Vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas

Šiemet minime 30 metų, kai mirė evangelikų liuteronų vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis. Žmogus, palikęs ryškų pėdsaką pirmiausia Tauragės, bet ir Lietuvos istorijoje. Ir ne tik liuteronų bendruomenei. Ką tik šventėme Jonines, todėl puikus laikas jį prisiminti. Vyskupo vardu 2013 m. Tauragėje pavadintas parkas, supantis M. Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčią, taip pat tokiu pat vardu įforminta autobusų stotelė. Keista, kad iki šiol nėra nė vienos gatvės jo garbei. Niekada nevėlu tokį vardą suteikti. Dar 2014 m. minėtas J. V. Kalvano gimimo šimtmetis. Ta proga Tauragės krašto muziejuje parengta jo asmeninių daiktų paroda. Šie paskolinti muziejui parodai surengti. Šventiko dukros tuomet išsakė mintį įrengti visuomenei prieinamą muziejų tėvo atminimui ant Vymerio kalno esančiame pastate. Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje 2024 m. paminėtos vyskupo 110-osios gimimo metinės. Tauragės muziejuje saugoma šiek tiek fotografijų, kuriose vyskupas atlieka apeigas. Taip pat nuolat eksponuojama jo saugota stora aptraukta oda vokiška biblija, išleista 1656 m., kurią jam dovanojo Žemaičių Naumiesčio liuteronų parapijos užveizdas Martynas Bicka.

Apie itin vertingus, vyskupo išsaugotus dokumentus, menančius svarbius Tauragės liuteronų bažnyčios istorinius įvykius, rašiau tais pačiais 2014 m. Jis suprato praeities liuteronų dokumentų, leidinių, daiktų istorinę reikšmę ir juos rinko, nepaisydamas sunkių sovietinės priespaudos metų. Kaupė savo namuose Laisvės g. 68, Tauragėje. Vienas jų rašytas ranka sunkiai įskaitomu raštu senąja vokiečių kalba su įspaustu Prūsijos erelio atvaizdu ir užrašu aplink Königliche Preussische Regierung (Karališkosios Prūsijos valdžia) bei nurodytais 1778 metais. Kitas dokumentas: Tauragės kunigo Juliaus Čėsnos Karaliaučiaus universiteto baigimo diplomas su autentišku Liudviko Rėzos parašu. Pastarasis dokumentas taip pat vokiškas, dalinai spausdintas, dalinai ranka rašytas, su 1830 m. data.

Jaunystė

 Jonas Kalvanas gimė prieš pat Pirmojo pasaulinio karo pradžią 1914 m. balandžio 24 d. Ruobežiuose, Nemunėlio Radviliškio valsčiuje, dabartiniame Biržų rajone. Užaugęs daugiatautėje aplinkoje, puikiai kalbėjo lietuviškai, latviškai, vokiškai, o tapęs bažnyčios vadovu siekė palaikyti kuo glaudesnius ryšius su Latvijos liuteronų bažnyčia. Puikiai mokėdamas latvių kalbą, studijų metu praktikavosi latviškai kalbančiose Lietuvos parapijose Būtingėje ir Biržuose. Tačiau grįžkime prie jaunojo Jono Viktoro. Baigęs Biržų gimnaziją, 1933–1936 m. studijavo teologiją Vytauto Didžiojo universitete Kaune, tačiau mokslo metų gale šis fakultetas uždarytas. Jas tęsė ir 1939 m. baigė Latvijos universiteto Teologijos fakultete Rygoje. Grįžęs namo ilsėjosi, padėjo tėvams ūkio darbuose, maudėsi Nemunėlyje. 1940 m. liepos 28 d. kartu su lietuvininku Ansu Trakiu ordinuoti kunigais Tauragėje, prieš tai įteikę Konsistorijai darbus užduotomis temomis bei atlikę praktiką. Kalvano praktika tikriausiai vyko Tauragėje. Kunigu tapo dramatišku metu, kai Lietuva buvo vos mėnesį faktiškai aneksuota Sovietų sąjungos. Dar sausio 26 d. teologijos kandidatas J. V. Kalvanas Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijai pateikė trumpą gyvenimo parašymą: „Mano tėvai (Albertas ir Edė) buvo dievoti žmonės. Jau iš seno buvo įprasta kas savaitgalį laikyti namines pamaldas, giedoti ir skaityti pamokslą. Tat iš tėvų esu gavęs religinį palinkimą ir pirmuosius religinius daigus, už ką jiems esu labai dėkingas. Sumanymas studijuoti teologiją kilo gana anksti, dar besirengiant įstoti į gimnaziją. Tačiau šį sumanymą slėpiau savyje ir niekam apie tai neprasitariau.

Bažnyčios persekiojimas

Pokarinė okupacija pradėta Liuteronų bažnyčios narių represijomis. 1945 m. gegužę dalis jų buvo ištremti į Tadžikiją vien todėl, kad išpažino šį tikėjimą. Ypač Raseinių (dab. Jurbarko) bei Šakių rajonuose vietinė valdžia nesivargino ieškoti tremiamų vokiečių tautybės žmonių, bet, sudarinėdama „vokiečių“ sąrašus, surengė „liuteronų surašymą“ ir juos pasmerkė tremčiai. J. V. Kalvanas kartu su kitais kunigais pasiuntė Lietuvos okupacinei vyriausybei aiškinamąjį raštą, kuriame įrodinėjo, jog ištremtieji yra lietuviai liuteronai, ir prašė juos grąžinti į tėvynę. Komunistinė valdžia į kunigų raštą nesiteikė atsakyti, tačiau kunigo veikla iš karto susidomėjo NKGB. Sudėtingais 1946 m. minėta ir 400 metų sukaktis nuo reformatoriaus Martyno Liuterio mirties. Ta proga skambėjo visi išlikusių evangelikų liuteronų bažnyčių varpai. Tais metais kunigas sukūrė šeimą. Jis daug kuo prisidėjo, kad 1947 m. būtų paminėtas pirmosios lietuviškos spausdintos knygos, Martyno Mažvydo katekizmo 400 metų jubiliejus, o Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčia pavadinta Martyno Mažvydo vardu. Represinės struktūros buvo informuotos, kad J. V. Kalvanas nacių okupacijos metu pamoksluose garsėjo antisovietiniais pasisakymais, dokumentų neturintiems bažnyčios nariams išduodavo fiktyvias metrikų pažymas, jam artimoje aplinkoje komunistinės valdžios bei kolūkių steigimo atžvilgiu skleidė antisovietinius pareiškimus. 1948 m. gegužės 14 d. kunigo bute buvo atlikta krata, o jam atsisakius bendradarbiauti su NKGB organais, 1952 m. liepos 26 d. Valstybės saugumo ministerija (toliau MGB) perkvalifikavo jo „stebėjimo bylą“ į „bylą-formuliarą“. Nuo tol kunigas bet kada galėjo būti suimtas bei nuteistas pagal Sovietų Rusijos Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį už antirevoliucinę veiklą ir pasmerktas 10 metų tremčiai. Kunigas buvo intensyviai sekamas net po Stalino mirties. 24 agentai bei informatoriai stebėjo kiekvieną jo žingsnį. Tik 1958 m. KGB pripažino, kad agentų teikiama informacija nepateikė pakankamai medžiagos apie jo antisovietinę veiklą, todėl J. V. Kalvano bylą uždarė.

Tapus vyskupu

Religijų reikalų tarybai neleidus okupuotoje Lietuvoje įsteigti liuteronų teologijos instituto J. V. Kalvanas asmeniškai parengė daugumą kandidatų dvasinei tarnystei. Teologijos pas jį mokėsi beveik visi sovietmečiu įšventinti liuteronų kunigai, įskaitant ir tuos, kurie vėliau lankė teologijos kursus Rygoje.

Kalvano veiklą sovietmečiu apibūdino Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios naujausių laikų istorijos tyrinėtojas iš Heidelbergo universiteto Artūras Hermanas: „Jis buvo, be abejo, pats iškiliausias pokarinės bažnyčios vadovas. Santykiuose su sovietine valdžia jis laikėsi dėsnio: duoti ciesoriui, kas yra ciesorius, bet nepamiršti, kad tarnauji bažnyčiai. Jis mokėjo prisitaikyti, mokėjo laukti, bet nepamiršti savo tikslų. Jis ieškojo būdų palengvinti savo gyvenimą. Kartu vengė konfliktų su valdžia stengdamasis tausoti menkas bažnyčios jėgas. Jis mokėjo elgtis su žmonėmis ir net įsijausti į savo priešininkus“.

Yra išlikę keletas Tauragės televizijos laidų, kuriose vyskupas užfiksuotas, laikantis pamaldas arba šventinantis atstatytus paminklus likus keliems metams iki mirties. Kelias žmonių kartas J. V. Kalvanas pasitiko prie krikštyklos, konfirmavo, tuokdamas laimino šeimyniniam gyvenimui, lankė ligos patale, išlydėjo anapilin ne tik Tauragėje, bet ir kitose Lietuvos vietose, kur nebuvo vietinio kunigo. Jo darbo kambaryje buvo įrengtas mažas altorėlis, prie kurio pakrikštyta daugybė vaikų ir sutuokta porų. Jonas Liorančas prisimena, kad turėjo stebėtinai puikią atmintį, žinojo žmonių pavardes, vardus, moterų mergautines pavardes ir net šeimų giminystės ryšius. Mokėjo pagarbiai bendrauti su kiekvienu žmogumi. Dėl to žmonės laikė jį savu ir patikimu.

Leidybinė veikla

Visi sovietmečiu išleisti Liuteronų Bažnyčios leidiniai buvo išspausdinti J. Kalvano pastangomis. Stalinizmo laikotarpiu Bažnyčiai nepavyko išleisti nė vienos publikacijos. N. Chruščiovo valdymo pradžioje krikščioniškai leidybai atsivėrė šiek tiek galimybių, tačiau „priešiškai ideologijai“ buvo sudaryta daugybė kliūčių. Nuo 1956 m. iki 1970-ųjų beveik kiekviena religinė publikacija turėjo būti išversta į rusų kalbą ir pateikta Religijų reikalų tarybai Maskvoje vertinimui. Cenzūra, kuria rėmėsi ateizmo ideologija, buvo ypač griežta. Pavyzdžiui, 1956 m. Bažnyčios kalendoriuje nebeliko jokių nuorodų į bažnyčios gyvenimą – jį sudarė tik švenčių aprašai, astronominiai duomenys ir administraciniai dokumentai. Tais metais per vargus išleista „Maldų ir giesmių knygelė“. Vėlesniais metais cenzūra šiek tiek susilpnėjo, leidžiant paminėti bažnyčios veiklą ir kunigų nekrologus.

Vyskupas J. Kalvanas per savo veiklą parengė 29 Bažnyčios kalendorių leidimus. Nemažą jų dalį saugo Tauragės krašto muziejus. 1982 m. jo dėka išleista „Giesmių – Maldų knygelė“, kurioje paskelbta 330 giesmių. 1983 m. Berlyne išleistoje knygoje „Luther und Luthertum in Ost-Europa“ paskelbė mokslinę-teologinę apžvalgą apie liuteronų Bažnyčią Lietuvoje. Redagavo giesmynus ir 1985 m. išleido pirmąjį sovietmečiu Martyno Liuterio Mažąjį katekizmą, kuris tapo svarbiu šaltiniu konfirmantams. Jo darbas buvo ne tik leidybinis, bet ir kultūrinis, mat siekė priartinti bažnytinius tekstus prie bendrinės lietuvių kalbos. Švenčiant K. Donelaičio 275-ąsias gimimo metines ir M. Mažvydo 425-ąsias mirties metines, 1988 m. Konsistorija, vadovaujama J. Kalvano, paruošė ir išleido Lietuvos evangelikų bažnyčioms skirtą „Giesmių ir maldų knygelės“ trečiąją laidą, kurioje išspausdintos 376 giesmės. Tais pačiais metais Halės universitete simpoziume „1000 metų Rusios krikštui“ darbinius posėdžius vedė J. V. Kalvanas bei skaitė pranešimą „Rusios krikšto tūkstantmetis ir Lietuvos krikštas“. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vyskupas aktyviai įsijungė į Bažnyčios atgimimą, atgaivindamas laikraštį „Lietuvos evangelikų kelias“ ir išleisdamas svarbius teologinius veikalus, tokius kaip „Katekizmas“ ir „Augsburgo išpažinimas“. Su kitais protestantais tais metais dalyvavo ekumeniškai redaguojant kunigo Česlovo Kavaliausko Naujojo Testamento vertimą. 1994 m. jis paskelbė studiją „Dievas ir gamta“, kurioje nagrinėjo religijos ir mokslo sąveiką. J. Kalvano indėlis į Bažnyčios ir Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą yra neįkainojamas.

Šeima

Jau minėta, kad 1946 m. kunigas Jonas Kalvanas sukūrė šeimą su mokytoja Marta Račkauskaite. Kartu jie užaugino šešis vaikus: Kristiną, Ireną, Joną, Juliją, Viktoriją ir Mirjamą. Gausi šeima laikė karvutę.

Jų sūnus, Jonas Viktoras Kalvanas jaunesnysis (1948–2003), pasiryžo palikti gydytojo neurologo bei psichiatro karjerą, kad galėtų tarnauti teologijos srityje. 1984 m. jis ordinuotas kunigu, o 1995 m. sinode išrinktas Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupu. Jo tėvas, vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis, mirė 1995 m. sausio 15 d., sulaukęs 55-erių dvasinės tarnystės metų, ir buvo palaidotas Tauragėje, Joniškės kapinėse. Pagal jo testamentą, kuris ragino „paminklų nestatyti, tik antkapį su balta marmurine lenta“, Tauragės parapija ir vyskupo šeima jo atminimui pastatė kuklų paminklą su kryžiumi. 2003 m. šalia tėvo buvo palaidotas ir jo sūnus, vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas jaunesnysis. Sulaukė 12 anūkų, o vienas jų – Martynas Mažvydas Banys, studijavo teologiją Uppsaloje, Švedijoje.

Vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis paliko reikšmingą įspaudą Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios gyvenime. Jo darbą ir asmenybę vertino ne tik liuteronų bendruomenė, bet ir nepriklausomos Lietuvos politikai, valstybės veikėjai, švietimo bei kultūros organizacijų atstovai, taip pat kitų krikščioniškų bažnyčių vadovai. Daugeliui jis išliks kaip apdairus, nuosaikus ir pasišventęs krikščionis, ištikimas liuteronų bažnyčios vadovas.

Autorius: Darius Kiniulis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama