Gimtinės ilgesys sugrąžino į Pilviškius

Pilviškietės Janinos Kinkienės sopranas dvidešimt ketverius metus skambėjo Lietuvos televizijos ir radijo chore. Dalį gyvenimo praleidusi sostinėje dabar moteris mėgaujasi gimtojo miestelio ramybe ir kultūriniu gyvenimu.

Sunkus laikmetis

92-ejų metų pilviškietės spinduliuojamos energijos galėtų pavydėti net ir perpus jaunesni. Prieš mūsų susitikimą Janina buvo ką tik grįžusi iš grožio procedūrų. Jaukiame pokalbyje prie levandų arbatos puodelio netrūko skaudžių išgyvenimų, šviesių istorijų ir juoko.

Iš praeities sugrįžę prisiminimai moterį mintimis nukėlė į Antrojo pasaulinio karo baisumus, pokario trėmimus ir sunkų žmonių gyvenimą. Pasak J. Kinkienės, tais laikais net vaikiška išdaiga galėjo kainuoti gyvybę. Būtent tokią kainą sumokėjo jos septyniolikmetis brolis, toks likimas vos neištiko ir jos pačios.

„Aš ir dar keli draugai sumąstėme pagąsdinti kitus vaikus. Pabeldėme į langą, o viduje buvo kažkoks rusų leitenantas. Išlėkė jis su revolveriu rankose, suklupdė mus visus ant žemės ir tikrai būtų nušovęs, jeigu ne kaimynas, kuris išaiškino, kad čia – ne partizanai, kad tik vietiniai vaikai juokauja“, – pasakojo Janina.

Prisimena ji ir evakuaciją pas gimines į Bagotosios kaimą (Kazlų Rūdos sav.), ir grįžimą į po bombardavimo dar tebesmilkstančius Pilviškius. Panašių istorijų ir išgyvenimų pašnekovės atmintyje – ne viena.

„Mačiau visus vežimus į tremtį. Skaudu buvo, kai išvedė mūsų klasės auklėtoją Budraitienę, kitus mokytojus, ūkininkus. Geležinkelio stotyje stovėjo didžiausia vagonų eilė, žmonės iškišę rankas mojavo, bet mes jiems net duonos paduoti negalėjome, visur buvo kareiviai“, – išgyvenimais dalijosi pašnekovė.

Patogiai įsitaisiusios minkštuose foteliuose, ant kurių taip mėgsta prisėsti ir bičiuliai choristai, sugužantys pas Janiną po sekmadieninių mišių, palikome karo baisumus ten, kur jiems ir vieta – praeityje. Prakalbome apie muziką, kuri į J. Kinkienės gyvenimą atėjo palengva.

Koją kišo drovumas

Gražų Janinos balsą dar vaikystėje pastebėjo muzikos mokytojas Vytautas Bučinskas. Jis pamokė moksleivę dainavimo, todėl po Kauno srities dainininkų konkurso ji buvo pakviesta įrašyti dainą Vilniaus filharmonijos įrašų studijoje.

„Radijo tais laikais niekas neturėjo, todėl per gatvėse ant stulpų sumontuotus ruporus transliuodavo žinias, buvo leidžiama muzika. Tada skambėdavo ir mano įrašyta daina“, – pasakojo Janina. Ji sakė, kad net ir po daugelio metų, kai iš sostinės grįžo gyventi į Pilviškius, amžininkai prisiminė, kaip jos balsas tada aidėdavo visame miestelyje.

Nors vaikystėje J. Kinkienė nebuvo labai drąsi mergaitė, gyvenime norėjo siekti daugiau. Bet įgimtas drovumas, o gal klasiokų įtaka nulėmė, kad profesionalaus dainavimo nesimokė. Ji įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti geografijos-klimatologijos. Visgi nuo dainavimo pilviškietė nenutolo – priklausė universiteto dainų ir šokių ansambliui, chorui.

Keisti studijų kryptį Janiną ragino net jos dėstytojai. Vienas jų net pažadėjo supažindinti su žymiąja etnomuzikologe Jadvyga Čiurlionyte, kuri savo namuose mokė dainavimo. „Sakė, kad supažindins ir su ja, ir su jos buvusiu vyru Kaziu Boruta. Mano pirmasis vyras Algimantas Petraitis tada mane palydėjo, bet aš taip ir neužėjau į vidų. Labai trūko drąsos, kaimo vaikas buvau“, – pasakojo Janina.

Po studijų padirbėjusi Lietuvos SSR politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugijoje „Žinija“, vėliau kraštietė įsitvirtino Kultūros ministerijoje. Janinai šis darbas buvo prie širdies, tačiau tąkart, kai po ranka pasitaikė skelbimas, jog buriamas Lietuvos televizijos ir radijo choras, Janinai drąsos nepristigo. Ji sudalyvavo konkurse ir pastebėta vyriausiojo dirigento Liongino Abariaus buvo pakviesta į šį chorą. Dainavo jame iki pat išėjimo į užtarnautą poilsį. Su choro kolektyvu, kurį sudarė apie aštuoniasdešimt žmonių, išmaišė visą tuometinę Tarybų Sąjungą.

Tautiškos dainos

Lietuvoje buvo susikūrusi Kompozitorių sąjunga, muzikos kūrinių buvo rašoma labai daug. Tad daug darbo turėjo ir choras. Buvo daromi garso įrašai, vykdavo filmavimai, kuriuos režisuodavo žinoma Lietuvos radijo ir televizijos režisierė Galina Dauguvietytė.

„Choro pasirodymus stebėdavo didžiausia komisija – jei tik kokia natelė prasprūsdavo, turėdavome pakartoti visą kūrinį. Režisierė irgi buvo nelengvo charakterio, labai charizmatiška: keikdavo mus, stumdydavo, neleisdavo net pajudėti. Bet gyvenimas buvo įdomus…“ – prisiminimais dalijosi D. Kinkienė.

Lietuvos televizijos ir radijo choro repertuaras buvo įvairus. Choristai atlikdavo tiek užsienio, tiek lietuvių kompozitorių Juozo Naujalio, Algimanto Bražinsko, Juliaus Juzeliūno, Algirdo Martinaičio, Česlovo Sasnausko kūrinius. Janina atskleidė, kad chore dažnai skambėdavo ir tautiškumą aukštinančios dainos. Tiesa, dėl jų maestro L. Abariui teko ne kartą aiškintis.

„Dainuodavome „Lietuva brangi“, „Lietuviais esame mes gimę“, „Užmigo žemė“. Žmonės Vilniaus katedroje verkdavo mūsų klausydami. Maestro buvo tikras lietuvybės puoselėtojas“, – choro laikus prisiminė Janina.

Grįžo į gimtinę

Antrąjį vyrą, Albiną Kinką, Janina pažinojo seniai. Po daugelio metų juos suvedęs likimas neišskyrė ketvirtį amžiaus. Nors vaikų Janina neturėjo, kaip savas mylėjo tris Albino dukteris.

Vilniuje Kinkai gyveno iki 1992-ųjų. Mirus Janinos mamai, gimti namai Pilviškiuose liko tušti. Nors tada šeimos nariai Janinos noro grįžti į gimtinę nepalaikė, visgi savojo krašto ilgesys nugalėjo.

„Grįžome rudenį, šalta, vyras su arkliais važiavo alksnių parsivežti, o jie šlapi, čirška tame pečiuje. Bet čia aš esu labai laiminga“, – su linksmumu sunkią pradžią prisiminė J. Kinkienė.

Apie jos ir vyro grįžimą greitai sužinojo vietiniai gyventojai. Šeimos namuose netruko apsilankyti Pilviškių „Šešupės“ ansamblio vadovė Birutė Bakaitienė, kuri pasiūlė prisijungti prie kolektyvo. Taip Kinkai įsitraukė į miestelio kultūrinį gyvenimą, o galiausiai ir patys inicijavo netrukus 30-tąją gyvavimo sukaktį minėsiančio mišraus vokalinio ansamblio „Jovaras“ steigimą.

„Mudu su vyru visur dalyvaudavome kartu, bet Pilviškiuose drauge pragyvenome tik septynerius metus. Vos per pusmetį po diagnozės vyrą pasiglemžė vėžys“, – pasakojo J. Kinkienė.

Kadangi užsidaryti namuose – ne Janinos būdui, ji ir toliau dalyvauja visuomeniniame miestelio gyvenime: gieda bažnyčios chore, dainuoja „Jovaro“ ansamblyje ir kartkartėmis žengia į sceną su Pilviškių kultūros namų mėgėjų teatro „Bajorgalis“ artistais. Dainavimas J. Kinkienei buvo ir liko didžiausia gyvenimo aistra.

„Mano ilgaamžiškumo paslaptis – labai paprasta. Pirmiausia reikia būti optimiste, todėl kiekviename žmoguje aš matau tik gera. Taip pat svarbu netingėti, daug judėti, susitikti su žmonėmis, visur dalyvauti ir neburbėti. Už tai, kad Dievulis davė gyvenimą, turime džiaugtis“, – apie gyvenimo prasmę kalbėjo J. Kinkienė.

Autorius: Simona Simanavičienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama