Tremtis. Išgyvenimo ir vilties pamokos šiandienai

Tremtis – tai ne tik geografinis atstumas nuo Lietuvos iki Sibiro, bet tai ir didžiulė dvasinė kelionė per skausmą, netektį ir...viltį. Tai viena skaudžiausių Lietuvos istorijos patirčių, kai tūkstančiai žmonių buvo prievarta ištremti į tolimiausius, atšiauriausius Sibiro kraštus. Išvežti dėl savo įsitikinimų, dėl socialinės padėties, dėl meilės savo kraštui. Tarp jų – ir daugybė tauragiškių, kurių likimai šiandien liudija ne tik apie žiaurumus, bet ir apie nepalaužiamą žmogaus dvasią. Jų išgyvenimai, kūryba ir pasakojimai tampa gyvu paminklu, primenančiu, kad net ir tamsiausiu metu galima išsaugoti žmogiškumą, tikėjimą ir meilę Tėvynei.

1941-aisiais prasidėję masiniai trėmimai palietė ir Tauragės kraštą. Šeimos buvo brutaliai išplėštos iš savo namų ir ištremtos į tolimus, nežinomus kraštus – Kazachstaną, Komiją, Irkutską, Krasnojarską, Tomską... Tauragiškiai, kaip ir tūkstančiai kitų lietuvių, buvo priversti išgyventi badą, šaltį, smurtą, dvasinius išbandymus. Jie gyveno nežmoniškomis sąlygomis, dirbo sunkiausius darbus, dažnai be jokios vilties sugrįžti. Tačiau, nepaisant visų sunkumų, daugelis ištvėrė. Daugelis išgyveno. Tai – lietuvių ryžto, stiprios valios ir dvasinės tvirtybės įrodymas prieš okupantą, prieš pavergėją. Kaip rašė Justinas Marcinkevičius: „Kiek skynė – nenuskynė, / kiek rovė – neišrovė.“ Tremtis nepalaužė ir kūrybinės dvasios. Žmonės kūrė eiles, dainas, maldas, netgi meninius dirbinius iš to, ką turėjo po ranka, iš to, ką leido pasiimti iš namų. Tauragės Tremties ir rezistencijos muziejus, įsikūręs buvusioje NKVD būstinėje, vietinių vadinamoje Šubertine, saugo ne tik skausmingus prisiminimus, bet ir neįtikėtiną žmonių stiprybės liudijimą. Čia eksponuojami daiktai, kuriuos tremtiniai parsivežė iš Sibiro: rankų darbo smilkintuvai iš konservų dėžučių, nutrintos maldaknygės, savadarbiai kryželiai iš duonos, medžio, metalo, tabernakulis (išpuošta spintelės pavidalo vieta, kurioje laikomas Švč. Sakramentas), servetėlės, siuvinėtos žuvies ašaka, piešiniai, drožiniai... Tai nebylūs liudytojai, kad kūryba tapo ne tik saviraiškos, bet ir išgyvenimo forma. Tai įrodymas, kad net ir atimta laivė negali sunaikinti žmogaus dvasios. Iš nieko sukurti grožį – tai aukščiausia kūrybiškumo forma. Šie darbai liudija ne tik apie meninius gebėjimus, bet ir apie gebėjimą išlikti žmogumi nežmoniškomis sąlygomis. Tremtinių eksponatai Tauragės Šubertinėje pasakoja unikalias, asmeniškas ir dažnai sukrečiančias istorijas, kurios leidžia lankytojams ne tik sužinoti faktus, bet ir pajusti žmonių likimus. Kiekvienas eksponatas turi konkretaus žmogaus vardą, likimą ir istoriją. Jie atskleidžia ne tik kančią, bet ir pasipriešinimą, viltį, tikėjimą. Ką pasakoja šie eksponatai? Lagaminai – sunkūs, gremėzdiški, bet tvirti – kaip ir jų savininkai. Jie dažnai buvo vieninteliai daiktai, kuriuose žmonės parsivežė visą savo gyvenimą: dokumentus, nuotraukas, rankdarbius, net žemės saują iš tremties vietos. Sibire nebuvo nei odinių, nei medžiaginių lagaminų, todėl tremtiniai patys gaminosi lagaminus iš to ką turėjo, dažniausiai iš lentų, likusių nuo barakų ar sandėlių. Asmeniniai daiktai – maldaknygės, rankdarbiai, vaikų žaislai. Jie liudija apie žmogiškumo išsaugojimą tremties sąlygomis. Laiškai ir tremties – kupini ilgesio, vilties ir baimės. Jie atskleidžia emocinius ryšius su Lietuva, artimaisiais. Rankų darbo kūriniai – siuvinėti paveikslai, paveikslėliai, medžio drožiniai, mezginiai..., tai tik kūrybos ir dvasinės stiprybės ženklai. Partizanų ir politinių kalinių dokumentai – liudija apie sovietinio režimo žiaurumą.

Šiandien, kai gyvename laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje, tremtinių patirtys tampa vilties pamokomis. Jos primena, kad net ir sunkiausiais laikais žmogus gali rasti šviesos spindulį – tikėjime, kūryboje, bendrystėje. Tremtiniai mokėsi gyventi iš naujo, kurti iš to, ką turėjo, ir neprarasti vilties. Šiandien mes taip pat susiduriame su iššūkiais – asmeniniais, visuomeniniais, globaliais. Tremtinių istorijos įkvepia nepasiduoti, ieškoti prasmės, branginti tai, ką turime, ir kurti ateitį, kurioje vyrauja pagarba, atjauta ir vienybė.

Tremtis – tai ne tik praeitis. Tai gyvas prisiminimas, kad viltis, net ir pažeidžiama, gali tapti stipriausiu žmogaus ginklu. Ir šiandien, kaip ir tada, ji padeda išlikti, augti ir tikėti.

Autorius: Aušra Norvilienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama