Klaipėdiškiai sunkiai suprato teatrą III

„Didžiumoje nesuprato Valstybės Teatro paskelbtųjų „lietuviškų“ vaidinimų reikšmės“, į vaidinimo salę „veržėsi įkaušę su kepurėmis ant galvos, su papirosais ir cigarais dantyse arba nešini alaus ir konjako stiklais“, o vaidinimo metu vaikštinėjo po salę, triukšmingai stumdė kėdes ir varstė duris. Taip, anot tuometinės spaudos, prieš šimtą metų mažlietuviai pasitiko į gastroles Klaipėdos krašte atvykusį minėtąjį teatrą.  

„Klaipėdos žinios“ 1925-ųjų liepą skelbė „Klaipėdiškiu“ pasivadinusio asmens atsiliepimą apie Klaipėdoje parodytą spektaklį.

„Nežiūrint į tai, kad tai buvo darbo diena, penktadienis, maža reklamos ir kad tokią giedrią dieną daug kam po visos darbo dienos yra maloniau pasilsėti, pasimaudyti ir kopų saulės spinduliuose pagulėti, vis dėlto atlankė teatrą virš keturių šimtų žmonių. Kiek nusiminėm sužinoję, kad vaidinimo programa dėliai kai kurių artistų neatvykimo tapo pakeista, būtent vieton „Valdovo sūnaus“ pažadėta vaidinti S. Čiurlionienės „Aušros sūnus“, kuriuos klaipėdiečiai jau yra matę prieš porą metų čia vaidinant. Bet daug čia ir nenusidėta, nes gero veikalo galima ir dažniau pasižiūrėti. <…> Nesu teatro kritikas, bet vis dėlto apie kai ką norėčiau pasakyti, kas man, paprastam žiūrėtojui krito akysna. Palyginę anų metų „Aušros sūnų“ vaidinimą su šiuo, pastebime kiek-ne-kiek skirtumo. Šį kartą vaidinimas ėjo kiek lėtesniu tempu ir mažesniu drąsumu. Gal tai dėl to, kad artistų sąstatas buvo visai kitas, kai kas gal ir ne savo roles vaidino, kaip dažnai esti gastrolėse, o Barboros rolę, kaip Teatro direktorius prieš vaidinimą pranešė, vaidino net ekspromtu visai nauja artistė (p-lė Pinkauskaitė), tik ką įstojusi į Valstybės Teatro artistų sąstatą. Jos „ekspromas” gal būtų buvęs ir visai neblogas, jei kiek drąsiau būtų pavaidinusi. Labai pasigedome artisto Vanagaičio, mus anais metais tiek prijuokinusio žandaro Štolco rolėje. Dabartinis Štolcas buvo menkas ir iš vaidinimo ir iš figūros. Žandarus paprastai esam pratę matyti drąsius ir didelius vyrus, ko artistas Fedotas-Sipavičius visai negalėjo duoti. Vaidinime gal kiek toliau ir padrąsės, bet figūros vis dėlto neduos Neaiškus buvo ir Albinas Stinkis (p. Pilka) visur jau per daug buvo vienodas – ir besimeilinant prie Rožės ir begaudant su žandarais Rusteiką. Iki pačio išdavimo net sunku buvo įspėti jį šnipą esant. Bet šiaip jau vaidinimas, jei būtų pašalinti  aukščiau minėtieji trūkumai, išeitų visai geras“, – rašė Klaipėdiškis. 

„Publikos ne taip daug atsilankė“ ir Šilutėje, kur teatras rodė „Sudrumstą ramybę“. 

„Vaidinimas gerai nusisekė. <…> Daugiausia buvo miestelėnai ir valdininkai. Kaimiečių mažiau. Gal tai dėl to, kad tai buvo darbo diena, kada visi kaimiečiai užimti savo lauko darbais. Juk tai rugiapiutė – karščiausias darbo metas. Bet atsilankiusieji vaidinimu liko labai patenkinti ir žadėjo kitą kartą jau skaitlingiau atsilankyti. Po vaidinimo, kiek pasišokę, linksmi ramiai išsiskirstė“, – rašė „Klaipėdos žinios“.  

O Priekulėje, anot jų, į tą patį spektaklį susirinko pilna salė, nes tai esą buvo naujiena, priekuliškiai tokių vakarų dar nebuvo matę. Daugiausia esą buvo kaimo jaunimo ir „kai kas iš senesniųjų ūkininkų“.  

„Vaidinimu visi liko patenkinti, žadėjo ir kitą kartą atsilankyti, jei teatras panorėtų dar kartą Priekulę aplankyti“, – rašė dienraštis.  

Kitame numeryje J. Kripaitis dėstė, kad šio spektaklio, nagrinėjusio girtuoklystės temą, rodymas Klaipėdos krašte esąs labai tikslingas.  

„Šio krašto vokiečiai ir kartu lietuviai klaipėdiškiai dažnai mėgsta pasigirti savo aukšta kultūra, bet savo blaivumu jie yra toli atsilikę nuo kitų tautų; šiuo atžvilgiu gal bus atsilikę ir nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių. Nors ta jų „kultūra“ ne visada pasireiškia. Man dar neteko matyti, kad Didžiojoje Lietuvoje per vaidinimus ar koncertus kas veržtųsi į vaidinimo salę įkaušęs su kepurėmis ant galvos, su papirosais ir cigarais dantyse arba nešini alaus ir konjako stiklais, kaip teko pastebėti Klaipėdos krašte. Didžiojoje Lietuvoje vis kaip tai rimčiau žiūrima į vaidinimą, su didesne pagarba ne tik prie tos salės, kur vaidinimas eina, bet ir prie šalia sėdinčių kaimynų. Čia „kultūros“ šalyje, ne tiek įkaušę, kiek apsimetę įkaušusiais, jaunuoliai vaidinimo metu visaip tvarsosi, juokauja, garsiai kalbasi, net mėgina švilpauti, visai nepaisydami į kaimynų arba tvarkdarių prašymą nurimti ir netrukdyti vaidinimo žiūrėti. Per vaidinimą vaikštinėja po salę, trukšmingai stumdo kėdes ir varsto duris ir visaip rodo, jau nekalbant apie nachališkumą, stačiai savo nesubrendimą tokiam kultūros darbui. Vaidinimo salė tai nėra girtavimo vieta“, – rašė J. Kripaitis, kartu pažymėjęs, jog „į pabaigą abiejose vietose, kaip Šilutėje, taip ir Priekulėje, publika jau daug ramiau laikėsi ir reagavo į kiekvieną artistų posakį“, tad esą galima daryti išvadą, jog „vaidinimas žiūrėtojams patiko ir juos nugalėjo“.  

Vėliau „Klaipėdos žinios“ pranešė, kad teatras sugrįš į Klaipėdą – rugpjūčio 7 d. suvaidins čia dar nė karto nerodytą 3 veiksnių dramą „Valdovo sūnus“. Taip pat buvo numatyta Sauguose, Bigos salėje, Plaškiuose, Serūnienės salėje, Viešvilėje, Staugos salėje, ir Pagenaičiuose, Štiro salėje, rodyti „Sudrumstą ramybą“, o Smalininkuose, „Deutsches Haus“ salėje – „Aušros sūnus“. 

Tačiau ilgau netrukus „Klaipėdos žinioms“ teko išspausdinti teatro direkcijos skelbimą, jog „vaidinimas rugpiūčio 7 d. dėl svarbių priežasčių neįvyksta ir atidedamas vėliau“. Tame pačiame numeryje buvo paskelbtas ir „Svečio“ atsiliepimas apie vaidinimus Lauksargiuose, Natkiškiuose ir Katyčiuose, „kur lietuvių vaidinimų dar visai nėra buvę“.  

„Mūsų žmonės apskritai apie tikruosius vaidinimus turi maža supratimo, nes čia ir vokiškų geresnių vaidinimų neesti. Daugiausia jie yra pratę lankyti savo draugijų-fereinų metines šventes, arba sukaktuves turinčias vietinės reikšmės, kaip sporto giedotojų, medžiotoju, moterų susivienijimo ir kt. draugijų „festus“. Į tokius „festus“ jie renkasi triukšmingai pasilinksminti, pašokti, su savo pažįstamaisiais prie stiklelio pasikalbėti, ir tiek. Apie dvasios kultūrą čia nekalbama. Taigi visai nestebėtina, kad jie didžiumoje nesuprato Valstybės Teatro paskelbtųjų „lietuviškų“ vaidinimų reikšmės. Kad man tekdavo pakalbinti vieną kitą laukininką atsilankyti į skelbiamąjį vakarą, tai dažniausiai gaudavau vienodai skeptišką atsakymą: ką, girdi, tie „didžlietuviai“ mums gero gali parodyti? Jei kuris ir žadėjo ateiti tai daugiausia tik tų „didžliefuvių šaušpilerių“ pasižiūrėti, o ne pačio vaidinimo. Bendrai kalbant, teatras dar daug daug čia turės pasidarbuoti, kol vietos žmones pripratins jį lankyti kulturos, o ne pasilinksminimo tikslu. Visose šiose vietose svečiai nustebo, kai jiems buvo neleista eiti į salę su alaus „kuteliais“, cigarais dantyse ir garsiai per vaidinimus kalbėtis bei juokauti. Nežiūrint į tai, kad po miestelius ir aplinkinius kaimus plakatai (afišos) buvo prieš porą savaičių išlipinti, į Lauksargius ir Natkiškius žmonių nedaug prisirinko. Bet tai greičiausia galima pateisinti tuo, kad kaip tik tuo du vakaru, pradedant nuo 6 val. vakaro, lietus be pertraukos gana gausiai lijo iki vidurnakčiui, jog nepatogu buvo ne tik eiti, bet ir važiuoti. Visai kas kita buvo Katyčiuose sekmadienį (rugpiūčio 2 d.), kada saulė visą dieną giedriai švietė. Čia žmonių prisirinko tiek, kad vos salė begalėjo sutalpinti. Visur vaidinimas labai gerai pasisekė: ant kiek iš pradžių publika lyg nuobodaudama žiūrėjo, ant tiek tolesniu vaidinimu jau akyliau domėjosi ir reagavo į kiekvieni žymesnį posakį. Tik publika kiek nusiskundė, kad ne visus „žemaitiškus“ žodžius tesupratusi“, – rašė „Svečias“.  

Galiausiai „Klaipėdos žinios“ paskelbė apie naują datą, kada Klaipėdoje bus vaidinamas „Valdovo sūnus“. Laikraštis pažymėjo, kad rugpjūčio 21-oji gali būti vienintelis šansas ir pamatyti šį pastatymą Klaipėdoje. Apie šį teatro pasirodymo laikraštis jau nieko nebepaskelbė, tik vėliau informavo, kad baigiamaisiais teatro gastrolių akcentais taps rugpjūčio 29 d. Giruliuose rodoma „Sudrumsta ramybė“ ir rugpjūčio 30 d. Priekulėje „Aušros sūnūs“.  

„Priekulėje Valstybės Teatras rengia vakarą drauge susitaręs su vietos jaunimo draugija „Viltis“, – rašė „Klaipėdos žinios“, vėliau nebepaskelbusios ir jokių atsiliepimų apie šiuos du baigiamuosius teatralų akordus. 

Autorius: Martynas Vainorius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama