Naujas kino teatras – „įdomus atvejis“
Klaipėda atvirai
Turinį įkėlė
„Atvira Klaipėda“ rašinių cikle „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“ toliau pasakoja apie 1952-ųjų kultūros aktualijas uostamiestyje.
Tarp jų buvo ir miesto valdžios sprendimas statyti naują kino teatrą, kurio pastatas išliko iki šių dienų, nors ir tris kartus buvo nuniokotas gaisro.
Bibliotekininkai – vietoje gyvulių supirkėjų
Baigiantis 1952-ųjų vasariui Vykdomasis komitetas konstatavo, jog antroji miesto biblioteka tuo metu buvo be savo patalpų ir laikinai glaudėsi viename Tralinio laivyno klubo kambarėlyje, tad neturėjo galimybės organizuoti „masinio darbo su skaitytojais“, kurių jau buvo daugiau nei pusantro tūkstančio. Tuo pat metu pats Tralinis laivynas neturėjo jokios kitos patalpos, kurioje galėtų įkurdinti savo biblioteką ir 10 tūkst. knygų laikė tiesiog sandėlyje.
Taip pat Vykdomasis komitetas savo sprendime nurodė, jog Nemuno g. 39 name, keturiuose kambariuose įsikūrusi apskrities gyvulių supirkimo įstaiga, vadovaujama draugo Burčiko, galėtų be jokios žalos persikelti į bet kurį aplink Klaipėdą esantį rajoną. Tad jos patalpas buvo nuspręsta skirti bibliotekininkams, o apskrities Vykdomojo komiteto paprašyta įpareigoti gyvulių supirkėjus perkelti į Kretingos rajoną.
Atkeliavo Gogolis
Tų metų kovo 6-ąją Vykdomasis komitetas, motyvuodamas šimtosiomis „didžiojo rusų rašytojo“ Nikolajaus Vaisljevičiaus Gogolio mirties metinėmis, nusprendė atgaline data – nuo kovo 4-osios, Šiaurės rato gatvę (dabar – S. Dariaus ir S. Girėno) pervadinti N. V. Gogolio vardu. Būtent kovo 4-ąją 1852 m. Maskvoje mirė 43-iuosius ėjęs N. Gogolis.
Kelių ir tiltų trestui buvo nurodyta pagaminti ir pakabinti lenteles su nauju gatvės pavadinimu lietuvių ir rusų kalbomis ant namų, stovėjusių ties sankryžomis su kitomis gatvėmis.
Dabartinės Ukrainos teritorijoje, Poltavos srityje, 1809-aisiais gimusio N. Gogolio stiliui, anot literatūrologo Rimanto Sidarevičiaus, būdingas fantazijos ir realybės derinimas, etnografinės, buitinės ir literatūrinės detalės, stilizuota kalba (tarmybės, profesinis žargonas), metaforos. Jo kūryba turėjo didelę įtaką rusų ir pasaulinei literatūrai, teatrui. Svarbiausiu N. Gogolio kūrinys laikomas romanas „Mirusios sielos“, kuriame vaizduojant absurdišką situaciją (pagrindinis veikėjas Čičikovas superka mirusias sielas) kuriami groteskiški dvarininkų paveikslai.
Naujas kino teatras – buvusiame priemiestyje
Kovo 20-ąją Vykdomasis komitetas patenkino kinofikacijos valdybos prašymą skirti jai sklypą Celiuliozės ir popieriaus kombinato rajone, kad ji ten galėtų pastatyti naują kino teatrą.
Šiam reikalui, kartu įrengiant parką-skverą, miesto valdžia paskyrė apie 0,8 ha ploto sklypą Nemuno gatvėje, „priešais medinės taros kombinatą“.
Kinofikacijos valdybos viršininkui draugui Daukantui buvo nurodyta statybas pradėti ne vėliau kaip antrą tų pačių metų ketvirtį.
„Šis atvejis įdomus tuo, kad pagal tipinį projektą suprojektuotas objektas buvo pastatytas ne miesto centre, o pietinėje miesto dalyje, buvusiame Smeltės priemiestyje. Pagal pirmąjį generalinį planą, šioje vietoje buvo numatyta antroji miesto prieiga prie marių. Kino teatras duris atvėrė dar neišsikristalizavus galutiniam Žvejybos uosto gyvenamojo rajono projektui. Šio rajono planavimo schemoje kino teatro nėra“, – knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990“ rašo Tomas S. Butkus.
Vaidas Petrulis knygoje „Klaipėda. Architektūros gidas“ rašo, jog propagandiniam sovietiniam kinui reikėjo plataus salių tinklo, todėl kino teatrai daugiausia statyti pagal tipinius projektus, tačiau siekiant paveikumo, socialistinio realizmo laikais nei ir maži kino teatrai dažnai įgydavo istorinių rūmų pavidalą.
„1949 m. „Sojuzkinoprojekt“ paskelbtą konkursą tipiniam 330 vietų kino teatro pastato projektui sukurti laimėjo patyrusi žiūrovinių pastatų architektė iš Rusijos Zoja Brod. Pirmą kartą projektas įgyvendintas 1950 m. Žukovskio mieste Maskvos srityje. Optimizavus projektą, per dešimtmetį jis panaudotas statant dar mažiausiai šimtą pastatų visoje Sovietų sąjungoje. <…> „Auroros“ puošybai panaudoti klasikinių orderių principai: fasadams – santūresnio dorėninio, vidaus erdvėms – puošnesnio korintinio. Pastatas sukomponuotas iš simetriškų perinamųjų erdvių: pirmiausiai patenkama į vestibiulį su kasomis, kurį nuo žiūrovų salės skiria puošni aukšta fojė su galerijomis ir bufetu-skaitykla antrajame aukšte“, – rašo V. Petrulis.
Pasak jo, ši tipinį projektą Klaipėdoje vietai pritaikė Kostas Zykus. Toks pat kino teatras 1953 metais dar buvo pastatytas Kaune (neišlikęs iki šių dienų), iki 1957 metų dar du iškilo Vilniuje bei Šiauliuose ir Ukmergėje.
„Aurora“ kartu su Vilniaus ir Ukmergės pastatais įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Pastate sandėliuotos kino juostos. Kurį laiką buvo apleistas, tris kartus degė. 2005 m. rekonstruotas ir pritaikytas greita tuomet pastatyto viešbučio konferencijų centro reikmėms“, – rašo V. Petrulis.
Autorius: Martynas Vainorius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
