Nedzingė dokumentuose, legendose ir kasdieniame gyvenime

Vienas poetiškiausių ir gražiausių vietovardžių Lietuvoje - Nedingė - paminėtas prieš 450 metų, tad tokį garbingą jubiliejų dabartinė Nedzingė minės šių metų rugpjūčio 2-ąją. Istoriniai šaltiniai,legendos, o pastaruoju metu - ir technologinės galimybės bei šiek tiek fantazijos suteikia galimybę spėlioti, kodėl vieną ar kitą vietovę, vandens telkinius mūsų protėviai, atėję dar akmens amžiuje prieš tūkstančius metų kažkur iš rytų, gal būt nuo Kaspijos jūros, pavadino vienokiais ar kitokiais vardais. Dabar pafantazuokime: baltų gentys - sūduviai ,dainaviai ir jotvingiai - pasiekę mūsų krašto pietines žemes, nutarė čia apsigyventi. Sūduviai pasiliko pietinėje dalyje, labiau į rytus – dainaviai ir jotvingiai. Jie visi kalbėjo ta pačia kalba, tik jotvingiai, kaip rašo XX amžiaus kalbininkas Kazimieras Būga, kai kuriuose reiškinių ar daiktų pavadinimuose naudojo priesagą“ ing“, kuri išreiškia gausumą, ilgalaikį jausmą. Taigi ši priesaga ir išduoda, kuriose vietose jotvingiai prieš tūkstančius metų apsigyveno ir toms vietovėms parinko vardus: Leipalingis, Rūsingė, Apsingė, Pilvingis ir daugelis kitų. Dalis šios genties žmonių, išvargę, suplūkę, su savo vedliu( žyniu) po daug metų prieina didelį vandens telkinį. Žynys, išvydęs ežero grožį, sušunka:“ned“ ( persų kalboje - “ apvaizdos balsas”, “šauksmas”), o jo žmonės džiaugsmingai pritaria:“ing“. Ir jie šį ežerą pavadina Nedingės vardu. Prie jo įkuria savo gyvenvietę.... Žmonės kūrėsi, įrenginėjo būstus, žvejojo, medžiojo, gaminosi darbo įrankius, gimdė vaikus, šventė savo šventes, dainavo, šoko, apraudojo mirusiuosius, plėtėsi esamoje vietovėje, bet nieks jų gyvenimo neaprašinėjo. O laikas bėgo, karai, mirtinos ligos ir liko tik jų pėdsakai - ežero ir jų pirmosios gyvenvietės vardas, vienas kitas darbo įrankis. Atėjo viduramžiai. XVI amžiuje karaliai pradėjo dalinti savo favoritams žemes, daugiausia lenkams, gudams ar sulenkėjusiems lietuviams. Iš istorinių šaltinių sužinome, kad 1670 m. žemes prie Nedingės ežero valdė Boguslavas Dzievaltauskas, o po penkerių metų, 1675m., šias žemes nusiperka didikas, bajoras Jonas Žilinskas kilmės iš Žilinų. Vietiniai gyventojai tampa baudžiauninkais. Žilinskai dvarui vietą pasirenka pietinėje savo žemių teritorijoje, tolokai nuo ežero, prie Nedingės upelio. XVIII amžiuje Žilinskai pradeda pardavinėti žemes. Pirmieji nusiperka šlėktos nuo Utenos turbūt pavarde Gavenioniai, nes šis kaimas yra gavęs Gavenionių pavadinimą. Graževičių , Šadzevičių ,Nanevičių palikuonys, taip pat atsikėlę nuo Utenos, gyveno čia iki melioracijos vajaus. Šio kaimo palikuonys iki šios dienos išlaikę savo lenkų protėvių ir tėvų kalbą, gražiai prižiūri kaimo kapus. Dar didesnį žemės plotą šiame amžiuje įsigijo grafas Sapiega. Yra legenda, kad užpuolus Lietuvą marui, visi šio krašto žmonės išmirė, likęs tik vienas Sapiega. Vėliau šis didelis žemės plotas vėl atiteko Žilinskams, kurie ir vėl pradėjo pardavinėti savo žemes. Dokumentai rodo, kad XIX amžiuje Sapiegiškės kaime prie Nedingės ežero yra arti šimto sodybų: katalikai, kalbantys lietuviškai, dvi sodybos stačiatikių ir keturios musulmonų. Nedingės vietovardis paplito XIX amžiuje, kai dvarininko išsimokslinę sūnūs pradėjo rūpintis gimtojo kaimo ateitimi. Generolas Vincentas Žilinskis, padedant Vilniaus ir Mogiliovo arkivyskupui Vencoslavui, nutarė Nedingėje pastatyti šventyklą, kurios požemiuose būtų laidojami Žilinskų giminės mirusieji. Taip ir įvyko: 1844 m. pašventino šventyklą, pastatytą pagal architekto Karolio Grigatavičiaus projektą. taip pat kleboniją ( vietovė jau vadinta pagal dzūkų tarmę-Nedzingė). Už šias lėšas brolis Jonas, atsakingas už statybą, dar pastatė didesnę už bažnyčią smuklę ir apsitvėrė dvarą mūrine tvora su įspūdingais vartais. Aleksandras Žilinskis, valstybės patarėjas, Trakų apskrities maršalka, rūpinosi švietimu. 1865m Nedzingėje prie pagrindinio kelio švietimo veiklą pradėjo “narodnoje učilišče“( liaudies mokykla). Mokykla medinė, pastatyta pagal to meto geriausius projektus. Kitoje šio kelio pusėje pastatytas panašus į mokyklą namas, skirtas valstybės tarnautojams, su rūsiu. Kaip vietiniai žmonės pasakoja, tai buvo daboklė, laikinas kalėjimas. Vietiniai Nedzingės kaimo žmonės buvo bežemiai, todėl visas jų gyvenimas priklausė nuo dvaro. Jiems buvo pastatyti nameliai, atseikėti nedideli ploteliai daržams. Gyvulius laikė dvaro tvartuose. Vasaromis juos ganydavo pasamdytas skerdžius kartu su dvaro gyvuliais. Taip pat buvo pastatytas vienas didelis namas, vadinamas „četviortku“. Čia gyveno keletas šeimų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Žilinskai pasitraukė į Rusijos gilumą. Kaimo žmonėms, likusiems be šeimininko, taip pat nebuvo lengva. Užkrečiamos ligos, maisto trūkumas, o karui baigiantis, - baisūs mūšiai, kai per vieną dieną kaimelį užimdavo tai rusai, tai vokiečiai ar lenkų kariuomenė. Ir taip tęsėsi ne vieną dieną. Reikėjo iškentėti ir baimę, ir karą, ir badą. 1920m. grįžusi į Nepriklausomą Lietuvą, dvarininkų Žilinskų šeima rado tuščius namus, o dalį savo žemės turėjo skirti Lietuvos savanoriams. Nežiūrint į tai, ponai Žilinskai rūpinosi savo darbininkais, Nedzingės kaimo žmonėmis. Jie buvo atjautūs visiems žmonėms. Atsitikus nelaimei ar kitai bėdai, į poną kreipdavosi pagalbos ne tik nedzingiškiai, bet ir aplinkinių kaimų žmonės. Viena Žilinskų giminaitė iš Lenkijos nuo vaikystės gyveno dvare. Vėliau buvo ištekinta už nedzingiškio Boliaus Valansevičiaus, nagingo batsiuvio. Žilinskai užaugino naujagimius dvynukus, kuriuos kažkas paliko prie jų durų, o dvynukams tapus pilnamečiais, paskyrė kiekvienam po keletą hektarų žemės. Dvarininkas gabesnius kaimo vaikus skatino siekti mokslų, suteikdavo paskolų. Gabų jaunuolį Viktorą Rutkauską išsiuntė mokytis į Kauną, į vairuotojų mokyk-lą, tuo pačiu laikotarpiu patarė jam mokytis ir siuvėjo amato. Už mokslus mokėjo dvarininkas. Kaip pasakojo V.Rutkauskas, grįžęs iš mokslų jis dirbo pono leng-vosios mašinos vairuotoju. Ponus vežiojo į Kauną, į operos spektaklius, o už siuvėjo profesijos įsigijimą jam po keletą litų per mėnesį atskaitydavo iš algos. Ant Nedzingės upelio dvarininkas pastatė malūną, kuriuo naudojosi visas kaimas, taip pat vykdė savo žemės melioracijos darbus, bendravo su mokytojais, Šaulių būrio nariais, padėjo organizuoti karvių melžimo varžybas. Ponia Vanda Žilinskienė buvo ragavusi šiek tiek medicinos mokslų, tai gydė ne tik nedzingiškius, bet ir aplinkinių kaimų žmones. Ponai Žilinskai labai rūpinosi dvaro aplinka. Visa sodyba buvo apsodinta liepų alėja, iškasti du tvenkiniai, gėlių klombose nuo ankstyvo pavasario žydėjo gėlės. Ypač ponia Vanda mėgo tulpes, o įvairių rūšių ir spalvų tulpių svogūnėlių parūpindavo sūnus Tadas, kuris mokėsi Belgijoje. 1920 m Nedzingėje buvo atidaryta lietuviška pradinė mokykla, veikė valsčiaus valdyba, paštas, pieninė, policija, karčiama. Nedzingei labai pasisekė su mokytojais. Pirmasis mokytojas Ignas Balčiūnas, jau dalyvavęs kovose dėl Nepriklausomybės, be darbo mokykloje, kaime subūrė šaulių būrį, didelį dėmesį skyrė kaimo kultūrai bei švietimui. Įsteigė bibliotekėlę ,žiemos laikotarpiu suaugusiems nemokamai vedė raštingumo pamokas, skatino prenumeruoti ir skaityti laikraščius, žurnalus, ruošė su kaimo jaunimu vakarėlius. Padidėjus mokinių skaičiui, 1926 m. buvo atkelti mokytojai Leonas Nadzeika ir Stepas Žibaitis. Tai tikri ne tik mokslo, bet ir kultūros nešėjai. Jų dėka Nedzingėje veikė tautininkų, Jaunųjų ūkininkų, dramos mėgėjų būreliai, Vilniui vaduoti organizacijos. Šių mokytojų dėka Merkinės, Perlojos ir Varėnos kelių kryžkelėje buvo pastatytas kryžius -paminklas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui atminti. Atvykus į Nedzingę dirbti mokytojui Petrui Makaraičiui ( Makaravičiui ) ir jam tapus Šaulių organizacijos vadovu, 1938 m. jo atkaklaus ir kūrybingo darbo dėka buvo pastatyti Šaulių namai pagal Tomo Šibailos projektą su erdviais pagalbiniais kambariais, 200 žmonių talpinančia sale, su scena, gera akustika. Šis pastatas ilgą laiką buvo Nedzingės kaimo kultūros židinys. Nedzingės mokykla jau buvo šešiametė. Nuo 1940m. Nedzingės žmonių gyvenimas labai pasikeitė. Tuometinė bolševikinė valdžia atseit skriaudžiamiems dvaro žmonėms išdalino pono žemes. Jų vaikai buvo raginami stoti į komjaunimo organizaciją, ir tik karas sutrukdė jiems gauti komjaunimo bilietus. Į Nedzingės dvarą atkėlė Alovės dvaro Zigmanto Žilinsko šeimą. Tą gedulingą Lietuvai dieną, 1941m. birželio 21-ąją, abi Žilinskų ir mokytojo Kuncos šeimas susodino į sunkvežimį ir išvežė jiems nežinoma kryptimi. Nedzingės dvaro šeimininkas Jonas Žilinskas šioje alinančioje kelionėje į Sibirą mirė būdamas 69 metų amžiaus. Taip baigėsi didikų, bajorų Žilinskų 366 metų Nedzingėje gyvenimo era. Karas. Jis neša ne tik mirtis, bet ir sutrauko ryšius tarp žmonių, atsiranda neapykantos kitaip mąstantiems, sąskaitų suvedinėjimai, pranyksta nebaudžiamumas. Visko buvo ir Nedzingėje. Nedzingės žydai buvo išvežti į Merkinę, karčiama, didesnė už bažnyčią, sugriuvo, nes kažkam iš nedzingiškių reikėjo malkų, tai išpjovė balkius. Dvare apsigyveno karo pabėgėliai. Mokykla išliko šešiametė. Dirbo mokytojai: Leonas Paslavičius, Alfonsas Vinkevičius, Zig-mas Ivanauskas. Pokaris. Tai vienas iš sudėtingiausių ir tragiškiausių laikotarpių Lietuvoje. Nedzingė, kaip mažas skurdokas kaimelis, pirmaisiais pokario metais tapo mažu užutekiu partizanams, gynusiems Lietuvos nepriklausomybę . Bažnyčios klebonas Zigmas Neciunskas slapyvardžiu „Elytė“ tapo partizanu žvalgybininku ir rėmėju. Bažnyčioje partizanų vadui Vanagui (Adolfui Ramanauskui) buvo suteikti santuokos sakramentai, klebonijoje vykdavo partizanų vadų susitikimai, buvo įrengtos slėptuvės. Vietiniai gyventojai taip pat daug padėjo partizanams. Daugelyje sodybų buvo įruošti bunkeriai . Partizanai šiame kaime gydėsi sužeidimus, pergyvendavo žiemos speigus. Partizanas “Vytenis“ ( Juozas Marčinskas ) didžiausią pluoštą partizanų nuotraukų paliko saugoti nedzingiškei Ievai Jaruševičienei, tikėdamas, kad Lietuva taps laisva. 1990 m. šis prašymas ir buvo įvykdytas - nuotraukos atiduotos Varėnos Sąjūdžio vadovams. Yra toks liaudiškas romansas:“Netoli Nedzingės gyveno pora, Jonas jaunikaitis, kaip gėlė Ona”. Romansas pasakoja apie tragišką dviejų jaunų žmonių meilę ir likimą. 1945m. rugsėjo rytą netoli dvaro po liepa du jauni žmonės nutraukė savo gyvenimo kelią, nes jų šeimos priešinosi jaunų žmonių draugystei. Dzūkijoje romansas apie tragišką meilę buvo plačiai paplitęs, bet Nedzingės jaunimas, žinodamas šią tragišką istoriją, niekada jo nedainavo.

Autorius: Vanda Mockevičienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama