Per atlaidus Gižuose bus paminėtas ir bažnyčios jubiliejus
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė

Šį sekmadienį, birželio 15 d., Gižų bendruomenė rinksis į ypatingą šventę – bus minimi šv. Antano Paduviečio atlaidai, o kartu bus pažymėtas ir 175-asis Gižų bažnyčios jubiliejus. Tikinčiųjų laukia ne tik apeigos, bet ir šventinis koncertas bei suneštinės vaišės.
Didelė pagalba iš parapijiečių
Gižų parapijos klebonas Virginijus Vaitkus neslepia – pastaruoju metu dienos bėga labai greitai, mat tenka rūpintis keliomis parapijomis. Sekmadienį, vos pasibaigus rytinėms Mišioms Alksnėnuose, jis skubės atgal į atlaidus Gižuose – į vietą, kuri jau tryliktus metus yra jo namai.
„Nuo pirmų dienų čia jutau kažką ypatingo – šilumą, priėmimą, rūpestį. Jei tik reikėdavo pagalbos ar iškildavo kokių sunkumų, visada galėdavau kreiptis į žmones. Ir niekada nelikdavau vienas“, – sakė kunigas V. Vaitkus.
Parapijiečiai tapo artimi – kaip šeima. Ypač tai juntama ruošiantis šv. Antano Paduviečio atlaidams. Kiekvienais metais atsiranda geros valios žmonių, kurie noriai padeda, siūlo savo laiką ir pagalbą. Vieni rūpinasi bažnyčios aplinka, kiti derina šventinio koncerto detales, o treti nepamiršta vaišių – kad ant stalo garuotų kvapni gižietiška grucė ir šilta arbata.
Kviečia būti drauge
Be šventinio Liudo Mikalausko koncerto ir Vilkaviškio kultūros centro merginų šokių kolektyvo (vadovė Sonata Jankienė) pasirodymo, atlaidų metu lankytojai galės apžiūrėti ir fotografijų parodą.
Joje – įvairiapusis Gižų bažnyčios veidas: vaizdai skirtingais metų laikais, šventovės vidus bei subtilios architektūrinės detalės. Gižų bažnyčia į Rūtos Bakšienės objektyvą pateko neatsitiktinai. Fotografė iš Jurbarko šią vietą pamilo per šiaurietiško ėjimo žygius, o vėliau – sugrįžo čia su fotoaparatu. Bažnyčią ji įamžino neatlygintinai, vedama nuoširdaus ryšio su šia vieta.
Pasibaigus oficialiai programai, organizatoriai kviečia neskubėti išsiskirstyti – dar pasilikti bendrystėje. Žaliojoje erdvėje tarp bendruomenės namų ir bažnyčios kviečiama susiburti, atsinešti pledą, prisėsti, pabendrauti ir pasimėgauti buvimu drauge.
„Stengiamės atgaivinti bendrystės jausmą – kad po atlaidų šventės dvasia liktų ne tik saujelei iniciatorių, bet paliestų kiekvieną. Norisi, kad šv. Antano šventinimo tradicija išeitų už šventoriaus ribų ir tęstųsi. Tai šventė be įsipareigojimų – kviečiame dalintis tuo, ką turite, susiburti ir tiesiog džiaugtis sekmadieniu“, – sakė bendruomenės narė Onutė Maksvytienė.
Nematomi, bet svarbūs darbai
Kad šventė taptų dar prasmingesnė ir įsimintinesnė, bendruomenės žmonės dirbo išvien. Gižų kaimo bibliotekininkė Nijolė Vaitūnaitienė, remdamasi istoriniu Vilkaviškio viešosios bibliotekos parengtu straipsniu (jį išspausdinsime „Santakoje“), kruopščiai susistemino medžiagą apie Gižų bažnyčią. Visa ši informacija sugulė į aplanką su nuotraukomis, kurį kiekvienas norintis gali pavartyti Gižų bibliotekoje.
Daug nematomų, bet itin svarbių darbų atlieka klebono sesuo Irena Ledžinskienė. Viešėdama Gižuose ji nuolat rūpinasi bažnyčios aplinka: prižiūri gėlynus, vėdina patalpas, atrakina bažnyčios duris. Jos pastangomis Gižų bažnyčioje įrengta savotiška ekspozicija – čia saugomos senos maldaknygės, liturginiai rūbai bei kitos relikvijos.
Kad praeitis išliktų gyva
Vietos gyventojas Valdas Senkus jau daugelį metų rūpinasi bažnyčios remonto ir restauravimo darbais. Klebonas V. Vaitkus juokauja, kad Valdas geba prikelti daiktus iš numirusiųjų – toks jo meistriškumas.
Turėdamas kultūros paveldo objektų specialisto atestatą, V. Senkus gali profesionaliai atkurti autentiškas bažnyčios detales. Jis jau yra restauravęs keletą bažnyčios durų, langų, taip pat sutvarkė laiptus, vedančius į rūsį.
„Iš tiesų labai sudėtinga atkurti tai, kas buvo – reikia daug laiko, kad išsaugotum senovinius raštus ir tikrumą. Autentiškumo išlaikymas reikalauja kantrybės ir tikslumo“, – teigė V. Senkus.
Neaplenkia ir turistai
Nenuginčijama – Gižų bažnyčia yra vienas įdomesnių miestelio istorinių objektų, kurį lanko čia užsukantys turistai.
Nedidelė, iš akmenų sumūryta šventovė su keturkampiu bokštu fasade išsiskiria savo kukliu, bet iškalbingu grožiu.
Gidė O. Maksvytienė, vedžiodama svečius po miestelį, visuomet užsuka ir čia – ši bažnyčia jos maršrute yra neišvengiama.
Užėję į vidų, turistai su susidomėjimu žvalgosi po bažnyčią – čia netrūksta vertingų sakralinio meno kūrinių, kuriuose susipina istorija ir tikėjimas.
O. Maksvytienė kviečia stabtelėti ir giliau pažvelgti į tai, ką slepia bažnyčios – ne tik mūrus ar senus akmenis, bet ir daugybę gėrio, istorijos bei išminties, per amžius sukauptos jų sienose.
„Bažnyčia turėtų būti svarbi kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, tačiau tai dažnai ateina su laiku ir patirtimi. Į ją nereikėtų ateiti tik tuomet, kai priimame krikštą, pirmąją komuniją ar kitus sakramentus, o vėliau pamiršti. Bažnyčia turi tapti nuolatine mūsų gyvenimo dalimi. Grįžkime šimtmečius atgal ir pamąstykime, kodėl žmonės, neturėdami elektros ar kitų patogumų, statė šias šventoves su meile ir atsidavimu. Jei prarastume bažnyčias, netektume svarbios istorijos dalies, nes jose slypi daug žinių ir patirties. Mums tereikia jas skaityti ne tik akimis, bet ir širdimi,“ – kalbėjo O. Maksvytienė.
Autorius: Toma Birštonė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama