Ryt ir poryt – kelios progos švęsti Alvite

Šį savaitgalį Alvitas kviečia į ypatingą dviejų dienų šventę. Šeštadienį vyks tituliniai šv. Onos atlaidai, be to, šiemet sukanka penkeri metai nuo Alvito bažnyčios konsekracijos, tad kartu bus minimos ir šventovės metinės. Sekmadienį vyksiančioje Šeimenos seniūnijos Oninių šventėje „Kai kvepia duona ir žolynai“ netrūks simbolinių Paprūsės metams skirtų akcentų.

Rytoj minės bažnyčios penkmetį

Lygiai prieš penkerius metus Alvitas išgyveno istorinę akimirką – buvo konsekruota naujoji bažnyčia. Šio įvykio laukė kelios alvitiečių kartos. Ilgus dešimtmečius bendruomenė puoselėjo lūkestį, kad kada nors šventovė vėl pakils – ir ši viltis virto tikrove 2020 m. liepą.

„Ta diena buvo nepaprastai graži. Žmonių – begalė. Ne tik alvitiečių, bet ir atvykusiųjų iš kitur. Juk ne taip dažnai pasitaiko proga pamatyti, kaip konsekruojama bažnyčia. Man tas įspūdis išliks ilgam – buvo labai jautru. Viskas toje bažnyčioje vyko pirmą kartą. Tai buvo tarsi kūdikio krikštas. Neįmanoma visko nupasakoti – šiurpas per kūną ėjo“, – prisiminimais dalijosi Alvito kaimo bibliotekininkė Angelė Blažaitienė.

Liepos 26 d., 12 val., Alvito bažnyčioje bus aukojamos šv. Onos atlaidų mišios. Joms vadovaus Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, kuris taip pat suteiks Sutvirtinimo sakramentą.

Šeštadienį po pamaldų žmonės kviečiami pasilikti bendrystei – mintimis, prisiminimais dalysis bažnyčios rėmėjai, statytojai, aukotojai bei parapijiečiai. Tai bus proga prisiminti nueitą kelią, padėkoti ir dar kartą patirti, ką reiškia būti gyva tikinčiųjų bendruomene. Liepos 26 d. mišiose vargonuos ir giedos Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai Povilas Padleckis (tenoras) ir Rytis Janilionis (baritonas).

Lankoma tikinčiųjų

Šiandien Alvito bažnyčia – gyvas ir bendruomenei brangus tikėjimo židinys. Ji lankoma tikinčiųjų: čia tuokiasi poros, krikštijami vaikai, priimami kiti sakramentai. Bažnyčia atvira ne tik liturgijai – joje vyksta reikšmingos bendruomenės šventės: Motinos diena čia minima sakraliai, o valstybinių švenčių dienomis skamba maldos už Lietuvą.

Naujosios bažnyčios pastatymas tapo ne tik didele švente vietos tikintiesiems, bet ir paskatino daugelį žmonių iš naujo atrasti Alvitą. Daug kas apie šį Suvalkijos kampelį išgirdo būtent dėl išskirtinių, šiuolaikiškų Dievo namų.

Šventovė atvira visiems – nuo jauniausių iki vyriausių tikinčiųjų. Bažnyčioje įrengtas žaidimų kampelis, leidžiantis vaikučių tėvams ramiau dalyvauti mišiose, o mažiesiems – jaustis laukiamiems.

Statybos užtruko ilgai

„Maždaug tuo metu, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, vis dažniau imta kalbėti ir svarstyti, kad mums reikalinga nauja bažnyčia“, – prisiminė Šeimenos seniūnijos seniūnas ir Alvito parapijos pastoracinės tarybos vicepirmininkas Gintas Bakūnas. Jo teigimu, idėja apie šventovės atstatymą brendo pamažu, bet nuosekliai – kartu su atgimstančiu tikėjimu, laisvės pojūčiu ir bendruomenės stiprėjimu.

Viltis atkurti Alvito bažnyčią sutvirtėjo 2006-aisiais, kai Vilkaviškio vyskupas R. Norvila pasirašė dekretą dėl šventovės atstatymo ir pavedė tuomečiam klebonui Vytautui Kajokui pradėti statybas.

Šiam žingsniui pribręsti prireikė daug diskusijų: vyko intensyvūs pasitarimai Alvito pastoracinėje taryboje, buvo tariamasi su parapijiečiais – ne tik dėl pačių statybų, bet ir dėl būsimos bažnyčios vizijos. Taip prasidėjo naujas, ilgas ir nelengvas laikotarpis parapijos gyvenime – kupinas organizacinių ir finansinių iššūkių, lydimas vilties, tikėjimo ir bendruomenės vienybės.

2009 m. buvo pašventinti būsimos bažnyčios pamatai, deja, netrukus statybų darbai sustojo dėl lėšų trūkumo. Maždaug penkerius metus statybvietėje tvyrojo tyla. Susidūrus su finansiniais sunkumais, teko keisti pirminį šventovės projektą.

Naują viltį Alvito bažnyčios atstatymo procese įpūtė architektų Viliaus, Roko ir Jono Urbonų studija „Archis“. Jie sutiko perprojektuoti bažnyčią, kai paaiškėjo, kad pirminis variantas – ovalios formos pastatas – buvo pernelyg brangus įgyvendinti. Beje, architektas V. Urbonas suprojektavo ne tik pačią bažnyčią, bet ir šventorių bei Liepų parką, kuriame šiuo metu vyksta tvarkymo darbai.

Reikia nepamiršti ir to, kad į modernią šventovę subtiliai įpinta istoriškumo ir atminties ženklų: presbiterijoje įmūrytas senosios bažnyčios pamatų akmuo, grindyse – išlikusi senųjų grindų plytelė, o vienoje sienoje įkomponuotos plytos iš senosios šventovės griuvėsių.

Svari mecenato pagalba

2018 m. pavasarį Alvitą aplankė verslininkas Arvydas Paukštys su žmona Gražina. Susipažinęs su parapijos situacija ir bendruomenės ryžtu, svečias pažadėjo skirti paramą ir žodį ištesėjo. Mecanato reikšminga finansinė pagalba akivaizdžiai paspartino statybos darbus ir suteikė procesui naują pagreitį.

A. Paukštys statytojams iškėlė vieną aiškią ir esminę sąlygą: viskas turi būti atliekama kokybiškai, naudojant tik patikimas, ilgaamžes medžiagas. Mecenato vizija – kad šventovė tarnautų ne vienai, o daugybei tikinčiųjų kartų, stovėtų šimtmečius kaip tikėjimo, vienybės ir dvasinės stiprybės ženklas.

Įspūdingo dydžio – 5 metrų aukščio ir net 7 metrų ilgio – vargonai atkeliavo iš Vokietijos, praturtindami šventovės erdvę ne tik garsu, bet ir didinga išvaizda. G. Bakūnas prisiminė, kad lemiamą žodį dėl vargonų įsigijimo tarė G. Paukštienė.

Ketvirtieji parapijos maldos namai

Per visą Alvito parapijos gyvavimą buvo net keturios bažnyčios – kiekviena jų liudijo tikėjimą, patyrė savąją istoriją.

Pirmoji, medinė bažnyčia Alvite buvo pastatyta XVII a. pirmoje pusėje. Vėliau, 1824 m., iškilo nauja mūrinė bažnyčia, tačiau ji buvo sugriauta per Pirmąjį pasaulinį karą. Nepaisydami sukrėtimų, tikintieji 1921–1924 m. pastatė mūrinę bažnyčią, kuri tapo svarbiu dvasiniu centru tarpukario Lietuvoje. Deja, ir ši šventovė neišliko – Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1944 m., ji buvo susprogdinta.

Ilgus dešimtmečius sovietinė valdžia neleido atstatyti bažnyčios. Ją atstojo šventoriaus kampe stovinti nedidelė koplyčia – Gauronskių mauzoliejus. Šiandien ši koplytėlė dažniausiai naudojama kaip šarvojimo vieta.

Šventė su Paprūsės elementais

Kiekvienais metais Oninių proga Alvito bendruomenė tradiciškai rengdavo įvairias parodas bažnyčioje – nuo medinių skulptūrų, audinių ir fotografijų iki plenero kūrinių. Šiemet tapybos darbų paroda veikiausiai atkeliaus rudeniop.

Šįkart tradicinėje Šeimenos seniūnijos Oninių šventėje, kuri Liepų parke vyks liepos 27 d., sekmadienį, ypatingas dėmesys bus skiriamas Paprūsės metams, kviečiantiems atsigręžti į kultūrinį ir istorinį mūsų regiono paveldą. Šventėje „Kai kvepia duona ir žolynai“ bus rodoma muzikinė kompozicija, parengta Paprūsės istorijos tema, o vėliau skambės muzika iš buvusio Paprūsės krašto – gros kapelos iš Jurbarko, Pagėgių, Gelgaudiškio, Virbalio ir Paluobių.

Nuo vidurdienio Liepų parke šurmuliuos mugė „Paprūsės amatai ir skanėstai“. Čia bus galima susipažinti su tradiciniais amatais, paragauti išskirtinių valgių.

Mažiesiems lankytojams veiks vaikų erdvė su batutais, balionais ir muilo burbulais, tad smagios veiklos ras visa šeima.

Vakarinėje programos dalyje žiūrovų lauks kviestiniai atlikėjai ir didžėjų pasirodymai, žadantys gyvą muziką, gerą nuotaiką ir smagų bendrystės vakarą.

Autorius: Toma Birštonė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama