Darbas tarp žiedų, kuriuose – šventės, netektis ir džiaugsmas

Vilkaviškyje gėlininke dirbančią Laimą Mačaitę pažįsta turbūt daugelis. Visada su šypsena ir gera nuotaika besidarbuojanti jauna moteris sako, jog darbas su gėlėmis jai – tikras džiaugsmas. O kai pavyksta išpildyti kliento lūkesčius ir sulaukti nuoširdaus atgalinio ryšio, tas džiaugsmas dar labiau sustiprėja.

Svarbiausia – nuolat mokytis

Nuo mažens gėlėmis ir kūryba domėjusis Laima dėl būsimos profesijos ilgai nedvejojo. Net tuomet, kai neturėjo nei savo gėlių kampelio, nei darbo vietos, ji jau kūrė – rinkdavo žiedus iš mamos gėlyno ir komponuodavo pirmąsias puokštes. Vėliau baigė floristikos kursus, tačiau, kaip pati sako, norėjo ne tik prekiauti gėlėmis, norėjosi kurti kažką daugiau – išjausto, artimo žmogui.

Tuomet floristė ėmė vis daugiau dėmesio skirti mokymuisi. Vieni kursai keitė kitus, o ir dabar, kaip pati sako, bent kelis kartus per metus stengiasi sudalyvauti floristikos mokymuose. Žinių ji semiasi ne tik iš lietuvių, bet ir užsienio meistrų.

„Šiame darbe tobulėti būtina – keičiasi tendencijos, atsiranda naujovių, kurias norisi pasiūlyti klientams. Negalima stovėti vietoje, o žinios duoda įkvėpimo tobulėti“, – sako L. Mačaitė.

Floristė atvirauja, kad smagiausia dirbti, kai klientas pasitiki ir palieka laisvę kūrybai. Kad darbas eitųsi lengviau, Laima pirmiausia išsiaiškina, kam bus skirta puokštė ir ką mėgsta jos gavėjas. Tuo tarpu sudėtingiausia – kai prašoma sukurti puokštę tiksliai pagal pateiktą pavyzdį.

Gėlės į Laimos rankas dažniausiai atkeliauja iš tokių šalių, kaip Olandija, Ekvadoras ar Lenkija.

Pastaruoju metu vis daugiau žiedų ji įsigyja ir iš Lietuvos augintojų. Ypač kai prasideda tulpių ar bijūnų žydėjimas – tada floristė mielai renkasi vietinius augalus.

„Kioskelyje dažnai net neturiu paruoštų puokščių – daugiausia laiko skiriu individualiems užsakymams. Be to, dauguma pirkėjų ruošdamiesi šventei kreipiasi iš anksto“, – pasakojo L. Mačaitė.

Nereikia bijoti naujovių

Atėjus šiltajam sezonui, Laimos darbo tempas gerokai suintensyvėja – prasideda vestuvių, krikštynų ir kitų švenčių metas. Floristė pastebi, kad šiuo metu žmonės vis dažniau renkasi natūralumą – mažiau pompastikos, daugiau žalumos ir lauko gėlių. Kartais klientai nustebina netikėtais prašymais: į dekoro elementus pageidauja įkomponuoti vaisių, daržovių ar net prieskoninių augalų.

Nors daugiausia užsakymų Laima sulaukia šiltuoju metų laiku, vos atėjus rudeniui ji mintimis jau nukeliauja į žiemos švenčių laikotarpį. Tuomet floristė imasi namų, vitrinų ir įmonių erdvių puošybos.

Laima taip pat dirba ir gedulo floristikos srityje, kurioje, kaip pastebi pati, pastaruoju metu taip pat daug kas keičiasi. Vietoj tradicinių didelių vainikų žmonės vis dažniau renkasi kelis simbolinius žiedus. O kai tenka dekoruoti šarvojimo vietą, floristė tam skiria ypatingą dėmesį. Tai – paskutinė dovana išėjusiajam, todėl svarbu atsižvelgti į tai, ką velionis mėgo, nebijoti spalvų ar asmeniškumo. Nors tai dar nėra plačiai priimta, vis daugiau žmonių tampa atviresni šiuolaikiškesniam požiūriui.

Daug nematomų pastangų

Nors iš šalies floristo darbas atrodo lengvas, romantiškas – esi apsuptas gėlių ir grožio, realybėje jis reikalauja apgalvoto pasiruošimo ir atsidavimo, didelės kantrybės, fizinės ištvermės ir kūrybinės atsakomybės. Daugelis užsakovų nemato valandų, praleistų ruošiantis, derinant detales, ieškant tinkamiausių augalų.

Kol šventės vieta suspindi visu gražumu, prireikia nemažai laiko ir pastangų – jei dekoras apima visą erdvę, darbai gali užtrukti net kelias dienas. Kai tenka pasirūpinti tik gėlėmis, viskas vyksta greičiau, bet ir tuomet kiekviena detalė svarbi.

Nors Laima taip pat yra baigusi vestuvių planavimo bei koordinavimo mokymus, teikti šią paslaugą ji imasi retai. Pasak pačios, tiesiog neįmanoma kokybiškai būti ir floriste, ir planuotoja tuo pačiu metu – kiekviena sritis reikalauja viso dėmesio.

„Jei klientas prašo suplanuoti šventę, tuomet atsisakau floristinės dalies. O jei renkasi mane kaip floristę – nesiimu organizacinių darbų. Negali savęs plėšyti, tenka pasirinkti“, – pasakojo L. Mačaitė.

Puošia Paežerių dvaro rūmų erdves

Laimą sieja graži bendrystė su Paežerių dvaru – pernai ji dalyvavo Rožių festivalyje ir kūrė arką iš rožių bei kitų gėlių. Tąkart jos kompozicijose dominavo švelnūs rausvi atspalviai. O šiemet floristė planuoja eksperimentuoti drąsiau – ketina įpinti daugiau ryškių, akį traukiančių žiedų.

Be to, Laima talkina puošdama ir dvaro rūmų vidaus erdves. Šį pavasarį, minint Tarptautinę muziejų dieną, ji sukūrė masyvias puokštes, kurios puikiai įsiliejo į interjerą. Ryškūs žiedai erdvėms suteikė tikro dvariškumo ir šventiškos atmosferos.

„Įėjusi į rūmus iškart mintyse pradėjau dėlioti, kaip visa erdvė turėtų atrodyti. Niekuomet neturiu griežto plano ar eskizo – man patinka, kai kompozicija gimsta natūraliai, savaime. Šis nenuspėjamumas daro mano darbą žavų. Nors gėlės – laikinas grožis, tačiau kompozicijos įspūdis išlieka ilgam“, – pasakojo L. Mačaitė.

Penkiolika metų dirbanti su gėlėmis Laima sako, kad negalėtų išskirti mėgstamiausių žiedų – jai patinka visi. Visada žiedų apsuptyje esanti floristė net savo gimtadienį švenčia su gėlėmis, prašydama artimųjų dovanoti būtent jas.

Mažame mieste dirbanti Laima sako niekada nejaučianti konkurencijos – priešingai, ji tiki, kad bendradarbiavimas sukuria daug daugiau nei varžymasis.

„Esu gavusi tikrai didelį vestuvių užsakymą ir supratau, kad viena nespėsiu, todėl pasikviečiau į pagalbą kitą gėlininkę. Smagu, kai turi kolegų, kuriais pasitiki – gali kartu sukurti gražų rezultatą. Tam ir yra bendrystė“, – kalbėjo L. Mačaitė.

Autorius: Toma Birštonė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama