Gimtoji kalba – tautos identiteto dalis
Gargždų banga
Turinį įkėlė
Kiekvieną gegužės 7 d. mes dar stipriau prisimename bei pagalvojame, kad gimtoji lietuvių kalba – pati svarbiausia tautos identiteto dalis. Kas iš mūsų liktų, jei mes netektume jos? Kas liktų iš mūsų svarbios ir legendomis apipintos istorijos, jei nebebūtų dainingos kalbos, kuria užrašėme ir dabar užrašome savo išgyvenimus? Tokią išnykimo grėsmę yra tekę patirti dukart: kol nebuvo spausdintos lietuviškos knygos, kai daug kas sakė, jog lietuvių kalba – prasčiokų kalba, kai carinė Rusija 1864–1904 m. uždraudė spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti lietuviškus leidinius lotyniškais rašmenimis.
Lietuvių tauta stipri, taip paprastai nepasiduodanti. Sudėtingiausiomis akimirkomis prisimena renesanso laikais gyvenusio lietuvių kalbos teisių gynėjo Mikalojaus Daukšos „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“ žodžius: „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“ Todėl ir šiandien mes, Lietuvos žmonės, turime teisę džiaugtis kalbos laisve ir pareigą girti tuos, kurie laisvę apgynė, pasididžiuodami aukštino lietuvių kalbos turtingumą, skambumą, melodingumą, kaip įrodymą išleido ne vieną grožinės literatūros darbą.
Poetas Just. Marcinkevičius tautos kalbos svarbą apibūdina tokiomis eilėraščio eilutėmis:„ Gimtųjų žodžių apkabintas,/Aš gyvas kalboje./ Sakau: esi man, kaip žibintas/ Pasaulio tamsoje.“ Vadinasi, vartodami gimtąją lietuvių kalbą mes tęsime didžių žmonių darbus ir patys tobulėsime.
Karolina Jurjonaitė,
Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos antrokė,
Būsimųjų pedagogų klubo narė
Autorius: Renata Nekrošienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
