„Lietuva“ – apie mūsų kraštą 1919 metais

„Lietuva“ – apie mūsų kraštą 1919 metais...Komitetą, kuriame pavyzdingai darbavosi lietuviai inteligentai, persekiojo kaip mokėdami, atsiųstus iš Alytaus popierius Komitetui atimdavo, pasiuntinius ne kartą lazda pasveikindavo ir suimdavo, komiteto sekretorį net gatvėj sulaikydavo pats komendantas ir reikalaudavo parodyti „popierius“. Nors jokių popierių nerasdavo, bet visada net žingsnius sekdavo ir visada stengdavosi rasti progos užkabinti Lietuvių Tarybą ir Komitetą, kad jie tik lenkams trukdą. Pagaliau, 20 gegužio d. parap. Komitetą išardė ir tą pačią dieną išsiuntė į kaimus paliepimus, kad žmonės ryt dieną susirinktų – gausi iš lenkų cukraus, duonos, miltų ir t.t. Suvilioti pažadėjimais 2 geg. d. susirinko nemažas būrys žmonių gauti „dovanų“... Komendantas išėjęs ant laiptų prieangio kalbingai pažadėjo gausių lenkų dovanų ir be galo gyrė lenkų gerumą, peikęs Tarybą, padavė pasirašyti žmonėms iš anksto pagamintą prašymą, kurį vis dėlto greitai perskaitė... Štai prašymo ištraukos: „... Mes, Valkininko valsčiaus įgaliotiniai būdami lenkų šalininkai, pasižadame būti ištikimais lenkų valstybės valdiniais... nusižeminę prašome Lenkų pagalbos, nes mes be Lenkų pražūsim... Nors daug kartų kreipėmės prie Tarybos pagalbos, bet mes ir šiandien kenčiame badą ir mūsų laukai nesėti...“ Perskaitęs dar kartą visą, gausiai pažadėjo ir pareikalavo pasirašyti, o jei nepasirašysią, tai nieko neduosią, ir visi badu numirsią, nes mūsų „taryba“ nieko neduosianti, kadangi ji nieko neturinti. Nors iš minios nevienas suprato, ką toks „prašymas“ reiškia, bet kur kvepia paraku, sunku beginkliui protestuoti... Ir taip „įgaliotiniai“, kurių tam tikslui niekas neįgaliojo, nesupratę svetima kalba rašto reikšmės viliojami „dovanomis“ ir pagaliau grasinami pasirašė... Tik „dovanų“, kaip nėr taip nėr. Dabar jau kiekvienam paaiškėjo, kam prašymas buvo reikalingas. Žmonės baisiai pasipiktino, kerštu degė. Rodos gan sunku: daiktų kainos kilte kilo. Kol buvo parap. Komitetas, jis parašydavo reikalaujantiems raštelį, kad jie nespekuliantai, ir žmonės parsiveždavo nuo Alytaus ir nuo toliau užtenkamai duonos, bet išardžius komitetą ir tas šaltinis užtrūko. Imdavo žmonės leidimus nuo Reviro viršininko, už kuriuos nuo pudo mokėjo po rublį ir po senovės apsiginklavę leidimu nuvažiavę prisipirkdavo vežimus, veždavo, tik ... nieko neatsiveždavo, nes Lietuvių valdžia konfiskuodavo. (Reikia pastebėti, kad su Komiteto rašteliais skaitydavosi ir žmonės būdavo labai dėkingi). Žmonės kaltindavo vieni lietuvius, kad atima, kiti lenkus, kad jie negerus leidimus duoda ir pinigus ima. Lenkai naudodamiesi proga pradėjo žmones agituoti prieš kleboną, kaip lietuvį (ir prieš kitus inteligentus), kad esąs jis vis kaltas, kol nepasirašęs po prašymu, nenorįs lenkų duonos ir t.t. Kvailesni tuo tikėjo. Pagaliau atėjo ir „dovanos“ tik ne lenkų, bet Amerikos; gan žymi dalis dovanų lenkuojantiems miestelėnams. Buvo susidaręs Aprovizacinis Komitetas, kuris turėjo padalinti miltus, bet Reviro viršininkas prisiuntė visokių miestelio lenkbernių. Lietuvius čia kiekvienam žingsny persekioja, niekina gatvėje. Vietos valdžios įstaigoje nėra nė vieno žmogaus, suprantančio lietuviškai. Ir vargas tam, jei verčiamas kokio reikalo kreiptis į valdžią, ypač moterims, kurios nėra nei girdėjusios lenkų kalbos, ant jų galvos kaip grūdai pilasi „duren“, „pogan“, „poganka“, „cham“, „pšeklenti“, „litvin“, „ciemni litvin“... Lenkiškai inteligentai beveik niekas nemoka rašto kalbos, todėl ištikus reikalui parašyti koks nors prašymas, žmonės važiuoja už 25 varstų į Trakus, ar kur kitur. Apie kyšių ėmimą girdėt net per daug garsiai Reviro raštininkas yra buvusis valsčiaus raštininkas, kuris jau turėjo gan „praktikos“, o dabar dar pasižymi persekiojimu lietuvių. Tai pragaro žmogus, kuriam rūpi tik kas įkąsti, kad beveik visus įtaria, kad esą bolševikai, nors iš tikrųjų nėra nei vieno bolševiko. Kareiviai plėšia net geriau už bolševikus. Kur jie stovi, nerasi tų namų, kur nebūtų rekvizavę vištų, paršų, audeklų ir kitų daiktų, taip pat šeimininkavę daržuose, sandėliuose ir krosniuose. Bet drąsesnės moterys apsiginklavę kačiarga ar šluota stoja į kovą ginti savo nuosavybės. Ir kas daryti? Nuėjus skųstis, „paganskos“ kalbos neklauso, o kitaip kalbėti nemoka, taigi, anot jų, nors savo teismu atmokam. Visiems apylinkės gyventojams nuganė pievas, vasarojus. Dargužių kaime mokykla darbuojasi vasaros metu; lenkų kareiviai per pamokas tyčiojasi lietuvių kalba, trukdo pamokas, grąsina atimsią butą – kam, girdi, mokytis „poganska“ kalba, vis tie Lietuvos nebūsią, ir būsią tik lenkai. Gyriasi nuolata savo kultūra, bet mergaitėms ar moterims neduoda pereit ramiai keliu neužkabinę. Žmonės guodžiasi viltimi, laukia savųjų ir tvirtai tiki, kad Tėvynė Lietuva bus išvaduota iš „brolių“ okupantų. Sako: su kuo sutapsi, su tuo, bet tik ne su lenkais, nes žino, kad amžiais bus verguvėj ir paniekoj. Dabar lenkai platina visokių lapelių, kuriais gudriai nori suardyti mūsų kariuomenę.“ 1919 m. gruodžio 2 d., Nr. 260 „Žinios iš Lietuvos. Liškiava. Alytaus apskr. Trečioji antrojo Kauno pulko šaulių kuopa (3-cia kompanija 2-go Kovenskeigo pulku suzelcow) laiko tarp Žiogelių ir Žeimių sodžių valtį žmonėms per Nemuną kelti. Spalio 14 dieną ėjo Žeimių kaimo merginos Ladislova Jaknevičaitė, Ona Rudžiūtė, Elzė Rudžiūtė, Ona Žukaitė, bulves kasusios iš Moškyčios kaimo iš ūkinin. P. Valentukevičiaus. Joms reikėjo persiirt per Nemuną sakytoje vietoje. Peryrė merginas du lenkų legioninkai. Vyresnysis pareikalavo merginų už peririmą jį pabučiuoti. Trys sutiko, bet viena (Žukaitė) griežtai atsisakė. Tuomet legioninkas apėmė ją už rankos ir ėmė vilkt į krūmus. Žukaitės draugės stovėjo ant kranto. Legioninkas į jas iššovė. Merginos nusigandusios nubėgo į kaimą, o Žukaitę tada legioninkas išgėdino. Kai mergina rėkė šaukdama pagelbos, legioninkas mušė ją į veidą ir burną delnu uždengęs laikė. Tatai matė kitoj pusėj stovėjusis ūkin. Valentukevičius, kuris merginas atlydėjo iki Nemuno.“ 1919 m. gruodžio 3 d., Nr. 261 „Kasdien beveik ateina į Nemunaitį iš Merkinės po vieną legioninką, kurie prašosi, kad juos Milicija pristatytų į Alytų. Jie atsineša su savim ginklus ir skundžiasi, kad lenkai jiems visai menkai duodą valgyt ir apsirengt, taip pat, kad jų karininkai labai blogai elgiasi su kareiviais. Jie sako: „Dabar ateinam po vieną, o toliau, kaip ims labiaus šalt, tai ateis ir po dešimt“. Šiomis dienomis pasakoja, jog vienas oficeris Merkinėj paklausęs žmonių: „Ar pas jus būna dar šalčiau“. Žmonės atsakė: „Dabar tai tik baikos, juokai – ne šaltis“. Lenkų oficeris nuplėšė nuo savęs pagonus, metė viską sakydamas: „Kam mums vargt dėl ponų reikalų“, o kareiviams pasakė, kad eitų, kur kas išmano.“ 1919 m. gruodžio 11 d., Nr. 267 „Žinios iš Lietuvos. Liškiava. Liškiava Alytaus apskr. Rugpjūčio 27 d. atėjo iš Uciekos penki lenkų legionininkai į Liškiavą, apiplėšė kelis gyventojus. Iš M. Epšteino paėmė 170 papirosų 36 auksinam; iš Palnickienės: 200 papirosų 80-tims auks., penkius pundelius degtukų — 10 auks., ir 25 lap. rūkom. poperio — 10 auks.; iš Zagurskienės: 1000 papirosų 800-tims auks. ir 5 svarus tabako 140 auks., be to, pačią krautuvininkę sumušė. Rugpjūčio 28 dieną atėję iš Druskininkų trys legionininkai paėmė iš M. Epšteino: pinigais 100 auks., du svarai žvakių už 16 auks. ir 3 gabal. glic. muilo už 18 auks.; iš Palnickienės: pinigais 600 auks., 100 cigaru už 100 auks., pundelį degtukų — 2 auks., 2 pak. cigaru — 60 auks., 170 papirosų už 70 auks., 2 pokėli šokolado už 4 auks., 1 pokėlį degtukų 2 auks., pinigų 60 auks. ir šiaip sugadinto daiktų 50-čiai auks. Spalių 1 diena septyni lenkų legionininkai, atėję iš Ucekos ir Panaros kaimų, įsiveržė į ūkininka Prana Atrila, atplėšė užraktą ir paėmė: pinigais 200 auks., skustuvą 20 auks., akinius — 14, sūrį — 8, dvidešimt kiaušinių — 10, du maišų — 20 auks., visa 272 auks. ūkininkui O. Gelažauskui, įsiveržę per užraktą, paėmė vieną laikrodį 60 auks., septynis sūrius — 56, vieną batą 60, tris svarus vaško — 30 ir tris pūdus bulvių — 30 auks., visa už 236 auksinus; iš ūkin. Vinco Balio paėmė penkius svarus taukų 60 auks., 2 pūdų bulvių — 20, dešimtį kiaušinių 5-ms auks., visų 85 auks. iš ūkin. Jono Šinkonies: tris pūdus bulvių 30, 10 kiaušinių 35 auks.; iš ūkin. Rožės Slautienės 70 kiaušinių ir vieną sūrį 43 auksinus, iš Bol. Stančio 3 svarus sviesto ir 30 svarų duonos 48 auks.; įsiveržę pro langą į Jona Martinonį, darydami kratą, ėmė grietinės 40 auks., iš ūkin. V. Krivės (name nieko nebuvo) paėmė tris pūdus bulvių 30 auks.; įsiveržė iš ūkin. Aurilos paėmė — sidabrinį laikrodėlį, pūdą duonos ir 10 litrų pieno iš viso 320 auksinų. Spalių 7 dieną legioninkų pasitiko lauke ūk. V. Bernotą ir atėmė auksinį laikrodėlį 600 auksinų. Tuo būdu Panaros kaime nuostolių padaryta 1.709-ms auksinams. Liškiava, Alytaus apskr. rugsėjo 6-os dienos naktį, apie dvyliktą valandą, atėjo penki lenkų kareiviai su šautuvais, įsiveržė į kleboniją ir, neradę klebono, pavogė visus jo šiltuosius rūbus: kailinius — 2000, rudeninį apsiaustą — 1000 ir šiltą apsiaustą — 1000 auks., iš viso 6000 (šešiems tūkst.) auksinų.

Autorius: Parengė Gediminas Jakavonis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama