Už Klaipėdą – nemaža sąskaita

1924-aisiais užsibaigus ilgoms deryboms dėl Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai sąlygų, ši teritorija nebuvo atiduota veltui. Pasirašydama Klaipėdos krašto konvenciją Lietuva sutiko mokėti sąjunginėms valstybėms dalį Vokietijos reparacijų, kurios turėjo būti paskaičiuotos specialios Reparacijų komisijos, atsižvelgiant į Klaipėdos krašto teritorijos proporciją buvusioje Vokietijos teritorijoje. 

Prieš šimtą metų prasidėjo derybos dėl tokios sąskaitos dydžio. 1925-ųjų pavasarį į jų procesą tuometės valdžios sprendimu buvo įsitrauktas ir Klaipėdos krašto prijungimo operacijos architektas, ekspremjeras Ernestas Galvanauskas, nuo 1924 m. rugpjūčio paskirtas Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Didžioje Britanijoje.  

1925-ųjų gegužės pradžioje jis užsienio reikalų ministrui Voldemarui Vytautui Čarneckiui pranešė, kad balandžio 29-ąją atvyko į Paryžių, ir kitą dieną susipažinęs su „bendrai su bylos turiniu įėjo į kontaktą“ su Reparacijų komisija, kuriai vadovavo Jean Louis Barthou, buvęs Prancūzijos premjeras, anksčiau vadovavęs ir įvairioms ministerijoms, bei jam pasisekė susitarti dėl „medžiagos pateikimo procedūros, arba, tiksliau pasakius, dėl darbo procedūros“. 

Pasak E. Galvanausko, minėtoji komisija posėdžiaudavo labai retai ir spręsdavo tik „principialius klausimus arba klausimus, liečiančius Versalės ir kitų taikos sutarčių interpretaciją“. Nuolat posėdžiaudavo tik jos sukurtas Techninis komitetas, anot E. Galvanausko, „rišęs galutinai beveik visus klausimus“.  

„Tų klausimų skaičiuje jo kompetencijon įeina ir mūsų Reparacijų klausimas sąryšy su Klaipėdos perėmimu“, – rašė E. Galvanauskas, paminėjęs, kad komitetas turėjo „visą eilę skyrių, studijuojančių specialius klausimus“.  

Jis ministrą informavo minėtojo komiteto pirmininkui prancūzui pareiškęs, jog „vokiečių įkainavime nustatytos vokiečių sumos nepaprastai aukštos“ ir sulaukęs atsakymo, kad tai įprastas dalykas, nes „tie, kurie turi mokėt, nustato per žemas sumas, gi tie, kurie turi gaut <…> pastato per daug“ – taip esą rodė praktika su čekoslovakų, serbų, rumunų atvejais, kai sumos skirdavosi iki dešimties kartų.  

„Pirmininkas buvo labai patenkintas apsilankymu ir tais pareiškimais, kuriuos aš jam padariau, nes jam svarbu buvo konstatuoti, kad mes įeinam į kontaktą ir pradedam darbą mums išpuolamų Reparacijų sutvarkymui“, – konstatavo E. Galvanauskas.  

Jis taip pat informavo, kad buvo susitikęs su generaliniu komiteto sektoriumi, kuris sutiko su pasiūlyta derybų eiga, kaip Lietuva teiks reikalingą medžiagą, „pareikšdamas, kad šis metodas jam labai patinkąs ir medžiagos pateikimas dalimis labai palengvinsiąs jo personalui ir jam pačiam darbą“.  

E. Galvanauskas paaiškino tokią darbo eigą pasiūlęs dėl to, jog nemano, kad Lietuvos interesas yra išspręsti šį klausimą greičiau nei Čekoslovakijai, Rumunijai, Serbijai ar Lenkijai, nes šios valstybės turi gerokai daugiau prancūzų, o gal ir kitų sąjungininkų paramos, todėl galės daugiau išsiderėti.  

„Tais gi palengvinimais, kokius jie gaus, pramins ir mum kelią mūsų reparacijų sumos ir jos mokėjimo terminų nustatymui. Pateikę dalį mūsų medžiagos, mes nuraminame Reparacijų Komisiją ir galime tęsti su kitos medžiagos pateikimu iki čekoslovakų, lenkų ir tt. reparacijų klausimas galutinai nepaaiškės. Iš kitos pusės, ir finansiniai mes neturime jokio intereso reparacijų mokėjimu skubintis“, – dėstė ekspremjeras.  

Jis informavo, jog gegužės 2-ąją turėjo grįžti į Londoną, bet gegužės 6 d. vėl jau bus Paryžiuje ir būsiąs ten „reikalingą laiką tos medžiagos apdirbimui ir prancūzų kalboj suredagavimui“. Toks darbas E. Galvanauskui turėjo būti lengvai įkandamas – dar 1918-ųjų pabaigoje jis Paryžiuje su Adomu Vilimavičiumi-Vilimu ir Oskaru Milašiumi buvo įsteigęs Lietuvių informacijos biurą, o 1919-ųjų vasarų Vyriausybės buvo paskirtas Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos nariu, dirbo jos sekretoriumi ir reikalų vedėju. Šios delegacijos nariu tuomet taip pat buvęs Petras Klimas laiške premjerui Mykolui Šleževičiui pabrėžė, jog E. Galvanauskas turi Prancūzijoje įgytos administravimo patirties, yra puikus agitatorius tarp prancūzų.  

„Gyvas darbštus ir draugiškas pasirodė Galvanauskas. Jis greit pasidarė visų reikalų „spiritus movens“. Karštas, kartais stačiokiškas, bet socialus ir sukalbamas, jis mokėjo su visais apsieiti ir darbais pasiskirstyti“, – rašė P. Klimas.  

E. Galvanauskas, baigdamas minėtąjį savo pranešimą užsienio reikalų ministrui, nurodė, kad dar planuoja Paryžiuje apsilankyti pas Čekoslovakijos atstovą, kurį „gerai pažinojo ypatiškai“ bei rumunų ir serbų atstovus, „kad išgavus iš jų reikalingos mums medžiagos apie jų apskaitymo metodus ir argumentaciją“.  

Taip pat E. Galvanauskas paprašė tuo atveju, jei ir vėl gautų kokį nors „specifinį darbą ne Londone“ perspėti jį nors prieš porą savaičių, nes kitaip jis atsiduria keblioje padėtyje ir negali atlikti „savo užsiangažavimų Londone“, kuriuos jam tenka „paprastai daryti apie penkiolika dienų pirmiaus“, tad tokios netikėtos užduotys už Britanijos ribų sutrukdydavo visus darbų planus.  

Gali būti, kad E. Galvanausko pasiūlyto darbo metodo dėl reparacijų klausimo sprendimo laikėsi ir su juo gerų santykių neturėję perversmo keliu į valdžią sugrįžę Antanas Smetona ir Augustinas Voldemaras, atšaukę jį iš pareigų Londone 1927 m. kovo pabaigoje, net nesuteikdami laiko atsisveikinti su aukštais Britanijos pareigūnais ir diplomatinio korpuso nariais. Galutinis susitarimas dėl 3,8 mln. aukso markių sumos su Prancūzijos užsienio reikalų ministru Aristide Briand bei Italijos ir Didžiosios Britanijos ambasadoriais Paryžiuje buvo pasirašytas tik 1930 m. Iš Lietuvos pusės ant jo parašą dėjo nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Prancūzijoje tuo metu buvęs P. Klimas. 

Autorius: Martynas Vainorius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama