Surado, katruose Linkaučiuose gimė šviesuolė

Ar kas pagalvotų, kad iš vieno istorijos šaltinio į kitą perrašomas faktas gali būti klaidingas? Abejonė, ar Felicija Bortkevičienė gimusi tuose Linkaučiuose, kaip visur nurodoma, tapo kultūrininkėms akstinu tai aiškintis. O kartu – skleisti žinią apie daug valstybei nusipelniusią šviesuolę, kurios net pavardės daug kas nebuvo girdėjęs.

Ryžosi ištaisyti klaidą

„Žiūrėkit, turbūt tai skrenda Bitė su Bortkevičiene“, – kažkas tarstelėjo Panevėžio rajone, Krekenavos seniūnijoje, Linkaučių kaime, atidengiant paminklinį akmenį Felicijai Bortkevičienei, kai virš renginio dalyvių praskrido dvi gervės.

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną paminklinis akmuo šviesuolei, knygnešei ir labdarei buvo atidengtas Linkaučiuose, besiribojančiuose su Kėdainių rajonu. O juk daugelį metų buvo manyta, kad ši išskirtinė moteris gimė visai kituose Linkaučiuose – prie Krekenavos.

Klaida ėjo iš vieno istorinio šaltinio į kitą, kol F.Bortkevičienės asmenybe ir veikla susidomėjo Panevėžio kolegijos bibliotekos vedėja Vilija Raubienė ir Kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jūratė Gaidelienė. Juodvi ėmėsi žygių tam išsiaiškinti ir ištaisyti.

Per paminklinio akmens atidengimo renginį jos pasakė po trumpą kalbą, pristatė susirinkusiesiems, kad F.Bortkevičienė, kaip ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, buvo lietuvių tautinio atgimimo veikėja, kovotoja už moterų teises, Steigiamojo Seimo narė. Abi buvo bičiulės ir abi netgi rinktos į prezidentus.

Daugelis šio renginio dalyvių apie Linkaučiuose gimusią F.Bortkevičienę išgirdo pirmą kartą. Kaip ir apie dvarą, kurį nuomojosi šviesuolės tėvas.

Kartu su visais ramiai tupėjo ir pasakojimo klausėsi kaimo katinas.

Sužinojo, kad ne vieni Linkaučiai

„Bitės asmenybė ir veikla plačiai žinomos, o Bortkevičienė iki šiol vis dar buvo lyg pastumta į šoną. Jos pavardė tik šešėliu prašmėžuodavo tarp kitų pavardžių“, – jau po renginio apgailestavo J.Gaidelienė ir V.Raubienė, kalbėdamos su korespondente.

Jos lygino, kad F.Bortkevičienė valstybei nusipelnė nė kiek ne mažiau nei Bitė. Tik dirbo ji tyliai, kantriai, nesigarsindama.

Galbūt šviesuolė buvo primiršta ir dėl to, kad jos šeima iš Panevėžio rajono išsikėlė, kai jai buvo vos dveji metai. Nepaisant to, biografijoje gimimo vieta nurodomi Linkaučiai.

Pašnekovių pastangos įamžinti F.Bortkevičienę prasidėjo prieš dešimtmetį.

Tuomet, minint 110-ąsias spaudos atgavimo metines, V.Raubienė ir J.Gaidelienė dalyvavo konferencijoje Troškūnuose, Anykščių rajone, skaitė pranešimus apie knygnešę.

F.Bortkevičienė ten palaidota, todėl aplankė jos kapą.

Tarsi nebuvo didesnių paslapčių dėl šviesuolės biografijos, bet buvusi kolegijos dėstytoja kartą V.Raubienės pasiteiravo, ar šioji žino, kad Krekenavos seniūnijoje yra ne vieni Linkaučiai.

Surado tikslų dokumentą

„Iš tiesų, paaiškėjo, kad yra du kaimai tuo pačiu pavadinimu. Vieni Linkaučiai prie pat Krekenavos, ir manyta, kad būtent ten dvarelyje gimė Bortkevičienė. Bet prie ribos su Kėdainių rajonu irgi yra Linkaučiai“, – pasakojo bibliotekininkė.

Klausimas, tai kuriuose gi Linkaučiuose gimusi šviesuolė, tapo varikliu imtis veiksmų.

Aiškinantis daug prisidėjo dabar jau šviesaus atminimo Gema Umbrasienė – pirmoji Panevėžio miesto merė, apskrities viršininkė.

„Mūsų su Gema keliai persipynė, kai prieš dešimtmetį ji atėjo dirbti į kolegiją. Papasakojau jai apie Bortkevičienę, ir abi kaipmat nusprendėm – ką nors darom! Ji tiesiog degė idėja surasti tiesą“, – prisiminė V.Raubienė.

Juodvi važiavo į Linkaučius prie Krekenavos ir buvo beveik įsitikinusios, kad ras patvirtinimą apie čia gyvenusią F.Bortkevičienės šeimą ir dvarelį.

Išties, dvaro liekanų surado. Bet kai jos nusiuntė užklausą į Valstybinį istorijos archyvą su prašymu patikslinti jau turimas žinias, gavo atsakymą, kad F.Bortkevičienė veikiausiai gimusi kituose Linkaučiuose – prie ribos su Kėdainių rajonu, važiuojant Truskavos link.

Bet atsakyme buvo pažymėta, kad ir šiuos faktus dar reikia tikslinti.

Tokį dokumentą tik prieš dvejus metus Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surado buvęs Panevėžio archyvo direktorius Leonas Kaziukonis. Tai – F.Bortkevičienės tėvo Juozapo Povickio dvaro nuomos sutartis su nurodyta jau tikrai tikslia vietove.

Nuotraukos fone – dvaras

V.Raubienė jau buvo šiuos Linkaučius apžiūrėjusi prieš dešimtmetį, bet šįkart nuvyko darkart su J.Gaideliene. Niekas nebuvo pasikeitę.

Moterys nepastebėjo aiškių užuominų apie dvarą. Tiesa, jos atkreipė dėmesį į upelį ir dailius medžius, žinojo, kad dvaruose būdavo sodinamos ištisos alėjos.

Aptiko stogu apdengtus dvaro statinio pamatus ir sovietinio kolūkio pastatus. Senove dvelkė tik buvusi pieninė.

Pašnekovės sakė, kad tik dėl nuostabaus kraštovaizdžio galima įtarti čia buvus dvarą.

Moterys tuomet aplankė garbaus amžiaus ir šviesaus proto vietos gyventoją Sofiją Milinienę. Ji paliudijo, kad dvaras kaime išties buvo, kad jo pastate tarpukariu veikė pradžios mokykla ir pati ją lankė.

O dar Linkaučių bibliotekoje smalsuolės aptiko nuotrauką, kurios fone, tolumoje, matyti dvaro pastatas. Paaiškėjo, kad sovietmečiu jis sudegė.

„Be šios moters, daugiau niekas iš gyventojų ničnieko nežinojo apie dvarą, o tuo labiau apie Bortkevičienės šeimą“, – kalbėjo J.Gaidelienė.

Nusprendė nebeatidėlioti

J.Gaidelienė korespondentei papasakojo, kad ji susidomėjo F.Bortkevičiene nagrinėdama Kraštotyros muziejaus rinkiniuose esančius laiškus ir sveikinimus G.Petkevičaitei-Bitei. Tarp jų – ir susirašinėjimas su F.Bortkevičiene. Išliko apie 150 laiškų, rašytų vienos kitai. Pašnekovei kilo smalsumas, kas gi buvo ta G.Petkevičaitės-Bitės draugė.

Prieš 2 metus ji skaitė pranešimą apie šviesuolę knygnešę Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje. Šiame mieste jos šeima gyveno apie porą dešimtmečių, tėvas dirbo banke. Bet ukmergiškiai nieko nežinojo, neturėjo nuotraukų.

„Į tą renginį važiavome kartu su Vilija. Grįždamos kalbėjomės, kad nuveikėme jau daug. Reikėjo dar kažką padaryti, kad garsiai paskelbtume apie Bortkevičienę. Supratome, kad jeigu dabar sustosime, tai niekad prie to ir nebesugrįšime“, – pasakojo J.Gaidelienė.

Moterys dar kartą aplankė Linkaučius, dar pasigilino į dokumentus – ir jais nešinos nudrožė pas rajono valdžią.

Tai, kad ir rajono meras Antanas Pocius prisipažino apie F.Bortkevičienę girdintis pirmą kartą, moterų jau nebestebino. Jos tik džiaugėsi, kad entuziastingas pasakojimas ir siūlymas įamžinti šviesuolės atminimą buvo atidžiai išklausytas.

Jau netrukus J.Gaidelienė ir V.Raubienė sulaukė Krekenavos seniūnijos kvietimo apžiūrėti kelis iš laukų ištrauktus riedulius ir pasirinkti, kuris labiausiai tiks paminklui. Po to dar rašė tekstą atminimo lentai.

Kandidatavo į prezidentus

V.Raubienę su F.Bortkevičienę sieja ir giminės praeitis.

„Mano senelio pusbrolis buvo Zigmas Toliušis, garsus to meto advokatas, tremtinys, politikas. Bortkevičienė jį ištraukė iš gestapo gniaužtų“, – kalbėjo pašnekovė.

Jo sūnus – trečios eilės V.Raubienės pusbrolis Viktoras Uogintas gerokai anksčiau buvo jai užsiminęs apie geradarę. Tad giminės istorija tiktai sustiprino susidomėjimą F.Bortkevičiene.

Pašnekovę žavi, kad 1918 metais antrąją Vyriausybę formavęs Mykolas Sleževičius siūlė F.Bortkevičienę į maitinimo ir viešųjų darbų ministrus. Veikiausiai tokio pasitikėjimo ji nusipelnė dėl neplepaus būdo ir logiškos mąstysenos. Deja, tuomečiai tarybos nariai vyrai užprotestavo, kad moteris negalinti eiti tokių pareigų, nes esą sugadintų valstybės įvaizdį.

Po poros metų ji buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą. Iš pradžių mandato atsisakė, teisinosi turinti begalę darbų, bet grįžo, kai mirė vienas iš narių.

O jau 1926 metais F.Bortkevičienės ir G.Petkevičaitės-Bitės kandidatūros buvo iškeltos į prezidentus. Abi gavo po vieną balsą, o prezidentu tapo Kazys Grinius.

Kad moterys pretenduotų į tokį aukštą postą, buvo negirdėta ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

„Rasi prie kiekvieno darbo“

„Įsivaizduokite, ji buvo priimta į slaptą „Dvylikos apaštalų draugiją“, kuriai iki tol priklausė vien tik vyrai“, – pratęsė J.Gaidelienė.

Ji išskyrė tokius J.Bortkevičienės bruožus kaip drąsa, ryžtas, maištinga dvasia. Dar besimokydama Kauno gimnazijoje ji įkalbėjo drauges protestuoti ir neiti melstis į cerkvę. Už tai buvo pašalinta iš gimnazijos.

Vėliau šelpė gabius nepasiturinčius moksleivius, politinius kalinius, leido ir pati rėmė leidinius. Per nacių okupaciją gelbėjo žydų vaikus.

Apie F.Bortkevičienę buvo sakoma, kad ji kalba mažai, bet ją surasi prie kiekvieno darbo.

Šviesuolės vyras buvo aukštuosius mokslus baigęs, bet ne bajoras Jonas Bortkevičius. Jos tėvai Povickiai buvo kilmingi ir santuokai prieštaravo.

Kaip tik būsimojo vyro paskatinta ji įsitraukė į draudžiamos spaudos platinimą. Vaikų jie nesusilaukė.

Autorius: Lina RUŠĖNIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama