinėta. Pasak A.Butrimo, Žemaičių muziejuje „Alka“ yra išlikęs vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio (vyskupavo 1802-1838 metais) leidimas Gorskiams Biržuvėnų koplyčioje laikyti pamaldas. Manoma, kad ši koplyčia buvo nugriauta Pirmojo pasaulinio karo metais. Vokietijos generalinio štabo topografiniame žemėlapyje specialiu religinės paskirties objektus žymimu ženklu Biržuvėnuose matomas pažymėtas toks objektas prie Biržuvėnų-Rapalių sankryžos. Tai leidžia manyti, kad koplyčios tikrai būta. Biržuvėnų piliakalnio įvardijimas Koplyčkalniu, Bambizkalniu skatina ant jo buvusios koplyčios pradžią sieti su XVI-XVII amžių reformacija. Biržuvėnų dvaro savininkų Mitkevičių, Kęstartų, Vainų ryšius su reformacija aprašė Vacys Vaivada straipsnyje „Biržuvėnų dvaro raida XVI amžiuje“, paskelbtame 2008 metais „Acta akademiae artium Vilnensis“. Sebastijonas Mikolajevičius Kęstortas, vedęs Oną Mitkevičiūtę, Simono dukrą, buvo linkęs į reformaciją. Evangeliku reformatu jau buvo tapęs ir Onos tėvas Simonas Mitkevičius. Visi jie gyveno XVI amžiuje. Sebastijonas Mikolajevičius Kęstortas palaidotas Gėluvoje netoli Ariogalos, gali būti, evangelikų reformatų bažnyčioje. Dažniausiai literatūroje rašoma, kad evangelikų reformatų bažnyčia Gėluvoje pastatyta 1610 metais. Tačiau Gėluvoje dvarą turėjęs Sebastijonas Mikolajevičius Kęstartas mirė 1577 metais ir, kaip rašo Gžegožas Blaščykas, Sebastijono Mikolajevičiaus Kęstorto uošvis Simonas (Šimkus) Mitkevičius ir jo sūnus Mikalojus XVI amžiuje buvo Ariogalos valsčiaus tijūnai. Mikalojus fundavo evagelikų liuteronų bažnyčią Pašušvyje. Mitkevičiai, Bilevičiai, Vnučkos, Kęstortai, Šemetos bei kai kurios kitos Žemaitijos bajorų elito giminės, priklausiusios reformatams, XVI amžiuje susisaistė giminystės ryšiais. Tai rodo, kad santuokai svarbu buvo ne vien turtinė padėtis ar įtaka, bet ir konfesinė priklausomybė. Minėtame straipsnyje V.Vaivada užsimena apie Irenos Lukšaitės pateiktą tikėtiną XVI amžiaus 6-7 dešimtmečiais buvusį evangelikų bažnyčių ir koplyčių sąrašą, kuriame minima Biržuvėnų koplyčia. Omenyje turint, kad XVI amžiaus viduryje valdą Biržuvėnuose turėjęs Sebastijonas Mikolajevičius Kęstortas ir jo žmona Ona Mitkevičiūtė buvo reformatai, tikėtina Irenos Lukšaitės versija jau XVI amžiuje Biržuvėnuose buvus koplyčią. Vis tik V.Vaivada monografijoje „Katalikų Bažnyčia ir Reformacija Žemaitijoje XVI a.: esminiai raidos bruožai“ šalia Biržuvėnų piliakalnio nuotraukos yra įrašęs „Biržuvėnų piliakalnio likučiai. Išlikusioje jo dalyje XVII a. galėjo stovėti evangelikų bažnyčia“. Pavaldinių religinė priklausomybė dažnai priklausė nuo feodalo valios. Todėl manytina, kad Kęstortai pasistengė, jog jų valdos Biržuvėnuose pavaldiniai atsisakytų katalikybės ir taptų reformatais. Beje, manoma, kad Luokės bažnyčia Reformacijos laikotarpiu XVI amžiuje kurį laiką buvo likusi be katalikų kunigo, ir tik vyskupo Merkelio Giedraičio (1576-1609) laikais vėl atgavo savo pozicijas. Tai galima paaiškinti Biržuvėnų dvaro valdytojų Kęstartų veikla ir įtaka. Kęstartai Biržuvėnų dvarą 1637 metais pardavė Vnučkai. Ši giminė taipogi buvo perėjusi į reformatus. Tikėtina, kad Biržuvėnų koplyčia buvo medinė, todėl vargiai nuo XVI amžiaus galėjo sulaukti Pirmojo pasaulinio karo. Koplyčia buvo perstatoma arba pastatoma iš naujo. Deja, su šia koplyčia susijusių istorijos duomenų nėra pakankamai, kad apie ją būtų galima spręsti išsamiau.
Autorius: KŽ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
