Jubiliejiniai Stanislovo Moravskio skaitymai: „Šokame, vadinasi dar gyvename...“

Praėjusį penktadienį Birštono kurhauze vyko tradiciniai skaitymai, inspiruoti žymaus krašto šviesuolio, gydytojo, memuaristo, Vilniaus universiteto auklėtinio, filareto, Adomo Mickevičiaus bičiulio Stanislovo Moravskio kūrybos.
Tai – jau dvidešimtieji, jubiliejiniai, skaitymai, kviečiantys kuo giliau ir išsamiau pažinti šią ryškią asmenybę ir jo kūrybą. Pirmieji surengti 2002-ųjų liepos 22-ąją, minint Stanislovo Moravskio 200-ąsias gimimo metines. Tai buvo ir pirmas kartas, kai vienas žymiausių XIX amžiaus memuaristų senaisiais parko takeliais su savo kūryba „parėjo“ į gimtąją Ustronę (dabar – Jundeliškės), kurioje gimė, augo ir vėliau po studijų Vilniaus universitete bei metų, praleistų Varšuvoje ir kituose miestuose, sugrįžęs į savo Nuošalę (Ustronę), čia sukūrė brandžius kūrinius.
Jundeliškės buvo ta vieta, kur pirmiausia jubiliejinės sukakties proga buvo prisimintas Stanislovo Moravskio gyvenimo kelias ir jo kūryba. Ilgą laiką buvusiam užmirštam vienam intelektualiausių, jautriausių, subtiliausių XIX amžiaus humanistų labai pasisekė, kad jo kūryba tapo artima ir įdomi istorikei, hum. m. dr. Redai Griškaitei, 1994-aisiais išvertusiai dar 1849 metais Stanislovo Moravskio parašytą knygą „Atsiskyrėlio atsiminimai. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje“. Lenkų kalba ši knyga buvo išleista 1924 metais. Joje buvo atspausdintas ir garsusis rašytojo eilėraštis „Kas ta šalis...“, kurį į lietuvių kalbą išvertė VU profesorė Regina Koženiauskienė ir kuris savo problematika labai artimas ir mūsų dienoms. Tad ir dažnuose Stanislovo Moravskio skaitymuose jis nuolat prisimenamas, nesvarbu kokiai temai būtų skirti skaitymai.
Nuo pirmojo susitikimo Jundeliškėse, kurio metu buvo parodytas ir režisierės Virgilijos Makačinienės LRT laidai „Vizijos ir tikrovės“ sukurtas filmas „Ustronės atsiskyrėlis“, prabėgo dvidešimt treji metai. Skaitymai – dvidešimti, taigi rinkomės beveik kasmet ir diskutavome pačiomis įvairiausiomis temomis, žinoma, neatsiejamomis nuo Stanislovo Moravskio gyvenimo ir kūrybos, pradedant medicina, kulinarija, parkais, amžininkų portretais, baigiant laisvąja mūrininkija. Temų būta ir skaudžių, aštrių, intriguojančių, bet jubiliejinių skaitymų proga, kaip sakė idėjos sumanytoja dr. Reda Griškaitė, tiesiog norėjome pasidžiaugti. Kalbėjome apie tai, kaip linksminosi Moravskio amžininkai. Žinoma, tik aukštasis pasaulis, nes kaip tik jam ir priklausė rašytojas. Maža to, dargi ir šokome.
Vakarui iškilmingumo suteikė Mykolo Romerio universiteto Sūduvos akademijos istorinio šokio kolektyvo „Reverance“ (vadovė Daina Misiukevičienė) atliekami šokiai:  „Polonezas“, „The Duke of Kent's Waltz“,  „Gathering Peascods“, o paskutinį šokį „Margate Hoy“ (anglišką kantri šokį), smagiai šoko ir žiūrovai.
...Vakaras buvo nuotaikingas, linksmas ir kartu intelektualus. Pilnutėlė Kurhauzo salė tik patvirtino, kad labai mylėjusio mūsų kraštą Stanislovo Moravskio kūryba, jo skelbtos idėjos yra aktualios, svarbios ir šiandien. Ir ne tik mums, Birštono krašto žmonėms, bet ir visai Lietuvai. Stanislovą Moravskį atranda vis daugiau žmonių. Šiemet skaitymuose dalyvavo ir gražus būrelis Vasaros dvarų mokyklos klausytojų. Džiugu, kad Stanislovo Moravskio 225-ųjų gimimo metinių paminėjimas įrašytas į LR Seimo patvirtintą 2027 metų minėtinų dienų sąrašą.

Ramutė Šimukauskaitė
Onutės Valkauskienės nuotraukos

Istorikės dr. Redos Griškaitės pranešimas „Šokame, vadinasi dar esame“ buvo apie tai, kaip linksminosi ir pramogavo pats S. Moravskis ir jo amžininkai: kokie buvo pokyliai, šokiai, redutos (vieši kaukių baliai, kuriuose galėjo dalyvauti visi norintys, nepriklausomai nuo luomo), maskaradai (aukštuomenės pasilinksminimai, kurių dalyviai privalėjo būti su kaukėmis ir dėvėti charakteringus kostiumus). Pasilinksminimai buvo rengiami vadinamojo Karnavalo (Užgavėnės, Mėsėdis, Velnio dienos) laikotarpiu – nuo Naujųjų metų pradžios iki Pelenų dienos. XVIII a. pabaigoje išpopuliarėjus Grand Tour (Didžiosioms kelionėms) bajorija į Lietuvą parvežė ir dalį Venecijos, Romos ir Paryžiaus karnavalų dvasios. Užgavėnės, arba Karnavalas, buvo neatskiriama XIX a. pirmosios pusės Vilniaus gyvenimo dalis. S. Moravskis pats dalyvavo, stebėjo ir juos aprašė. Į Vilnių tam laikotarpiui iš savo dvarų suvažiuodavo visa Lietuvos bajorija. Tuomet savo vietą rado ir maskaradas, ir šokis, kuris buvo muzikos, bendravimo sritis, bendruomeniškumo ir meilės žmonėms, patriotizmo ir tvirtybės išraiška. (Visą dr. R.Griškaitės pranešimą skaitykite antradienio „Gyvenime“).

Žaismingai skaitymus vedęs architektūros istorikas, architektas dr. Marius Daraškevičius elegantiškai pristatė karnavalinį kostiumą, vaizdingai iliustravo savo pasakojimą apie doktorantūros laikais Užgavėnių laikotarpiu jo organizuotus Vilniaus karnavalus, kuriuose dalyvavo ir studentai, ir vyresni, ir žymūs žmonės, sportinių šokių šokėjai, aktoriai ir kt. Renginiai žurnalistų buvo įvardinti kaip „Karnavalai gurmanams“.

Skaitymų mecenatas Rimvydas Baranauskas, pasidžiaugęs S. Moravskio tekstais,  šventišku vakaru, jau du dešimtmečius puoselėjama tradicija, pristatė unikalų savo kolekcijos paveikslą, kurio amžius siekia galbūt XVIII šimtmetį ir, rodos, laiko mažai paliestą. Dvi gracingai susikibusios damos, kurių pozą pademonstavo „Reverance“ šokėjos, lyg ir reprezentuotų šokių fragmentą. R. Baranauskas pakomentavo paveikslo simbolius ir reikšmes, susiedamas su Antikos mitologija ir istorijomis. 

Aktorius dr. Egidijus Stancikas skaitė ištraukas iš S. Moravskio knygos „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje“, įtaigiai perteikdamas šmaikštų S. Moravskio žodį, taikliais apibūdinimais piešiamus saloninius vaizdus ir tų salonų personažus, šokių subtilybes ir visokiausius pokštus.

Autorius: Ramutė Šimukauskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama