Suplanuota Izraelio ataka prieš Iraną
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Neseniai pasaulį apskriejo žinia, kad Izraelis pradėjo karinę ataką prieš Irano karinės branduolinės energetikos infrastuktūrą. Naikinami ir mokslininkai, prisidedantys prie atominio ginklo kūrimo. Tikslas – užkirsti kelią ar bent jau atitolinti dieną, kai Irano režimas sukurs ir galės panaudoti atominę bombą. Žinoma, kaip ir daugeliu atvejų, tokių operacijų metu nepavyksta išvengti ir civilių aukų. Norint bent jau bendrais bruožais suprasti, kokia situacija susiklostė Izraelio ir Irano santykiuose, reikia žinoti šių įvykių priežastis, prielaidas ir galimas pasekmes.
Pradėkime nuo priežasčių. Dar 2017 m. Izraelio gynybos ministras Avigdoras Liebermanas, kalbėdamas tarptautinėje Miuncheno saugumo konferencijoje, Artimųjų Rytų regiono saugumo problemas apibūdino trimis žodžiais: „Iranas, Iranas, Iranas.“
Iranas – tai viena didžiausių savo teritorija ir gyventojų skaičiumi (90 mln. gyventojų) valstybė šiame regione. Nors kaip ir visos regiono valstybės (išskyrus Izraelį) yra musulmoniškas, bet dėl šiitiškos religinės pakraipos yra priešiškas kitoms – sunizmo pakraipą išpažįstančioms – šalims: Saudo Arabijai, Jordanijai, Egiptui, Turkijai. 1979 m. šalyje įvykus revoliucijai, kai buvo nuversta monarchija, šalį užvaldė radikalus religinis režimas, kuris ne tik sustabdė Irano vakarietiškėjimą, apribojo savo piliečių teises, susidorojo su kritikais, bet ir išsikėlė sau tikslą sunaikinti Izraelio valstybę. Žydų valstybės sunaikinimas yra oficiali Irano režimo ideologijos dalis, todėl nuo tos dienos, kai Iranas tapo valdomas religinio lyderio ajatolos, šalių tarpusavio santykiai negalėjo būti geri.
Nors tiesioginio sausumos karo tarp valstybių nebuvo, nes jos neturi tarpusavio sienos, bet Iranas nuolatos atakuodavo Izraelį per savo finansuojamas karines organizacijas – Hezbollah, veikiančią Libane, arba Hamas, veikiančią toje pačioje Palestinoje, kuri ir yra atsakinga už pernai metų Izraelio užpuolimą ir civilių skerdynes. Negana to, Iranas sudaro sąjungas, nukreiptas prieš Izraelį ir jo sąjungininkus. Pavyzdžiui, padeda Rusijai jos kare su Ukraina, kuri savo ruožtu yra remiama Izraelio sąjungininkės JAV.
Minėtam puolimui Izraelis greičiausiai nuodugniai ruošėsi ne vienus metus. Žinoma, palankiausios prielaidos susiklostė šių metų pradžioje. Palestinoje buvo susilpninta Hamas, Libane suduotas didelis smūgis Hezbollah, o Sirijoje po diktatoriaus Bašaro Asado nuvertimo buvo sunaikinta karinė infrastruktūra ir aviacija. Sirija buvo svarbi kliūtis, nes Izraeliui vykdant oro antskrydžius į Irano teritoriją, reikėdavo kirsti Sirijos oro erdvę. Pastarosios šalies oro gynybos sistemos buvo grėsmė lėktuvams, skirtiems gabenti ir įpilti kuro Izraelio naikintuvams. Paskutinis lašas, greičiausiai ir uždegęs žalią šviesą Izraelio puolimui, buvo nesėkmingos JAV ir Irano derybos dėl branduolinio ginklo kūrimo programos sustabdymo. Atakos išvakarėse JAV atšaukė daugelį darbuotojų (paliko tik būtiniausius) iš savo ambasadų Viduriniuosiuose Rytuose. Tai galima interpretuoti kaip signalą, jog Izraelio ketinimai amerikiečiams buvo žinomi.
Kalbant apie ilgalaikes pasekmes sakyti, kad jos aiškios, būtų tas pats, kas burti iš kavos tirščių.
Trumpuoju laikotarpiu galime tikėtis, jog Iranas po tokios intensyvios atakos bandys smogti viskuo, ką turi. Žinoma, Izraelis tai supranta ir prisiima riziką, nes dronai ir balistinės raketos, kurių daugumą pavyks numušti, yra geriau nei atominė bomba.
Ilguoju laikotarpiu tai turėtų būti toks smūgis, po kurio Iranas net gali kristi į vidinę suirutę. Ajatolų režimui ir taip reikia kartas nuo karto malšinti piliečių nepasitenkinimą represijomis, o toks valdžios susilpnėjimas gali būti rimtas postūmis režimo priešininkams pabandyti nuversti esamą vadovybę. Žinoma, net jeigu ir įvyktų kažkoks perversmas, tai dar nereiškia, kad dabartinį režimą pakeitę nauji lyderiai būtų draugiški Vakarams ir tam pačiam Izraeliui. Neapykanta tarp šių dviejų valstybių yra tokia gili ir turinti tokias ilgas keletą kartų besitęsiančias tradicijas, kad tikrai nedings dar ilgai.
Belieka tikėtis, jog kariniai veiksmai greitai prislops ir neišplis po regioną dar labiau, nes tai reikštų didelį pavojų tiesiogiai į konfliktą įtraukti didžiąsias pasaulio jėgas, tokias, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ar net tą pačią Kiniją, kuri perka iš Irano naftą ir yra jo sąjungininkė.
Geriausiu atveju Iranas bus susilpnintas ir viskas palaipsniui aprims. Blogiausio scenarijaus nenori niekas.
Autorius: Arūnas TALUTIS
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
