Paveldo etiudai: Gižų bažnyčios gimtadienis

Šiemet Gižų Šv. Antano Paduviečio bažnyčiai sukanka 175 metai. Sekmadienį, per šv. Antano Paduviečio atlaidus, buvo pažymėtas ir šventovės jubiliejus. Bažnyčios istorija – labai įdomi.

Nuo medžio iki mūro

Šaltiniai byloja, kad XVIII a. keliai Gižų srityje buvo labai blogi, todėl gyventojai dažnai negalėdavo pasiekti bažnyčios, mirdavo be sakramentų. Tai matydamas, bažnytinės vyresnybės prašomas, seniūnas Adomas Mykolas Stanislovas Chmara (jis buvo LDK valstybės veikėjas, Minsko medžioklis ir taurininkas, mažojo antspaudo sekretorius, Minsko kaštelionas ir paskutinis Minsko vaivada, Šv. Stanislovo ir Baltojo erelio ordinų kavalierius) 1744 m. pastatė medinę bažnyčią, kuriai buvo priskirti kai kurie kaimai.

1834 m. medinė bažnyčia sudegė. Tada 1847–1850 m. už Gižų dvaro savininkės Marijos Vyčechovskos lėšas buvo pastatyta mūrinė bažnyčia pagal garsaus Lenkijos karalystės architekto italo Henryko Markonio (it. Marconi) projektą. H. Markonis laikomas vienu ryškiausių Lenkijos romantizmo atstovų.

Romantinis stilius turėjo keletą pakraipų. Jam būdinga ne išradinėti naujas formas, o atgaivinti senas. Taip romantizmo laikais atgimė gotika ir tapo neogotika (naująja gotika). Gižų bažnyčios stilių architektas H. Markonis apibūdino kaip „paprastą gotišką stilių“, ji yra laikoma brandžiu neogotikos pavyzdžiu.

Gotikinės katedros idėja gimė Šiaurės Prancūzijoje XII a., o suklestėjo XIII a. Jai būdingi aukšti, briaunoti skliautai, smailios arkos, stačiakampės nišos, fasade – apskrita vitražinė rožė. Šviesa bažnyčioje tapo dvasinės šviesos alegorija. Jos poreikis tapo toks stiprus, kad didžiuliai vitražiniai langai pradėjo užpildyti vis didesnius sienų plotus, nes pro juos sklindanti šviesa nebuvo labai intensyvi. Sienos ir atraminiai stulpai siaurėjo ir plonėjo, bažnyčios lengvėjo, „skriejantys kontraforsai“ kūrė save palaikančių griaučių vaizdą.

Italas architektas

XVIII a. viduryje gotika atgimė Anglijoje, XIX a. viduryje jau galima kalbėti apie romantinės neogotikos stilių. Šioje epochoje susidomėta liaudies statybos tradicijomis, akmens mūro technika. Gižų bažnyčia savo stiliumi 1850 m. pataikė į „paskutinį europinės architektūros mados klyksmą“.

Koks tas H. Markonio „paprastas gotikos stilius“? Reikia prisiminti, kad Gižai yra kaimas, XIX a. sparčiai plėtęsis. 1827 m. Gižuose buvo 31 gyvenamasis namas, 268 gyventojai, 1881 m. – 63 gyvenamieji
namai, 581 gyventojas. Per pusę amžiaus gyventojų ir namų skaičius padvigubėjo. Gižų dvarui XIX a. priklausė Marjanavo ir Gižų palivarkai, 8 aplinkiniai kaimai, iš viso 2,129 margo žemės. Dvare veikė degtinės, alaus bravorai, vėjinis malūnas, plytinė. Taigi Gižams reikėjo ne katedros ir ne koplyčios, o kaimo bažnyčios – nesunkiai realizuojamos ir tinkamos provincijai.

H. Markonio kvalifikacija tokiam projektui buvo labai aukšta. Jis buvo kilęs iš Italijos, studijavo Bolonijos universitete ir dailės akademijoje. Nuo 1822 m. gyveno Lenkijoje, dirbo architektu ir dėstė architektūrą Varšuvos dailės mokykloje, buvo jos profesorius. Iki 1850-ųjų jis jau buvo vadovavęs L. M. Paco rūmų statybai Dauspudoje, į neoklasicistinį stilių pertvarkęs L. M. Paco rūmus Varšuvoje, sukūręs Natolino rūmų dorėniškąją šventyklą, neogotikinį Potockių mauzoliejų Vilanove, rekonstravęs neorenesansinius A. A. Zamoiskio rūmus Varšuvoje, pagal Romos didžiosios Švenčiausios Mergelės Marijos bazilikos fasado centrinę dalį suprojektavęs šv. Karolio Boromiejaus bažnyčią Varšuvoje. Lietuvoje taip pat jis jau buvo suprojektavęs Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčią, turinčią neobaroko ir neoklasicizmo bruožų.

Paprastas gotikos stilius

Kai buvo iškeltas uždavinys pastatyti bažnyčią Gižams – nuošaliam kaimui, nesunku įsivaizduoti, kad buvo svarstoma apie patį paprasčiausią projektą.

H. Markonio sumanymas pavyko. Gižuose turime gryną neogotikos pavyzdį. Gižų bažnyčia nedidelė, sumūryta iš lauko akmenų. Pastato kampai išryškinti kontraforsais, duris taip pat juosia raudonų plytų apvadas, siauros plytų juostos driekiasi per sienas, sukurdamos jaukų faktūrų žaismą. Keturkampis bokštas organiškai pratęsia frontalinę pastato dalį. Centrinį įėjimą nuo žemės skiria keturios pakopos, pats portalas – su smailia arka, kurios viršuje įkomponuotas gotikinės rožės motyvas.

Duris puošia siaurų ilgų gotikinių arkų apdaila ir prie rankenos prigludęs varinis avinėlis. Vidurinėje bokšto dalyje –
pusapskritės arkos formos langas, pačiame viršuje – irgi pusapskričių arkų formos langai, pro kuriuos sklinda varpų garsai.

Šoninėse sienose – kone nepastebimai smailėjantys, ažūrinių rėmų suskaidyti langai. Išsikišusio bokšto šonuose apačioje taip pat matome siaurus smailius, o kiek aukščiau – platesnius langus. Pastato kampus puošia pinakliai (maži smailūs bokšteliai), saugantys ir aštuonkampę bokšto smailę.

Pastato šonuose abipus bokšto iš raudonų plytų išmūryti kryžiai. Pastato galinė siena neišgaubta, joje puikuojasi vienas didžiulis gotikinės formos langas, taip pat gotikinių arkų motyvais puoštos didžiulės durys, šonuose – po išmūrytą raudoną kryžių, o ant stogo – kiauravidurė varpinėlė, kurioje kabo nedidelis varpas.

Apibendrinant pastato išvaizdą nesunku pastebėti, jog H. Markoni buvo gerą skonį turintis architektas, minimaliomis priemonėmis gebėjęs išgauti maksimalų efektą. Bažnyčios išorėje jis sumaniai suderino gotikos ir vėlyvosios gotikos elementus, ir rezultatas stebina – paprastas ir masyvus pastatas ryžtingai veržiasi į viršų, jo sandaroje dominuoja vertikalė, jam tinka pavadinimas „paprastas gotikos stilius“.

Puošta paveikslais

Bažnyčios viduje, nepaisant padalijimo į tris navas, erdvė atrodo gan vientisa. Bažnyčios interjere dominuoja keletas sodrių raudonos ir rudos spalvos atspalvių, baltos ir auksinės detalės, sukuriančios rimtą ir šventišką nuotaiką. Navas dengia kryžminiai skliautai. Jas vieną nuo kitos skiria aštuoni masyvūs aštuonkampiai raudonų plytų raštu dekoruoti pilioriai su augaliniais ornamentais dekoruotais kapiteliais, šiek tiek primenančiais romaninius akanto lapus, dar du įsilieja į sieną už altoriaus.

Pagrindinis altorius aiškiai įkvėptas vertikalių smailėjančių gotikos formų. Pačiame centre, tamsiai raudonoje nišoje, – didelė ir išraiškinga Nukryžiuotojo figūra. Virš jos – šv. Antano Paduviečio, šios bažnyčios globėjo, reginčio Kūdikėlį Jėzų, paveikslas. Nukryžiuotojo šonuose – didingos apaštalų šv. Petro ir Pauliaus figūros. Abipus altoriaus kabo ir mūsų tautos šviesulių palaimintųjų Jurgio Matulaičio ir Teofiliaus Matulionio paveikslai.

Sienas puošia spalvingos Kryžiaus kelio stotys. Kairėje pusėje, prisišliejusi prie stulpo – graži, masyvi, kukliai puošta sakykla. Bažnyčios interjere dera gotikinės detalės ir bėgant metams atsiradę puošybos elementai – statulos, paveikslai. Vis dėlto išlieka bendras neogotikinio interjero įspūdis. Bažnyčia stebina savo išorės ir vidaus kontrastu: santūria išore ir turtingu, sodriai spalvingu vidumi.

Net keturi šios bažnyčios interjero objektai yra įtraukti į Kilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Reikia rankų ir lėšų

Bažnytinio meno kriterijai kitokie nei pasaulietinio. Apie tai verčia susimąstyti ir bažnyčios kairėje pusėje įrengtas muziejaus kampelis, kurį su entuziazmu parodė Gižų parapijos klebonas kun. Virginijus Vaitkus. Muziejuje matome senas maldaknyges, XIX a. siekiančius karališkai iliustruotus mišiolus, įvairiausius kryžius ir kryželius bei religinius paveikslus, bažnytinių rūbų kolekciją, kurioje esama XIX a. arnotų, kapų – specialių senovinių krikšto ir laidotuvių drabužių, vienos iš jų gobtuvas siekia XVIII a.

Bažnyčios rūsyje restauracijos laukia senos vertingos klausyklos ir iškritusios vitražų detalės, zakristijoje po raktu laikomas vertingas XIX a. I pusės šv. Kazimiero relikvijorius.

Gižų gyventojai gali didžiuotis savo Dievo namais. Tačiau klebono pasididžiavimą neeiline kaimo bažnyčia temdo rūpesčiai: skyla ir byra sienos, varva stogas, grindys supuvusios, reikia suremontuoti vargonus.

Kyla klausimas, kokia šios bažnyčios ateitis. Kiek gimtadienių jai dar liko? Šiam vertingam neogotikos pavyzdžiui reikalingos rankos ir lėšos.

Autorius: Saulenė PUČILIAUSKAITĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama