Iškreiptų veidrodžių karalystės spąstai, į kuriuos patenkame šiandien

„Ši knyga pasakoja, ką reiškia nemokami butai, nuolatinis trūkumas, blatas, skurdi vaikystė. Apie tai, kad propaganda iškreipia atspindį: gyvenome penkiese viename bendrabučio kambaryje, mūsų puoduose bendroje virtuvėje puotavo musės ir tarakonai, bet mes džiaugiamės, kaip buvo linksma, smagu ir kokia graži jaunystė“, – apie savo knygą „(Pra) Rasta karta“ kalbėjo žurnalistė Rūta Sinkevičienė. Šiandien, kai pasaulis ir vėl verčiasi aukštyn kojomis, R. Sinkevičienės knyga – ypatingai aktuali. Ji dekonstruoja tai, kas laikmečio liudininkams anuomet atrodė norma, ir aiškiai parodo, kokia stipri yra propagandos galia. Knygoje patirtimis ir prisiminimais dalijasi žinomi žmonės – karta, kurią prarastąja knygos autorė vadina tik simboliškai.

Gimė gūdžiu sovietmečiu

„Man atrodo, kad aš, gimusi gūdžiu komunistmečiu, tarsi išlindau iš nespalvoto televizoriaus, kuriame Leonidas Brežnevas reikalavo „patraukti rankas šalin nuo Vietnamo“. Kai mano mamą Veroniką tėvas nenusakoma transporto priemone vežė į Antakalnio klinikas gimdyti, buvo visasąjunginio gedulo diena. Žuvo kosmonautas Vladimiras Komarovas, tapęs pirmąja auka pasaulio kosmonautikos istorijoje. Susipynė jo kapsulės parašiuto virvės, ir jis krito iš 7 kilometrų aukščio, laisvo kritimo nusileidimo būdu antrą kartą pelnydamas Tarybų Sąjungos didvyrio vardą. Mano gimimo dieną linksmybės buvo uždraustos, laikraščiuose mirgėjo užuojautos, pirmiausia – Brežnevo. Tonas gėlių į laidotuves sunešęs politinis elitas žadėjo niekada nepamiršti kosmonauto indėlio, tačiau skambėjo ir kitos tų dienų aktualijos, kurios ataidi ir į šiuos laikus: „Graikijoje fašistinio perversmo pavojus“, nes šalis nenori būti valdoma komunistų, „Neofašistai laimi rinkimus Bonoje“, „Šalin rankas nuo Vietnamo komunistų“… Kur man girdėta ta retorika?“ – knygoje klausia R. Sinkevičienė. Ji įsitikinusi, kad knyga išėjo laiku. Propaganda ir toliau naudojama, įtaigos mechanizmai veikia iki šiol, o sovietai yra geriausi propagandos mokytojai, tikri guru, jei mūsų vaikai tebesrebia tai, ką jie įkalė į galvas mūsų tėvams ir seneliams.

Sovietų spąstai niekur nedingo

Knygos tikslas – atkreipti dėmesį į sovietų valdžios paliktus spąstus, atpažinti jos metodus šiandien. „Penkiasdešimt metų sovietų okupacijos Lietuvoje paveikė kelių kartų sąmonę. Daug žmonių tebesiilgi sovietmečio, nes yra tapę okupantų apgalvoto plano dalimi. Ši masė šiandien veikia pagal Kremliaus strategų nepasitenkinimo kurstymo metodikas“, – įsitikinusi žurnalistė.

Ji teigė, kad Lietuvos centriniame valstybės archyve, Ypatingajame archyve, Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos fonduose saugomi dokumentai, filmuota medžiaga, nuotraukos, periodika, sovietmečio literatūra leidžia prisiminti sovietų propagandos rakursus, paveikusius žmonių gyvenimą.

„Tai knyga apie mus – ištvėrusius sovietmetį ir jame nepasilikusius. Arba pasilikusius. Mano kartai teko patirti kvantinį šuolį iš atsilikusio sovietinio pasaulio į XXI amžių. Trečioje klasėje, pasiėmusi dvi kapeikas, tamsiomis gatvėmis pusvalandį eidavau iki miesto telefono būdelės paskambinti draugei. Būdama penkiasdešimties, su ta pačia drauge kalbuosi per mesendžerio programėlę realiu laiku; gulėdama atokiausios Tailando salos paplūdimyje, rodau kažkieno akinius pavogusią beždžionę. Sovietmetį išgyvenusioms kartoms tikrai visko teko per daug. Dabar, matydama jaunus žmones, kurie iš milijonų kelių renkasi kompiuterio ekraną, galvoju, kad esame ypatinga karta. Mes nieko nepraleidome, bent jau tie, kurie norėjo nepraleisti, – sakė knygos autorė ir pridūrė, kad knyga nėra linksma, o savąjį balsą įdėjusi vien todėl, kad vatnikai ir sovietų valdžios mylėtojai nesimuštų už nugaros ir neįrodinėtų, kad viskas buvę ne taip. – Tai mano, sovietinės rentgenologės dukters, asmeninis gyvenimas, prisiminimai ir požiūris į pasaulį bei laikmetį“.

Jaunieji maištautojai

Lietuvos ypatingojo archyvo istorikas, anuomet pankas ir muzikantas Povilas Girdenis dalijosi prisiminimais apie legendines sovietmečio Vilniaus asmenybes.

„Aš pats, prisilietęs prie pirmosios lietuvių pankų bangos, vėliau, besidarbuodamas su archyvų dokumentais, gavau patvirtinimą, kad tos legendos, kurios anuomet sklandė jaunimo susibūrimuose, buvo visai ne legendos. Jos visos buvo patvirtintos KGB stebėjimo bylose. Sunku šiandien patikėti, bet kultinė to meto pankų asmenybė Varveklis iš tiesų planavo iš Revoliucijos muziejaus pavogti kulkosvaidį. Su draugais – Drakonu ir Strausu jis planavo bėgti lėktuvu į Vakarus ir buvo pasidirbinę ginklą. Vilniuje iš tiesų egzistavo jaunimo grupuotė „MK“, kurios pavadinimas reiškė „mušk kacapą“. KGB archyvuose radau šios organizacijos narių sąrašus“, – pasakojo istorikas, kurio prisiminimus užrašė R. Sinkevičienė.
„Penki dešimtmečiai partinės diktatūros – per tą laiką sovietmečiu gimė ir užaugo pustrečios jaunimo kartos, – rašoma knygoje. – Tokie kaip aš, gimę po 1965-ųjų, vadinami X karta. Jaunystėje dažnai nesuvokdavome savo poelgių prasmės, bet intuityviai ieškojome savojo kelio, vietos po saule. Jauni žmonės buvo maištingiausia visuomenės dalis, karta, kuri lengviausiai atsikratė posovietinių nuostatų. Tokius jaunuolius persekioję kagėbistai vos spėdavo pildyti protokolus apie jų kvailystes ir įvairios formos protestus prieš komunistų santvarką“.

P. Girdenis įsitikinęs, kad jei žmogus neįjungia smegenų, kritinio mąstymo, atsigręžęs į praeitį mato tik tai, kas buvo šviesu, linksma, romantiška, jaunystę. Į tokius laikus norisi grįžti, štai kodėl negalime nuo jų atitolti. Vis dėlto, net ir būdami už geležinės sienos, nematydami alternatyvos, daugelis jautė, kad gyvenimas suspaustas, suvaržytas, netikras. Žmonės, ypač jauni, su viltimi žvelgė į Vakarus, ieškojo plyšių ir gaudė menkiausią gurkšnį to, kas iš ten ateidavo – muzikos, meno, mados, neformalių judėjimų. „Negaliu pasakyti, kad jauni žmonės šiandien liaupsina sovietmetį, tie laikai jiems atrodo kaip nereali pasaka. Tik baisu, kad jie nesuvokia vieno svarbaus dalyko – laisvė, kurioje augo, nėra duotybė. Gali ateiti diena, kai jos neliks“, – kalbėjo istorikas.

P. Girdeniui pritarė ir knygos autorė R. Sinkevičienė. Siekdamas skaldyti lietuvius, Kremlius sovietmečio pabaigoje tarsi užminavo Lietuvos žmonių sąmonę ano laikmečio ideologinėmis minomis.

„Propagandiniai sektantai, norėdami mus skaldyti ir valdyti, kai jų jau nebus, siekė, kad mes rietumėmės toliau, savo vėliavų kotais vieni kitiems daužytume per galvas, prieš savo policiją eitume su akmenimis. To meto jau pamirštos nuotraukos – istorinis atspindys, atskleidžiantis, kokius instrumentus pasitelkę komunizmo ideologai niekino mūsų vertybes, tikėjimą, atėmė nuosavybę, kaip „plovė smegenis“ ir baimėje vertė eiti į „laimingą rytojų“, – rašo žurnalistė.

Prisiminimais knygoje dalijosi televizijos dainininkas Andrius Mamontovas, profesorius Donatas Katkus, režisierius Vytenis Pauliukaitis, dainininkas Žilvinas Žvagulis, žurnalistė, knygų autorė Inga Liutkevičienė, psichiatras Valdas Banaitis, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova, šviesaus atminimo žurnalistas Ramūnas Terleckas, menininkas Gitenis Umbrasas, žurnalistas, rašytojas Andrius Užkalnis, žurnalistas, dokumentinių filmų autorius Rimas Bružas, ekonomistė Aušra Maldeikienė, gydytoja, laidų apie sveikatą vedėja Irena Pivoriūnienė, kardiochirurgas, širdies transplantacijos pradininkas prof. Vytautas Sirvydis ir daugybė kitų.

Autorius: Laisvė RADZEVIČIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama