Indra Drevinskaitė. Adolfas Mekas ir jo šimtmetis

Adolfas Mekas gimė 1925 m. rugsėjo 30 d. Semeniškiuose, Biržų rajone. Jis - jauniausias Povilo ir Elzbietos Mekų sūnus. Lietuvoje jis nėra  toks garsus, kaip jo trimis metais vyresnis brolis Jonas Mekas. Tačiau Amerikoje, į kurią atvyko kartu su broliu Jonu 1949 m., Adolfas nėra nežinomas. Mirė Adolfas Mekas 2011 m., palaidotas JAV. Šių metų gegužę sukanka 14 metų nuo jo mirties, o rugsėjį – 100 metų nuo jo gimimo.

Yra ir daugiau šiais metais įsimintinų datų (tiksliau, būtų buvę) Adolfo gyvenime: spalio 9 d. sukanka 60 metų nuo jo ir Polos Chapelle vestuvių dienos. 1965 m. rugsėjo 26 d. A. Mekas savo mamai iš Niujorko į Semeniškius rašė:

„Miela Mama! Šį sykį aš turiu Tau ir visai didelei Mekų/Jašinskų familijai linksmų naujienų! Šio spalio 9-tą dieną aš apsivedu. Iš įdėtos nuotraukos galite pamatyti, kaip jinai atrodo. Jos vardas yra Pola. Gimus Amerikoje, bet jos tėvai yra italai. Ji yra dainininkė – dainuoja teatre, filmose ir daro plokšteles. Mes paėmėm naują butą – šeši kambariai. Tai šiomis savaitėmis esame labai užsiėmę – perkant baldus ir visokius-visokiausius dalykus reikalingus namuose, pradedant nuo šaukšto. Įdedu pakvietimą, kurį mes siunčiame savo draugams ir Polos giminėms. Vestuvės bus seno pobūdžio: dauguma žmonių (įskaitant mane ir Polą) bus apsirėdę Amerikoniškame styliuje iš 1880 metų. Viskas bus kaip koks teatrinis spektaklis! Su muzikontais, piršliu ir alaus bačkomis. Atvažiuosim su karieta! Tikiu, kad Tu ir visi yra sveiki ir linksmi. Aš tai esu labai linksmas ir sveikas taip tilvikas.” (laiškas iš knygos „Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai“, 2019. Laiško kalba netaisyta).

Italų kilmės amerikietė Pola Anapilin iškeliavo 2021 m. birželio 1 d., tai yra praėjus 10 metų po vyro Adolfo mirties. Pola Chapelle buvo kabareto dainininkė, o, ištekėjusi už Adolfo Meko, tapo jo viso gyvenimo bendražyge – ir kūryboje, ir asmeniniame gyvenime. Juodu užaugino sūnų Sean (Šonas) - kaip Adolfas rašė savo laiške mamai į Semeniškius, airiškai šis vardas reiškia Jonas.

Atvykę į Ameriką 1949 m. pabaigoje, kurį laiką broliai kino pasaulyje dirbo kartu. 1971 m. Adolfas Mekas Bardo koledže (Niujorkas) įkūrė Kino fakultetą ir jame dėstė iki 2004 m. Jis tapo puikiu dėstytoju, kino menu, kurį traktavo kaip pasaulėžiūrą, o ne sausą amatą, užkrėtusiu daugybę savo studentų.

Menininkas Arūnas Kulikauskas, ilgą laiką gyvenęs Amerikoje ir bičiuliavęsis su Mekais, pasakojo, kad Holivudo kino pasaulyje labai dažnai galima sutikti Adolfo Meko mokinių – dėstytoju jis dirbo 30 metų.

Broliai Amerikoje savo kinematografinį kelią pradėjo už 10 skolintų dolerių pirkta paprastute filmavimo kamera, kuria juodu fiksavo kasdienybės vaizdus – toks filmavimo būdas ilgainiui įgavo dienoraštinio arba poetinio kino pavadinimą. 1961 m. Adolfas su broliu Jonu JAV sukūrė pirmąjį bendrą darbą – kino filmą „Ginklai medžiuose“. Kritikai geriausiu laiko Adolfo Meko filmą „Aleliuja kalvoms“ (1963 m.). Šis kūrinys buvo apdovanotas prizu Lokarno tarptautinių filmų festivalyje, taip pat išrinktas metų komedija JAV.

Praėjus 27 m. nuo išvykimo iš Lietuvos, 1971 m., broliai Mekai (Adolfas – jau kartu su žmona Pola) apsilankė tėvynėje, gimtuosiuose Semeniškiuose, po daugelio metų susitiko su mama (tėvas, deja, jau miręs), broliais, seserimi ir jų šeimomis. Šios kelionės metu Jonas Mekas nufilmavo ir vėliau sukūrė filmą „Prisiminimai iš kelionės po Lietuvą“, Pola Chapelle - „Kelionė po Lietuvą“, o Adolfas Mekas – „Keliaujant namo“.  Šio filmo garso takelis yra paremtas Adolfo dienoraščiais, kurių pirmasis įrašas siekia 1941 m. rugsėjį Semeniškiuose, taigi dar tuos metus, kai broliai Mekai gyveno Lietuvoje.  

Į anglų kalbą savo dienoraščius išvertė pats Adolfas, o trijų dalių knyga išleista JAV praėjus 4 metams po jo mirties Pola Chapelle pastangomis.

Su Adolfo Meko našle teko bendrauti elektroniniais laiškais ir ji davė sutikimą viešinti savo įžanginį žodį, publikuotą Adolfo Meko pirmojoje dienoraščio knygoje. 2021 m. Pola Chapelle Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centrui atsiuntė Adolfo Meko ranka rašytą dienoraštį, datuojamą 1941-1949 m.

Neblėstančio jausmo visuose būties ir buities verpetuose apibūdinimui tikrai nerasime jokių gražesnių žodžių, kaip dienoraščio įžangoje rašydama apie Adolfą Meką, rado Pola Chapelle – mano vyras, mano gyvenimo džiaugsmas.

Mon homme, joie de vivre

„Prieš sutinkant Adolfą Meką, jo filmą „Aleliuja kalvoms” buvau mačiusi tris kartus. Ir kiekvieną kartą žiūrint, man, laukiančiai kuo daugiau džiaugsmingų akimirkų su kiekvienu kadru, atrodydavo, kad jis pasibaigdavo per greit – filmas tarsi praskriedavo.

Mes susitikome 1964 m. ir mano gyvenimas prasidėjo. Akimirkos, valandos, dienos prisipildė žaismingo spontaniškumo, kokį tik mes galėjome sugalvoti. Aš jo laukiau. Aš iškart jį atpažinau. Mon homme - mano vyras.

Vyko aktorių atranka mūsų bendrų pažįstamų kuriamam filmui; kažkoks nepažįstamasis atnešė man taurę vyno ir pasakė man, kad „turėčiau būti filmuose”. Tokiu pasiūlymu susidomėjau ir tas žmogus nuvedė mane pas Adolfą, pristatydamas jį kaip garsų kino režisierių. Adolfas nebuvo toks aukštas, kokį visuomet įsivaizdavau: prieš tai buvau sutikusi Joną, Adolfo brolį– Adolfo vardas man asocijavosi su ūgiu ir kiek didesniu vyru. Realybė buvo kiek kitokia: plonas, pasitempęs, su tamsiais akiniais, ilgu cigarečių laikikliu, ne itin ryškiu akcentu. Iš savo kišenės išsitraukdamas popieriaus lapelį ir rašiklį, jis paklausė, kokie yra mano išmatavimai. Šypsodamasi šiek tiek atšokau atgal. Ne, pasakė, Adolfas, nieko baisaus, tai yra pirmasis dalykas, ką jie daro, kai žmogus „nori būti filme”. Taip juokaudamas jis pasirinko savo likimą.

Gyvendama kartu su Adolfu, aš žinojau apie jo dienoraščius. Juos jis citavo savo dokumentiniame filme apie 1971 m. grįžimą į Lietuvą. Jis niekada neprašė manęs, kad paskaityčiau jo dienoraščius. Aš gerbiau jo privatumą, kaip ir jis manąjį. Mes abu turėjome savo istorijas. Aš perskaičiau jo dienoraščius tiktai po jo netikėtos mirties. Niekada anksčiau nenujaučiau, kad manasis žmogus, kuris sveikindavo kiekvieną dieną su joie de vivre – gyvenimo džiaugsmu – prieš tai patyrė tiek daug žaizdų ir pažeminimų.

Paauglystę jis praleido šalyje, okupuotoje svetimos armijos; būdamas 19 metų, dėl savo to meto režimui nepalankios veiklos, jis buvo priverstas kartu su broliu palikti Lietuvą – kaip ir dauguma to meto jaunuolių. Adolfas negalėjo grįžti į gimtą šalį karui pasibaigus: Lietuva tapo viena iš Sovietų Sąjungos šalių.

Adolfas taip pat niekada nekalbėdavo apie tai, ką jam teko išgyventi ir patirti egzilyje, būnant perkeltųjų asmenų stovykloje. Jis niekada negyveno savo praeitimi iš 16 valandų darbo priverstinių darbų stovykloje ar savo klaidžiojimų iš vienos perkeltųjų asmenų stovyklos į kitą per subombarduotą šalį. Jis būdavo ten, kur būdavo realiu momentu. Iš kiekvienos akimirkos jis sugebėdavo gauti tai, kas vesdavo jį tolyn, kas padėdavo judėti ir eiti į priekį. Sveikas laisvės jausmas buvo tai, ko jam labiausiai reikėjo siekiant tapti rašytoju ir kino kūrėju. Savo gyvenimu džiaugsmu jis dalijosi su manimi. Mano asmeninės tragedijos, skausmai ar nesėkmės buvo transformuoti jo džiaugsmo, humoro, sąmojingumo ir meilės dėka. Niekada anksčiau nebuvau patyrusi tokios laimės. Tai stebuklingai pakeitė mano gyvenimą ir mano dainas. Visos 24 valandos atnešdavo tik staigmenas. Ir vieną šviesią gegužės dieną Adolfas mirė...“ Pola Chapelle, Meko našlė (Polos Chapelle įžanginis žodis iš THE ADOLFAS DIARIES BIIK 1 knygos, leidykla „Hallelujah Editions“, JAV, 2015 m. 

Autorius : Indra Drevinskaitė

Autorius: Indra Drevinskaitė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama