Viceministras Karolis Aleksa: „Geriausias atsakas – nebūti pasyviems ir įsibaiminusiems“
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Prabėgo daugiau nei trys metai, kai Rusija pradėjo plataus masto karinę invaziją į Ukrainą. Šiais neramiais laikais ypač svarbus susitelkimas ir bendras tiek valdžios atstovų, tiek visuomenės požiūris į saugumo situaciją šalyje. Kaip šiuo metu Lietuva yra pasiruošusi gintis, apie propagandos mechanizmą ir kitas aktualijas sutiko papasakoti mūsų kraštietis, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos viceministras Karolis ALEKSA.
– Minėjote, jog Krašto apsaugos ministerijoje įvairiose pozicijose darbuojatės jau daugiau nei 20 metų, taip pat ėjote gynybos patarėjo pareigas LR nuolatinėje atstovybėje prie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos. Viceministro pareigos – reikšmingas karjeros šuolis. Kaip vyksta atranka į šią poziciją?
– Krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė formavo savo komandą ir pasiūlė man apsvarstyti galimybę užimti šias pareigas. Tai ministrų prerogatyva rinktis žmones, kurie savo kuruojamoje srityje būtų stiprūs ir padėtų įgyvendinti Vyriausybės programą. Atsižvelgiama į kompetenciją, pasitikėjimą, gebėjimą dirbti komandoje. Prieš priimdamas pasiūlymą turėjau pagalvoti.
Žinant dabartinę geopolitinę situaciją, grėsmes saugumui, krašto apsaugos sistema yra ypač svarbi sritis. Dėl to šios pareigos man ne tik garbė ir įvertinimas, bet ir didžiulė atsakomybė. Esu labai dėkingas ministrei už išreikštą pasitikėjimą.
– Viena iš Jūsų, kaip viceministro, kuruojamų sričių yra krašto apsaugos sistemos gynybos planavimas. Kaip vertinate dabartinį Lietuvos pasiruošimą?
– Lietuvos pasirengimas – gynyba ir atgrasymas – gerėja su lig kiekviena diena. Noriu akcentuoti, kad Lietuva yra kolektyvinio gynybos aljanso – NATO dalis, taip pat Europos Sąjungos narė, todėl mes nesame vieni. Tai, jog bus ginamasi nuo pirmojo centimetro, nutarta kolektyviai, bet mes, kaip NATO dalis, irgi turime prisiimti atsakomybę ir plėtoti savo pajėgumus, kurie stiprintų tiek aljansą, tiek mūsų valstybę.
Mes visuose frontuose stipriai stumiamės į priekį. Aktyviai dirbame dėl nacionalinės gynybos, Nacionalinės divizijos plėtros. Praėjusių metų pabaigoje Vyriausybė priėmė sprendimą dėl papildomo 800 mln. eurų finansavimo skyrimo Nacionalinės divizijos formavimui. Norime, kad ji būtų pajėgi ir visavertiška iki 2030 m. Taip pat praėjusią savaitę ministrė pristatė socialinį karių paketą, kuris bus skiriamas kariniam personalui – kariams, puskarininkiams, karininkams išlaikyti ir pritraukti. Tikimės, kad šis paketas bus patvirtintas iki šio mėnesio pabaigos.
Taip pat nesikeičia mūsų tikslai ir dėl Vokietijos brigados. Norime, kad iki 2027 m. Lietuvoje būtų dislokuota apie 5 tūkst. karių. Remiame Šaulių sąjungos plėtrą, pilietinio atsparumo ir pasipriešinimo iniciatyvas, siekiame, kad bendradarbiaujant su Baltijos šalimis ir Lenkija atsirastų stipri jungtinė Baltijos gynybos linija kartu su Lenkijos kuriamu Rytų Skydu.
Ar mes esame pasirengę, jei reikėtų gintis šiandien? Taip, mes esame pasirengę tai daryti, bet norime būti dar stipresni ir to siekiame kartu su sąjungininkais. Labai svarbu parodyti, kad į Lietuvą žengti neverta, nes atsakas bus stiprus ir triuškinantis.
– Vilkaviškis – pasienio miestas, todėl gyventojams įtampą kelia karo baimė. Ar ši baimė pagrįsta? Ką reikėtų daryti, jeigu tokia diena visgi ateitų?
– Labai svarbu suprasti dabartinę situaciją ir tai, ką kalba valdžios atstovai, žvalgyba bei mūsų sąjungininkai. Žvalgybos išplatintame viešame dokumente apibūdinamos visos grėsmės ir aiškiai sudėlioti akcentai, kad šiuo metu nematoma ženklų, jog galėtų prasidėti invazija į Lietuvą ar kitas NATO valstybes.
Bet kartu nesame akli ar naivūs. Mes matome, kad šiuo metu Rusija naudoja karinę jėgą ir tai veikia, todėl grėsmė yra išaugusi. Priklausomai nuo to, kaip pasibaigs karas Ukrainoje, situacija gali koreguotis ir mūsų pasienyje. Jei įvyks susitarimas, kuriame Rusija taps laimėtoja, tai bus labai blogai. Vadinasi, bus pripažinta, kad Rusija gali pasiekti savo tikslus.
Girdėjau siūlymų, kad žmonės jaustųsi saugesni, jei tam tikrose vietose būtų padėti drakono dantys (barjerinė kliūtis iš gelžbetonio). Suprantame žmonių baimę – darbai, stiprinantys kontrmobilumo liniją, jau vyksta. Taip nebus, kad priešiški veiksmai Lietuvos atžvilgiu prasidės ir mes jų nebūsime nuspėję. Bet yra galima incidentų, provokacijų tikimybė. Kadangi Kaliningrado poligonai yra greta Lietuvos sienos, tai iš principo neatmestina, kad incidentų gali įvykti.
Pats geriausias atsakas yra nebūti pasyviems ir įsibaiminusiems, o didinti informacinį atsparumą, nepasiduoti Rusijos skleidžiamai propagandai. Suprantu pasienyje gyvenančių Vilkaviškio krašto žmonių jautrumą, todėl dabar puiki proga jungtis prie saugumą didinančių iniciatyvų.
– Turite didelę darbo Krašto apsaugos ministerijoje patirtį. Kaip manote, kuo baigsis derybos dėl taikos Ukrainoje? Ar taika išvis įmanoma, kai agresoriumi sunku pasitikėti?
– Tai sudėtingas klausimas. Sunku patikėti nuoširdžiu Rusijos noru pasiekti susitarimą. Ši valstybė pradėjo karą, kuris yra tęsiamas ir jokie veiksmai nerodo, kad Rusija būtų nusiteikusi karą sustabdyti. Nėra tokių ženklų.
Derybinis procesas, kuris šiuo metu vyksta, rodo tik ukrainiečių norą ir valią kalbėti apie paliaubas, tačiau jokio aiškaus atsako iš Rusijos dėl paliaubų nėra. Kol nėra jokio susitarimo ar matymo, kad gali būti pasiektos paliaubos, kalbėti apie taiką iš principo yra labai sunku. Visu šiuo laikotarpiu Rusija ir toliau rengia masines atakas. Ar įmanoma tikėti jų rimtu nusiteikimu derėtis dėl teisingos taikos? Rusija pažeidė visas įmanomas tarptautinės tvarkos taisykles, ji yra agresorė, todėl vienintelė teisinga taika – tai Rusijos kariuomenės pasitraukimas iš Ukrainos teritorijos.
– Pasienyje esantiems Kybartų, Vištyčio miestelio gyventojams yra lengvai prieinama propagandos sklaida per rusiškas radijo stotis. Kaip Jūs patartumėte žmonėms orientuotis vykstant informaciniam karui, kad jie neprarytų propagandos masalo?
– Pirmiausia reikia klausyti ir vertinti lietuviškus šaltinius – valstybinę žiniasklaidą, taip pat vakarų valstybių žinias. Rusija vykdo propagandinę kampaniją, todėl jos siunčiamos žinutės yra skaldančios.
Propagandinis triukas – kai maža dalis tiesos pateikiama kitokiame kontekste arba papildoma iškraipyta informacija. Kiekvienas iš mūsų turėtume žvelgti į tokią informaciją kritiškai ir objektyviai.
Nežinau, ar Lietuvos istorijoje buvo toks periodas, kai taip gerai gyveno ir valstybė, ir visuomenė. Mes galime laisvai kurti, reikšti savo mintis, jungtis į organizacijas. Rusijoje to nėra. Svarbiausia yra sąmoningumas ir savivoka. Jeigu mes žinome savo istoriją, kokias taisykles priimame ir ko siekiame, tai puikiai suprantame, kad Rusija ir jos visuomenė nėra mūsų kelias.
Verta prisiminti, kokia sistema buvo sovietmečiu. Ji Rusijoje išliko tokia pati, tik prisidengusi nauju – dabartinio režimo pavidalu. Tai yra visiškas blogis. Deja, bet prie šio blogio jungiasi ir jį palaiko kitos valstybės – Kinija, Šiaurės Korėja, Iranas. Nenoriu tikėti, kad Lietuvos piliečiai norėtų gyventi pagal rusišką ar kinišką diktatą.
– Prieš dešimtmetį išleidote knygą-vadovą apie aktyvų piliečių, atsidūrusių agresoriaus okupuotoje teritorijoje, pasipriešinimą. Daug dėmesio skyrėte išgyvenimo temai, potencialiems agresoriaus veikimo būdams. Jeigu rašytumėte šią knygą šiandien, ar patarimai liktų tie patys, o gal kažką keistumėte?
– Knygelėje esantys patarimai yra galiojantys ir aktualūs šiandien. Žinoma, kai kuriais aspektais ją būtų galima papildyti. Tuo metu, kai buvo išleista ši knyga, nebuvo aiškiai suvokiama dronų keliama grėsmė. Šiuo metu karine prasme mes mokomės iš ukrainiečių. Atsižvelgiant į tai, kokius žiaurius išpuolius Rusija vykdo prieš civilinę Ukrainos infrastruktūrą, būtų galima knygoje plačiau pakalbėti apie apsisaugojimo būdus vykstant dronų atakai. Taip pat leidinį būtų galima papildyti informacija apie naują Rusijos karinę techniką.
Šiuo metu aktualus ir psichologinis visuomenės pasirengimas. Rusija arba, kitaip sakant, rusas stengiasi išgąsdinti, taiko įvairias psichologines manipuliacijas – nieko nedarykite, pasiduokite ir viskas bus gerai. Todėl yra labai svarbus psichologinis atsparumas.
– Esate vilkaviškietis, ką Jums reiškia gimtasis kraštas? Ar dažnai grįžtate į Vilkaviškį?
– Man Vilkaviškis reiškia labai daug. Čia gyvena mano tėvai, draugai, čia mokykla, kurioje mokiausi. Kai kurie žmonės atpažįsta, jog esu iš Suvalkijos, nes kalboje vis dar jaučiasi tarmiškumas. Nieko nepadarysi – esu suvalkietis ir myliu šį kraštą, todėl gana dažnai čia grįžtu, aplankau tėvus.
Autorius: Simona Simanavičienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
