Lietuviškam „Rytui“ neliko vietos Klaipėdoje
Klaipėda atvirai
Turinį įkėlė
„Atvira Klaipėda“ rašinių cikle „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“ toliau pasakoja apie 1952-ųjų kultūros aktualijas uostamiestyje.
Aktoriui – personalinė pensija
1952-ųjų balandžio pradžioje Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą dėl Klaipėdos dramos teatro aktorės Jevgenijos Levgovd Trifiljevnos prašymo skirti jai personalinę pensiją.
„Atsakyti, nes nėra ypatingų nuopelnų“, – konstatavo miesto valdžia.
Rusijos valstybinis literatūros ir meno archyvas skelbia, kad J. Levgovd buvo gimusi 1902-aisiais. Jame yra 147 puslapių segtuvas su aktorės autobiografija, charakteristika, darbo sutartimis, garbės raštais ir kitais dokumentais. Taip pat čia saugoma 31 nuotrauka, kurioje užfiksuota vadinanti aktorė, mirusi 1981-aisiais.
Tuo metu jos sutuoktiniui, taip pat aktoriui Vladislavui Levgovdai-Tomskiui Martinovičiui šioje srityje viskas klojosi kaip per sviestą.
„Visą savo sąmoningą gyvenimą, 30 metų, paskyrė sovietiniam menui, atsikleidė kaip sąžiningas ir iniciatyvus vadovas, aktyviai dalyvavo politiniame kolektyvo auklėjime“, – tą pačią dieną konstatavo Vykdomasis komitetas ir paskyrė aktoriui vietinės reikšmės personalinę 300 rublių pensiją ir paprašė, kad tam pritartų kolegos iš apskrities.
Orlovsko srities teatro istorijai skirtame straipsnyje rašoma, kad Vl. Levgovda-Tomskis buvo lietuvis, 1897 m. gimęs Kaune. Komunistų partijai priklausęs vidurinį išsilavinimą turėjęs aktorius minėtojo teatro direktoriumi buvo paskirtas 1943-ųjų gruodį. 1950-aisiais jis buvo minimas kaip Klaipėdos dramos teatro direktorius.
Kiek Vl. Levgovdai-Tomskiui buvo lemta gyventi ant šios žemės minėtasis archyvas, skirtingai nei jo žmonos atveju, nenurodo, nors jų dokumentai laikomi toje pačioje byloje.
Po savaitės Vykdomasis komitetas patenkino ir Klaipėdos dramos teatro direktoriaus Adolfo Liaugaudo prašymą. Tik pastarasis jau buvo susijęs ne su personaline pensija, o nekilnojamuoju turtu. Miesto valdžia nusprendė atšaukti 1950-ųjų pabaigoje priimtą savo sprendimą, kuriuo teatrui buvo paskyrusi sugriautus namus, buvusius tarp Kurpių, Darbo (dabar – Mėsininkų) gatvių ir Kepėjų g. 14-15, kad įstaiga juos rekonstruotų ir įsirengtų ten dekoracijų sandėlius. Dabar šiam tikslui buvo nuspręsta skirti 455 kv. m ploto sklypą su sugriauto namo pamatais, buvusiais ties Teatro – Kepėjų – Darbo – Jūratės (dabar – Jono) gatvėmis. Statybas čia teatro direktoriui buvo nurodyta pradėti ne vėliau kaip antrą tų metų ketvirtį.
Giruliams – nauja biblioteka
Po poros savaičių Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą dėl dviejų naujų bibliotekų atidarymo. Jis motyvuotas tuo, kad atitinkama eilutė buvo įrašyta srities Finansų skyriaus priimtame 1952-ųjų Klaipėdos biudžete.
Atbuline data – nuo balandžio 15-osios – Vykdomasis komitetas biblioteką įsteigė Giruliuose, o nuo liepos 1-osios nusprendė tokią įstaigą įsteigti pačiame mieste. Iki tol Giruliuose veikusią „pirkią-skaityklą“ buvo nuspręsta perkelti į miestą nuo gegužės 1-osios.
Patalpas Giruliuose bibliotekai turėjo paskirti ir suremontuoti šios gyvenvietės Darbo žmonių taryba, o kur pačioje Klaipėdoje įkurdinti iš ten iškeliamą „pirkią-skaityklą“ ir naują biblioteką, turėjo pasirūpinti Butų ūkio valdyba. Tačiau pastaroji nelabai paisė šio nurodymo – tai rodo beveik po mėnesio Vykdomojo komiteto pirmininkui Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjos O. Baranauskienės surašytas raštas.
„Pirkia-skaitykla iš Girulių perkeliama į Klaipėdos miestą, tačiau Butų Ūkio Valdyba neaprūpina patalpomis, aiškindama tuo, kad Butų Ūkio Valdyba nepilnai kompetentinga patalpų klausimą spręsti“, – išdėstė vedėja ir paprašė draugo pirmininko „paramos suradimui patalpų“.
„Rytą“ pakeitė Gorkis
Baigiantis 1952-ųjų gegužei Vykdomasis komitetas nusprendė pakeisti spaustuvės „Rytas“, tarpukariu buvusios vienu iš lietuviškumo židinių, pavadinimą.
Bendrovė ,,Rytas“ 1921-ųjų vasarį kaip kooperatinė buvo įsteigta grupės lietuvių, ketinusių užsiimti spaustuvės ir leidybos verslu, svarbiausiu tikslu laikiusių lietuviškos orientacijos laikraščio leidimą vokiečių kalba. Gavusi Lietuvos vyriausybės lėšų 1921 m. gegužę ji įsigijo vieną geriausių Klaipėdos viešbučių „Berliner Hof“, buvusį Turgaus gatvėje (iki šių dienų neišliko) ir jo patalpose įrengė spaustuvę.
1922-ųjų rudenį Lietuvos vyriausybės lėšomis „Rytas“ buvo reorganizuotas į akcinę bendrovę. Jai vadovavo priežiūros taryba ir valdyba, tarp kurių narių buvo Adomas Brakas, Viktoras Gailius, Vilius Sprogys, Jokūbas Stikliorius.
„Lietuvos valdymo metais AB „Rytas“ smarkiai išplėtė savo materialinę bazę: 1925 m. pasistatė pastatą Klaipėdos centre, 1929 m. modernizavo ten įrengtą spaustuvę. 1936 metais įmonėje veikė mašininio bei rankinio rinkimo, spaustuvės, cinkografijos, monotipo, litografijos ir rišyklos skyriai, dirbo apie 140 darbuotojų. „Rytas“ spausdino (o nuo 1936 m. ir leido) beveik visus Klaipėdos kraštui skirtus lietuviškus ir prolietuviškus periodinius leidinius. <…> Šie leidiniai formavo Lietuvai palankią opiniją krašte, todėl bendrovė nuolat gaudavo valdiškų subsidijų, pro pirštus buvo žiūrima į finansinės veiklos pažeidimus – dirbtinai padidintą kapitalą, išpūstus aktyvus. Vykdydama Lietuvos valdžios pageidavimus bendrovė užsiėmė komerciškai nenaudinga veikla ir dirbo nuostolingai, tačiau valdyba beveik kasmet balanse rodydavo pelną ir mokėdavo dividendus akcininkams. <…> Nuolat blogėjant bendrovės finansinei būklei, Finansų ministerija 1938 m. vasarą parengė „Ryto“ akcijų perėmimo planą, privatiems akcininkams sumokant 50 proc. nominalios vertės už pirmos emisijos akcijas. Kraštą atplėšus nuo Lietuvos, bendrovė dar turėjo 240 tūkst. litų skolų, iš kurių daugiau kaip 100 tūkst. litų priklausė vokiškoms firmoms“, – knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija“ rašo istorikas Julius Žukas.
Pasak jo, 1942 m. „Ryto“ spaustuvę valdė firma „Rose & Co“.
Anot Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, įmonės kompleksą dabartinių Šaulių ir S. Daukanto gatvių kampe 1944-1945 m. buvo apgadinęs sprogimas, spaustuvėje nebuvo nei šifrų, nei spausdinimo mašinų.
„Atvykus pirmiesiems darbuotojams iš Kauno ir kt. vietų, lietuviškas šriftas buvo rastas viename iš miesto kiemų tarp šiukšlių. Jį atgabenus į spaustuvę ir pastačius spausdinimo mašiną, 1945 m. gegužę įmonė pradėjo veiklą”, – toje pačioje knygoje rašo V. Safronovas.
Istorikė Nastazija Kairiūkštytė knygoje „Klaipėdos pramonė ir darbininkai 1945-1960 metais“ rašo, kad spaustuvės gamybos mastai pirmaisiais pokario metais buvo nedideli. Ji spausdino blankus, laikraščius. Pastarųjų 1950 m. buvo atspausdinta 0,9 mln. egzempliorių.
1952-ųjų gegužę Vykdomasis komitetas nusprendė, jog ši įmonė bus pervadinta „didžiojo proletariato rašytojo“ Maksimo Gorkio vardu. Sprendime nurodyta, kad tokia idėja buvo suderinta su Poligrafijos pramonės, leidybos ir knygų pardavimo valdyba, veikusia prie LTSR Ministrų tarybos, ir partijos miesto komitetu.
Į muziejų – be bilietų
1952-ųjų birželio viduryje Vykdomasis komitetas pripažino, jog padarė klaidą 1950-ųjų pabaigoje įvesdamas Kraštotyros muziejaus lankymo mokestį.
Kadangi tokio mokesčio įvedimas „žymiai sumažino lankomumą“, miesto valdžia nusprendė ankstesnį savo sprendimą atšaukt ir leisti lankytis šioje įstaigoje nemokamai.
Autorius: Martynas Vainorius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
