Klaipėdiškiai sunkiai suprato teatrą
Klaipėda atvirai
Turinį įkėlė
Prieš šimtą metų vėliau liūdnai pagarsėjęs Lietuvos teatro vadovas bandė tuometinę valdžią įtikinti, kad mažlietuvius galima teigiamai paveikti ir propagandinėmis gastrolėmis, kurioms, aišku, reikėjo nemenkų sumų.
Nors pirminis planas lyg ir neišdegė, tokios gastrolės su įvairiomis perturbacijomis 1925-ųjų vasarą įvyko, bet klaipėdiškių elgesys jų metu nebuvo toks, kokio tikėtasi.
1925-ųjų birželį Finansų ministerija sulaukė Valstybės teatro direkcijos pirmininko Liudo Giros rašto dėl „tautinės propagandos gastrolių po Klaipėdos kraštą“, kurį dabar galima rasti Lietuvos centriniame valstybės archyve.
Pasak menotyrininkės Jurgitos Biliukevičiūtės, šis teatras buvo įkurtas būtent 1925-aisiais, sujungus prieš trejus metus įkurtą Valstybinį dramos teatrą, Valstybės operą ir naujai sudarytą baleto trupę.
L. Gira savo rašte dėstė, jog gastrolės planuotos dviem mėnesiams – nuo birželio 16-osios iki rugpjūčio 16-osios, su savaitės pertrauka, kai teatras birželio 23-30 dienomis surengs kelis spektaklis Kaune vyksiančios parodos metu.
„Repertuaras išskirtinai iš originalios draminės mūsų literatūros, iš veikalų, kurie šiokiu ir tokiu būdu nušviečia teigiamas lietuvių tautos dvasinės ir tautinės kultūros ypatybes: tėvynės meilę, pasiryžimą, drąsą, kilnumą, sielos grožį“, – rašė teatro vadovas.
Jis išdėstė ir konkrečius kūrinius, kurie būtų rodomi Klaipėdos krašte: Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės „Auštos sūnūs“, Aleksandro Fromo-Gužučio „Ponas ir mužikai“, Vinco Mykolaičio-Putino „Valdovo sūnus“, Petro Vaičiūno „Sudrumsta ramybė“. Prie „Valdovo sūnaus“ L. Gira nurodė, jog šiame pastatyme yra „graži aliuzija į Lietuvos tezes Mažojoj Lietuvoj, taip ilgai vergiamioj vokiečių atėjūnų“.
Teatro direktorius rašė, kad visas suplanuotas vietas norima aplankyti po 3-4 kartus, parodant po vieną-du spektaklius vieno vizito metu – iš viso iki 40 pasirodymų. L. Gira pateikė ir idėją, kaip būtų galima surengti pasirodymus tose gyvenvietėse, kur nėra salių: „Kiekvienoje Klaipėdos krašto geležinkelių stotyje galėtų būti spektakliai improvizuotoje scenoje po grynu oru, jei Valst. Teatras gautų gastrolių laikui atskirą didesnį vagoną-platformą, kuri galėtų būti paversta scena. Panašiai daroma propagandinių keliaujamųjų teatrų Tarybų Rusijoje. Yra labai sėkmingas ir mums pilnai priimtinas, be galo palengvinąs gastrolinių spektaklių statymą dalykas“.
Pasak jo, gastrolių trupę turėjo sudaryti 11 aktorių, sufleris, du darbininkai ir „administratyvų tvarkytojas“. Taip pat L. Giros, manymu, „kuriam laikui“ pakontroliuoti gastrolių „eigą ir tvarką“ į Klaipėdos kraštą turėtų vykti ir jis pats. Trupei teatro direktorius pageidavo miegamojo vagono.
„Prieš kiekvieną spektaklį numatoma paaiškinamoji propagandinio pobūdžio prakalba, kuriai būtų pasiimtas kelionėn kuris nors klaipėdiečių nurodytas kalbėtojas su atlyginimu. Kitose vietose (žiūrint vietos aplinkybių) be spektaklio galėtų būti paskelbti pasilinksminimai (žaidimai, vietos chorai ir t.t.), tuo būdu žmonėms daugiau sutraukti. Propagandos tikslu bilietai būtų kuopigiausi (miestuose nuo 4 lt., miesteliuose nuo 2 lit. ligi 50 ct.). Kai kuriose vietose galėtų būti padaryti vaidinimai gamtoje – misterijos“, – rašė L. Gira.
Parteikė jis ir gastrolių sąmatą, siekusią 47 tūkst. litų. Didžiausią jos sumą – 19 100 litų – sudarė algos trupei. Savo paties kelionėms ir kompensacijai už sugaištą laiką kontroliuojant L. Gira nusimatė tūkstantį litų.
Už bilietus, teatro vadovo manymu, buvo galima surinkti 12 tūkstančių litų, tad jis prašė 35 tūkstančių litų dydžio subsidijos bei nurodė, kad papildomai, „iš kitų šaltinių“ reikėtų surasti bent 1500 litų prakalbų sakytojui ir 500 litų jo kelionpinigiams.
Po poros dienų „Klaipėdos žinios“ skelbė, jog „Ministerių Kabinetas nusistatęs paremti Valstybinė Dramos gastroles Klaipėdos krašte“.
„Patirta, kad Valstybinė Drama vasaros metu mano aplankyti didesnius Klaipėdos krašto miestelius, kur tik yra tinkamos salės. Gastrolių metu Drama vaidins „Aušros Sūnus“, „Vytautas pas Kryžiuočius“, „Ponas ir Mužikas“ ir kitas pjesės. Be to, Valstybinė Drama žada paruošti 1 arba 2 premjeras“, – rašė dienraštis.
Tačiau jau po savaitės jis paskelbė, kad minėtoji Eltos žinia „nepasitikrino“.
„Valstybės Dramos nariai, vasarodami Palangoje, Klaipėdos krašto Jaunųjų Draugijų Santaros kviečiami, pasižadėjo š. m. liepos mėnesį aplankyti tūlas Klaipėdos krašto vietas ir pastatyti lengvesnių vaidinimų“, – apie bliuškusią L. Giros idėją rašė „Klaipėdos žinios“.
Visgi liepą šis laikraštis jau paskelbė, kad „Santarai“ pasirūpinus „Valstybės Drama sutiko ir tikrai atvyks Mažojon Lietuvon kelių veikalų vaidinti“.
Kitoje rašinio dalyje – apie klaipėdiškių reakcijas į didlietuvių vadinimus.
Autorius: Martynas Vainorius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
