„BIRŽIEČIŲ ŽODIS“: LAIKMETIS DIKTUOJA PASIKEITIMUS, BET NE POŽIŪRĮ Į LAISVĘ IR LAISVĄ ŽODĮ

Gal prieš dešimtmetį, gal dar anksčiau pradėta kalbėti apie tai, kad labai greitai laikraščių neliks. Juos pakeis internetinės naujienų svetainės. Laikai išties keičiasi, tačiau laikraščiai dar gyvi, jie leidžiami netgi atokiausiuose rajonuose ir ne po vieną toje pačioje teritorijoje. Žinoma, konkurencija – geras dalykas. Laikraštis „Biržiečių žodis“ šiais metais švenčia 80-metį ir, nors nedrįsčiau ginčytis dėl to, ar tai seniausias leidžiamas rajono laikraštis Lietuvoje, tačiau jo amžius solidus, todėl išgyventa daug ir svarbių įvykių.

ATSIGRĘŽUS ATGAL

Jeigu trumpai apie laikraščio istoriją, tai „Biržiečių žodis“ – seniausias Biržų krašto laikraštis, leidžiamas nuo 1945 metų vasario 12 dienos. Jis iki 1950-ųjų vadintas apskrities leidiniu „Biržiečių tarybinis žodis“, nuo 1950 metų – „Raudonasis artojas“, o nuo 1961 metų – „Biržiečių žodis“. Paskui, apie metus, šis spaudos leidinys vadintas rajoniniu laikraščiu „Darbas“, kurį skaitė Biržų ir Pasvalio rajonų gyventojai, o nuo 1963 metų – vėl „Biržiečių žodis“.

Belieka dūsauti prisiminus, jog laikraščio veiklos pradžioje, 1945-aisiais, tiražas buvo 4000 egz., o 1987 metais – net 11 900 egz. O kainavo jis tada tik dvi kapeikas, paskui - septynias… Dabar leidžiamas spalvotas, 16 puslapių, du kartus per savaitę maždaug 3100 (kartu su elektronine versija) tiražu ir kainuoja 1 eurą.

Per tą laikmetį daug spaudos leidinių neišgyveno, nes paprasčiausiai neturėjo iš ko. Juolab rajoniniai laikraščiai, nes gyventojų mažėjimas ir informacijos perkėlimas į internetines svetaines pradėjo diktuoti kitas madas. Todėl atsirado „Biržiečių žodžio“ elektroninė versija – jos dėka skaitytojai gali laikraštį PDF formatu skaityti bet kurioje pasaulio valstybėje…

Atsirado ir laikraščio akcininkai, kurių pagrindinis – UAB „Biržų duona“. Ne veltui apie Biržus sakoma, kad tai – smegduobių, alaus ir duonos kraštas. Aš pridėčiau, kad prie duonos ir alaus būtinai turi būti laikraštis „Biržiečių žodis“.

Nuo 1945-ųjų „Biržiečių žodyje“ dirbo 17 redaktorių. Man garbė – būti 17-tai, prie laikraščio vairo stojusiai nuo 2021 metų. Kaip sekasi – papasakosiu vėliau. Jeigu kalbėti apie redaktorius, tai laikraščiui ir man garbė, kad galime spausdinti Biržų karšto šviesuolio, buvusio šio laikraščio redaktoriaus (šį darbą jis dirbo 1989-2005 metais) Algirdas Vladislovo Butkevičiaus straipsnius apie žinomus Biržų krašto žmones. Beje, A. V. Butkevičius -  žurnalistas, tautodailininkas, literatas, kraštotyrininkas, Antano Macijausko premijos laureatas – vasario 16-ąją paminėjo garbingą 86-ąjį gimtadienį.

Iš A.V. Butkevičiaus redaktoriaus pareigas perėmė Janina Bagdonienė (2005-2018), paskui Edita Mikelionienė (2018–2020), Sima Kazarian (2020–2021) ir nuo 2021-ųjų Loreta Bataitenė.

Tačiau redaktorius be kolektyvo laikraščio neišleistų – reikia korespondentų, reikia talkininkų, reikia atsakingų už laikraščio platinimą, už reklamas, už maketavimą… Laikraštis spausdinamas lietuviškoje „Respublikos“ spaustuvėje…

NESILANKSTANTIS PRIEŠ POLITIKUS

Per tuos 80 metų, manau, visada buvo ir tebėra daug iššūkių, nes laikraštis – gyvas organizmas ir, nepaisant laikmečio, nepaisant besikeičiančių valdžių, jis visada gynė žmones. Laisvos Lietuvos laikais ir iki šiol spauda yra rakštis politikams, monopolininkams. Galima užsitarnauti jų palankumą gražiais aprašymais ir iš to būtų naudos – daugiau reklamų, tačiau „Biržiečių žodis“ laikosi pozicijos ginti viešąjį interesą ir paprastą žmogų, nepataikauti valdininkijai.

Visišką žodžio laisvę užtikrina pagrindinis akcininkas UAB „Biržų duona“, kurios savininkai Viktoras Kurganovas ir jo sūnus Andrius Kurganovas yra savo krašto patriotai ir sako: „O kas, jeigu ne seniausias krašto laikraštis gins žmones, viešins negeroves, padės žmonėms. Mes privalome jį išsaugoti ir išlaikyti“.

Neseniai į redakciją užsukęs V. Kurganovas susimąstęs sakė: „Gavome pasiūlymą pirkti laikraštį, kuris jau merdėjo. Esame savo krašto patriotai, todėl nekilo kitų minčių, tik viena – reikia išsaugoti ir padėti ant kojų atsistoti seniausiam Biržų krašto laikraščiui. Juk jis turi skleisti žmonėms teisingą informaciją, jis turi ginti paprastus žmones. Nesigailime dėl savo sprendimo, nors rajono spauda ir nėra tas verslas, iš kurio galėtume uždirbti“.

Reikia paminėti, kad laikraščio žinomumui padėjo ir buvusio laikraščio direktoriaus bei UAB „Biržų duona“ surengti legendų koncertai Kilučių pusiasalyje.

„Kad suvoktum vienos savaitės vertę, tapk laikraščio redaktoriumi“ - Šiuos žodžius kadaise yra pasakęs vienas žymiausių pasaulio poetų Horacijus. Nors „Biržiečių žodyje“ redaktorės pareigose dirbu trejus metus, o pernai akcininkų sprendimu esu paskirta ir direktore, galiu patikinti - nesu karjeristė, bet... iššūkiai man patinka.

Su Biržais susipažįstu pamažu, bet manau, kad čia užsibūsiu – yra daug įdomių žmonių, vietovių, istorijos… tad ir darbo neturėtų trūkti. Bet esu kilusi iš Šakių rajono, kurie nuo Biržų nutolę apie 250 kilometrų. Šakių rajone taip pat dirbau laikraščiuose „Draugas“, paskui „Valsčius“. Vardan žodžio laisvės teko palikti darbą – „Valsčių“ perėmė verslininkai, kurių užmojis buvo ne laisvas, bet diktuojamas žodis… Visas kolektyvas tada protestavo ir išėjo iš darbo… Visi iki vieno… Pradėjome ieškotis darbų kituose spaudos leidiniuose, tačiau… Buvę skaitytojai ragino – kurkite kitą laikraštį ir, atsitiktinio pokalbio metu, kolektyvas vėl susibūrė ir pradėjo dirbti… Štai ką reiškia tvirta komanda. Perėmę laikraštį, tačiau be darbuotojų likę verslininkai kreipėsi į teismą… Prasidėjo teismų maratonas. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius bei šios sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas žurnalistas Vidas Mačiulis neleis meluoti – buvome įspeisti į kampą, tačiau, su jų moraliniu palaikymu, atsilaikėme.

BIRŽAI IR BIRŽIEČIAI

Šakių rajone garsėja Gelgaudiškio dvaras, netoli kurio ir gyvenau. Dabar gyvenu Biržų mieste, kuris taip pat garsėja pilimi... Tad aplinka lyg ir panaši - kilmingi ir malonūs žmonės, puoselėjama aplinka, pagarba istorijai...

Išties, netikėtai man pačiai, taip susiklostė situacija. Nauja pareigybė man reiškė naują iššūkį. Tačiau galimybę vertinau atsargiai - pirmiausiai teko pasidomėti „Biržiečių žodžio“ akcininkais. Kadangi didžioji dalis laikraščio akcijų priklauso „Biržų duonai“, o šios įmonės savininkai Kurganovai yra garbingi žmonės, tai ir lėmė sprendimą pabandyti.

Patikėkite, pirmas įspūdis, atvykus į Biržus, nesužavėjo. Pamaniau, kad Europos Sąjunga atėjo į Lietuvą, bet pro Biržus praėjo. Buvo nyku. Bet patiko miesto centre esantis ežeras, ilgiausias medinis pėsčiųjų tiltas, Astravo dvaras, Pilis, Karvės ola, Kirkilų bokštas, gardi biržietiška duona ir alus, garsinantys šį kraštą. Bet ką čia vardinti, reikia atvažiuoti ir pamatyti, paragauti…

Man svarbiausia – kolektyvas ir darbas, kuriame nėra dienos be iššūkių, kuriame reikia tvirto stuburo išlikti nepriklausomu. Nors prabėgo tik keli metai, kai esu Biržuose, labai smagu, kai eidama gatve, sutinku pažįstamų veidų - tada jaučiuosi sava. Viskam reikia laiko…

SVARBIAUSIA – IŠLIKTI LAISVIEMS

Mėgstu sakyti - būk sau sąžiningas ir ramiai miegosi. Jeigu negali pakeisti situacijos, pakeisk požiūrį į situaciją. Kai nesugalvoji, kaip išspręsti problemos, truputį palauk, atsitrauk ir tai bus į gera, o gal net savaime išsispręs.

O gailėtis dėl šio pasirinkimo, tiesą pasakius, netgi neturiu laiko. Ne veltui sakoma - kad suvoktum vienos savaitės vertę, tapk laikraščio redaktoriumi.

Labai svarbu tvirta redakcijos komanda - patikima ir galinti nuversti kalnus ir leidžianti tikėti, kad „Biržiečių žodis“ dar ilgai gyvuos vienokiu ar kitokiu pavidalu. Svarbiausia - išlikti laisviems.

Autorius: Loreta Bataitienė, laikraščio „Biržiečių žodis“ redaktorė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama