Mojavos Blažaitynėje: tarp giesmių, žolynų ir žmonių

Maldėnų kaime, Angelės ir Raimundo Blažaičių sodyboje, gegužinės pamaldos šiemet virto ne tik maldos, bet ir bendrystės švente. Kieme šnarėjo žolynai, laužo kaitroje kunkuliavo gardus šiupinys, o vakare susirinkusieji stebėjo jausmingą spektaklį.

Gilios tradicijos

Mojavos Angelės ir Raimundo Blažaičių sodyboje – jau daugiau nei dvidešimt metų gyva tradicija, alsuojanti tikėjimu, bendryste ir pagarba praeičiai. Sodyboje stovintis medinis kryžius, paties Raimundo pastatytas 2000-aisiais, tapo vieta, kurioje kasmet nuaidi gegužinės pamaldos, kitaip dar vadinamos mojavomis. A. Blažaitienė pasakojo, kad daugiau nei prieš dvidešimt metų tuometinis parapijos klebonas Vytautas Kajokas pradėjo lankyti gyvenvietės kryžius, ir tai paskatino sutuoktinius pakviesti jį kartu su giesmininkais melstis prie savo namų.

Iš pradžių gegužinės pamaldos vyko jaukiame artimiausių kaimynų rate, o šiemet, gavus finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos bei Vilkaviškio rajono savivaldybės projektui „Gegužinių ir naktigonės tradicijos Alvito krašte“, sodybos vartai atsivėrė plačiai – visiems, kurie norėjo melstis, prisiminti senąsias tradicijas ar tiesiog pabūti kartu.

Vakaro metu veiklų netrūko – be giesmių, čia vyko edukacija apie žolynus, buvo rodomas profesionalių aktorių spektaklis. Blažaičių sodyba – tikras grožio kampelis, kuriam apžiūrėti vienos valandos tikrai negana. Tad nenuostabu, kad daugelis svečių tiesiog vaikštinėjo, dairėsi ir gėrėjosi.

„Mūsų sodyba tuoj švęs garbingą sukaktį – 100 metų. Ją pastatė sumanus ir išradingas mūsų senelis Jurgis Blažaitis. Nespėjo jis ilgai ja pasidžiaugti, bet paliko nepaprastą dovaną – namus, kurie per tiek metų tapo tikru jaukumo, svetingumo ir bendrystės lopšiu. Namus, kuriuose visada buvo vietos visiems – ir giminaičiams, ir nepažįstamiems prašalaičiams. Čia gyvenimas virė ir šventėmis ir netekčių tyla. Augo vaikai, kūrėsi šeimos, sukosi darbai ir džiaugsmai. Sodyboje buvo įsikūrusi net mokykla. O kiek prisiminimų ir net legendų dar ir dabar mena mūsų senieji tetos ir dėdės! Šių namų vartai visada buvo atviri – ir tebėra tokie, net kai čia šeimininkauja jau trečioji karta“, – kalbėjo sodybos šeimininkas Raimundas Blažaitis.

Kiekvienas jautėsi laukiamas

Po giesmių – svarbiausio mojavų akcento, kurias vedė parapijos klebonas Audrius Kurapka su giesmininkais, žmonės neskubėjo skirstytis – norėjosi pabūti drauge, pasidžiaugti bendryste ir buvimu kartu. Sodybos šeimininkas Raimundas visus kvietė prie garuojančio šiupinio, kurį ant laužo virė kaimynas Egidijus Siaurusaitis.

„Kaimiškai ir kaimyniškai“, – šypsodamasis sakė R. Blažaitis, kviesdamas svečius prisėsti, pasivaišinti ir pabūti kartu.

Blažaičiai kiekvieną pasitiko it seniai lauktą svečią – su šypsena ir nuoširdžiu rūpesčiu. Niekas neliko nuošaly – visiems buvo skirta dėmesio, kiekvienas pakviestas prisėsti, pabendrauti ir sušilti. Nors oras nelepino – diena buvo lietinga ir vėjuota – Angelė dalijo lietpalčius, o Raimundas ragino glaustis arčiau: po stogu, prie laužo ar šalia besišnekučiuojančiųjų. O svečių tądien Blažaičių kieme buvo išties nemažai – susirinko apie šimtą žmonių, tarp jų ir atvykusių iš kitų rajonų. Visi buvo laukiami, visi – savi.

Dienos pabaigoje svečius sujaudino Teatras „Labas“, pristatęs mistišką spektaklį „Apie vėles, žemėj klajojančias“. Tai jautrus pasakojimas apie pasaulį, kuriame gyvieji ir mirusieji vis dar kalbasi – šnabždesiais vėjyje, žingsniais lietuje.

„Iš pradžių nerimavau dėl to, kad lietus sugadins šventę, tačiau buvo priešingai – krentantys lašai iš dangaus ir vėjo šiurenimas tik pridėjo ypatingo žavesio“, – teigė A. Blažaitienė.

Pynė „kilimus“ iš žolynų

Dar prieš prasidedant pamaldoms moterys rinkosi į kūrybines dirbtuves „Žolynų pasakojimai“, kurias vedė floristė Eglė Bačinskienė. Moterys „audė“ kilimėlius iš įvairiausių augalų: hortenzijų, vilnotosios notros, dar vadinamos zuikio ausyte, varpučio, rapsų, laukinių morkų, gudobelių, beržo šakelių ir kitos žalumos.

Pasak Eglės, žalumynuose gyvena ypatinga gyvybės energija – jie žavi ne tik tuomet, kai ką tik sudėti į kilimą, bet ir vėliau, kai džiūsta, keisdami spalvas ir tapdami vis kitokie.

„Moterų kūriniai pranoko jų pačių lūkesčius. Iš pradžių jos nedrąsiai rinkosi augalus, tačiau pabaigoje kiekviena sukūrė savitą spalvotą istoriją“, – po edukacijos teigė floristė.

Autorius: Toma Birštonė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama