Negi sunku palinkėti labos dienos?

Negi sunku palinkėti labos dienos?. Nuotr. iš stockcake.com Kalba – ne tik komunikacijos priemonė. Žodžio jėgą esame patyrę kiekvienas: gydytojo – gydė, mokytojo – suteikė pasitikėjimo savimi, motinos – globojo ir saugojo, draugo – gynė nuo vienatvės... Nuo senų senovės, o ir dabar tikima žodžio magiška galia. Tik kartais nebeatkreipiame dėmesio į sakomo žodžio svarbą. Kas rytą ištariame magišką formulę – labas rytas. Senovėje būdvardžiu labas buvo reiškiamas gerumo, malonumo, jaukumo, patogumo palinkėjimas. Pasisveikindami su būdvardžiu labas įvardijame ir paros laiką (rytą, dieną, vakarą). Artimiesiems tinka labas ar šmaikštesnis, jaukesnis pasisveikinimas labutis, labukas, labuks. Populiarūs specifiniai pasisveikinimai sveiki, sveikas, sveika. Mėgstamos ir deminutyvinės formos sveikutė, sveikučiai. Kalbininkė Giedrė Čepaitienė nurodo, kad nuo seno sveikata laikyta didžiausia vertybe, o pasakymas sveiki gyvi  rodo mūsų džiaugsmą, kad sutiktasis yra sveikas ir žvalus (gyvas žodyne reiškia ir: judrus, vikrus, žvalus). Gyvenimas stumia tarpukario Lietuvoje buvusias katalikiškas pasisveikinimo formules: Garbė Jėzui Kristui arba Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus. Sovietmetis išstūmė šį pasisveikinimą, todėl dabar jo vartojimas siejamas su katalikų bendruomene. * Į darbą važiuodavau autobusu. Kasryt susitikdavome tie patys – tiesiog maža keleivių bendruomenė po vienu stotelės stogu. Natūralu – pažįstami iš matymo žmonės, tad ir labiniesi. Nenatūrali kai kurių reakcija. Vieni pasijunta nepatogiai, kiti apsimeta, kad nemato, treti paeina toliau, kad negirdėtų... Bet buvau atkakli, negi sunku palinkėti labo ryto. Žodis išties stebuklingas – žmonės priprato, jog labas rytas būtinas kaip oras, ir net nusišypsodavo (gal sau, gal būsimai dienai). Parengė  Genovaitė VALANTIENĖ Šaltinis: G. Čepaitienės knyga „Lietuvių kalbos etiketas: semantika ir pragmatika“

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama