Regionų atvejis – indeksacija ar devalvacija?
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Amerikiečių verslo teoretikas ir pramonės inžinierius Viljamas Edvardsas Demingas yra pasakęs: „Nepakanka stengtis iš visų jėgų. Tu turi žinoti, ką daryti, ir tik tada stengtis.“ Šią išmintį, kaip rekomendaciją, galėtume pritaikyti daugeliui mūsų viešosios politikos sprendimų. Bet šį kartą pakalbėkime apie vieną jų – mūsų regioninę politiką.
Esu rašęs apie naują niekam nereikalingą darinį – Regionų ministeriją ir kaip ji augins biudžeto išlaidas. Tačiau Šiauliuose vykusiame regionų forume iš merų, bendruomenių ir verslo išsakytų minčių akivaizdu, kad nesprendžiamos savivaldos problemos gilėja.
Po kiekvienų rinkimų didžiosiomis raidėmis Vyriausybės programoje būna įkalta ta pati tiesa: Vyriausybei regioninė plėtra yra vienas svarbiausių politikos prioritetų. Vietos viešosios investicijos laikomos labai svarbiomis, siekiant pritraukti privačių vidaus ir užsienio tiesioginių investicijų, gerinanti visų gyventojų gerovę ir skatinant vietos darbo rinkas.
Dėmesys regioninei plėtrai pastaruoju metu rodomos per savivaldybių funkcijų centralizavimą. Nuo 2008 m. atsakomybės buvo perskirstytos daugiau nei 10 kartų, daugiausia perduodant atsakomybę centrinei valdžiai. Ir čia užkoduojama pagrindinė bėda, nes iš savivaldos atimamos šeimininko teisės jo teritorijoje, o svarbiausia – savivalda beveik neturi sprendimų teisės sprendžiant regiono ar miesto ekonomikos ir jos ateities klausimus. Visiškas absurdas, nes meras yra renkamas tiesiogiai vienmandatėje rinkimų apygardoje, ir atskaitingumas gyventojams lemia išskirtinį mero statusą – vietos rinkėjai jam deleguoja teisę priimti svarbiausius sprendimus, kurie yra susiję su miesto ar regiono gerove ir ateitimi.
Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) konstatuoja, kad šiuo metu savivaldybių ištekliai yra riboti, o Lietuva yra labai priklausoma nuo nacionalinės ir ES paramos vietos ir regionų investicijų srityje. Šiuo metu savarankiškosios Lietuvos savivaldybių pajamos nesiekia net 20 proc.
Jau dabar matome, kokie neefektyvūs yra centralizuoti procesai. Puikus pavyzdys yra savivaldybėse vykdomi ES lėšomis finansuojami investiciniai projektai. Merai nuolat kalba apie tai, kad centrinės valdžios subiurokratizuoti procesai ir nepasitikėjimas savivalda beviltiškai sulėtino visus sprendimų priėmimus. 2021–2027 m. laikotarpiu Regionų plėtros programoje regionams skirta 1 623 946 200 Eur ES lėšų. Šie projektai turėjo pajudėti 2021–2022 m., o viskas vėluoja dvejus metus. Realiai visoje Lietuvoje padaryta beveik tik 3 proc. numatytų darbų.
Ir tai ne merų išsigalvojimai. Pažiūrėkime Valstybės kontrolės 2024 m. valstybinio audito ataskaitą apie 2022–2030 m. Regionų plėtros programą, kur konstatuojama, kad programos patvirtinimas vėlavo 6 mėn. (vėluojant patvirtinti programą trumpėja laikotarpis, skirtas ES finansuojamų projektų įgyvendinimui), programos projektas keistas ar perrašytas penkis kartus, penkių ministerijų regioninės pažangos priemonės parengtos į darbo grupes neįtraukiant regionų ir savivaldybių. 27 proc. savivaldybių nurodė, kad nesutampa jų įvardijami vietos poreikiai su tais, kuriems spręsti numatytos regioninės pažangos priemonės.
Praėjo metai nuo valstybės kontrolės išvadų pateikimo. Kas pasikeitė? Ogi nieko… Nors ne, klystu – kuriame dar vieną biurokratinį darinį – Regionų ministeriją!
Niekas nekalba apie dar vieną, mano galva, svarbiausią aspektą – valstybės biurokratinis aparatas, stabdydamas šių projektų eigą ir pinigų įveiklinimą, praranda apie 600 mln. Eur. Tai pinigai, kurie sugrįžtų į valstybės biudžetą per mokesčius. Ši suma sudaro ketvirtadalį numatomo kitų metų Krašto apsaugos ministerjos biudžeto (2,38 mlrd. Eur). Nė viena valstybė negali sau leisti prabangos prarasti tokių pinigų, bet mes, matyt, ir čia esame drąsi šalis…
Šiaulių regiono forume merai pabrėžė, kad regionų potencialas išnaudojamas minimaliai – vos 10 proc. Kas trukdo jiems atsiskleisti? Vadovai vardija tas pačias priežastis: perteklinė biurokratija, centralizuoti sprendimai, nepasitikėjimas, demografija.
Daug metų tiek merai, tiek regionuose veikiančio verslo atstovai kalba apie šias problemas, bet situacija nesikeičia. Kaip neturėjome, taip ir neturime vienos institucijos, atsakingos už migracijos politiką. Turime suprasti, kad Migracijos departamentas nėra migracijos politiką formuojanti institucija, – tai paslaugas teikiantis ir leidimus išduodantis departamentas. Politikai ir valstybės vadovai ir toliau užsispyrusiai šią problemą ignoruoja, kalbėdami apie gimstamumo skatinimą, didesnes išmokas, ir nedrįsta garsiai pasakyti, kad be kryptingos ir ilgalaike strategija pagrįstos migracijos politikos mes demografijos klausimų nebeišspręsime. Tiesiog jau fiziškai to neįmanoma padaryti. Bet galime ir toliau apsimetinėti, kurti pasakas, paremtas paskatomis, taip pat kurti naujas ministerijas, kurios tiesiog didins biurokratiją ir nespręs problemų. Tuo metu regionai riedės žemyn, nes darbo jėgos problema tik didės.
Šiaulių forume dalyvavusių Seimo narių klausiau, kaip jie ketina spręsti merų įvardintas problemas. Dominavo du atsakymai: tai nenumatyta mūsų partijos programoje, teikite pasiūlymus… Bet juk Seime šiuo metu darbuojasi devyni buvę merai, kelios dešimtys buvusių savivaldybių tarybų narių, buvusių merų patarėjų… Rodos, problemos, su kuriomis susiduria savivaldybės, yra tikrai žinomos, ir belieka kartu su merais surėmus pečius jas spręsti… Ir išradinėti dviračio nereikia – prieš penkerius metus EBPO pateiktoje ataskaitoje surašyti geriausi Europos pavyzdžiai ir patirtys.
Beje, labai įdomi šios ataskaitos detalė: joje teigiama, kad Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) vaidmuo yra svarbus, tačiau jo taikymo sritis ribota. LSA vaidmuo vertikaliame koordinavime ir parama vietos valdžios institucijoms Lietuvoje yra prastesni nei lyginamose šalyse. Daugelyje šalių tokios asociacijos atlieka svarbų vaidmenį tarpininkaudamos tarp centrinės valdžios ir savivaldos bei užtikrindamos, kad vietos savivaldos interesai gerai atsispindėtų nacionalinėje ir kartais ES politikoje.
Lietuvos savivaldybių asociacija vienija 60 savivaldybių, t. y. visos Lietuvos tiesiogiai renkamų vadovų galią. Tai kodėl ji iki šiol yra tik prašytoja, o ne lygiavertė sprendimų priėmėjų partnerė?
Matyt, visas bandymas keisti situaciją baigsis Regionų ministerijos įkūrimu, o po kitų rinkimų vėl konstatuosime, kad situacija negerėja, vėl rašysime naują Baltąją knygą arba kursime naują biurokratinį darinį. Bet čia ne švietimo sistema ir nepavyks indeksuoti rezultatų, nors gal mūsų išmanūs biurokratai ir čia pritaikys indeksaciją, kuri su kiekvienu panašiu sprendimu devalvuos mūsų visų gyvenimus ir ateitį.
Autorius: Robertas DARGIS
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
