Ilgiausios dienos šventės tradicijos lietuvių kultūroje
Suvalkietis
Turinį įkėlė
Šiandien, birželio 21-ąją, saulė atsidurs aukščiausiame dangaus taške – įvyks vasaros saulėgrįža. Tai ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties metas Žemėje. Astronomijoje ši diena žymi vasaros pradžią, tačiau gyvenime vasaros saulėgrįža dažniau asocijuojasi su trumpėjančia diena, kuri pranašauja besiartinantį rudenį.
Saulėgrįžos data kinta
Vasaros saulėgrįža neturi fiksuotos datos, kasmet įvyksta vis kitą dieną, bet būtinai birželio 20-22 dienomis. Žemė aplink Saulę apsisuka per metus arba maždaug 365, 2422 paras. Kalendoriniai metai trunka 365 dienas – šiek tiek trumpiau nei Žemė užtrunka apsisukti aplink Saulę. Todėl vasaros saulėgrįžos data svyruoja. Tam įtakos turi ir laiko juostos. Vasaros saulėgrįža – astronominis reiškinys, todėl visame pasaulyje jis įvyksta tuo pačiu metu, tačiau skirtingu, vietiniu laiku.
Vasaros saulėgrįža – svarbi gamtos ciklų dalis, kuri nuo senų laikų buvo stebima ir pagerbiama kone visose pasaulio kultūrose. Šiuo metu gamta suklesti: augalai spinduliuoja gyvybę, sužydi, pradeda subręsti pirmasis derlius. Žmonėms natūraliai norėjosi pagerbti, švęsti šį laiką, nes ryšys su gamta anksčiau buvo kaip niekada artimas.
Šventė ta pati, pavadinimai – du
Lietuviai – ne išimtis. Pagoniškoje kultūroje ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventė turėjo ypatingą reikšmę. Vasaros saulėgrįža pagonims simbolizavo gyvybės klestėjimą, gamtos pilnatvę, vaisingumą ir šviesą. Šventė buvo neatsiejama nuo įvairių ugnies, vandens, žolynų, stebėjimų ir magiškų apeigų. Astronominiai reiškiniai protėviams padėdavo orientuotis laike, todėl lygiadieniai, saulėgrįžos tapo slenksčiais, skiriančiais metų laikus, šviesą ir tamsą, gyvybę ir mirtį bei įgavo dvasinę, sakralinę reikšmę.
Vasaros saulėgrįžos šventę mūsų protėviai vadino Rasomis ir Kupolinėmis. Kaip jau minėta, vasaros saulėgrįžos metu augalai pasiekia aukščiausią klestėjimo tašką, todėl švenčių tikslas buvo šlovinti gamtos pilnatvę. Neatsiejami švenčių simboliai – ugnis, vanduo, augalai ir žolynai, saulė. Rasų arba Kupolinių metu žmonės rinkdavosi prie upių, piliakalnių, kūrendavo apeiginius laužus, rinkdavo žolynus, pindavo vainikus.
Kupolinės ir Rasos dažnai vartojami kaip sinoniminiai šventės pavadinimai, bet iš tiesų jų reikšmės skiriasi. Rasų pavadinimą, manoma, įkvėpė ryto rasa, kurią senovės baltai laikė šventa ir gydančia, todėl norintieji pasveikti ar sustiprėti šventės dieną prausdavosi ryto rasa. Vis dėlto, svarbiausi Rasų šventės akcentai – dangus, saulė ir ugnis, o augalai, žolynai ir žemė laikomi Kupolinių simboliais. Manoma, kad Rasos yra senesnė vasaros saulėgrįžos šventė, menanti ikikrikščioniškus laikus, maždaug III–I tūkst. pr. Kr. Kupolinės imtos minėti vėliau – etnologų teigimu, šis šventės pavadinimas ir papročiai paplito krikščionybės laikais. Skirtingų šventės pavadinimų prasmė šiek tiek skiriasi, tačiau Rasos ir Kupolinės viena kitai neprieštarauja. Daugelis senovės bendruomenių šventes sujungdavo į vieną – jos viena kitą papildydavo.
Senąsias šventės tradicijas nustelbia Joninių populiarumas
Šiandien ilgiausios metų dienos ir trumpiausios nakties šventė geriausiai žinoma Joninių vardu. Rasas ir Kupolines Joninės pakeitė įsigalėjus krikščionybei. Norėdama prisitaikyti prie senųjų pagoniškų tradicijų, krikščionybė ne visas šventes pakeitė ir draudė – kai kurias tik pervadino, sukrikščionino. Taip Rasų šventė gavo šv. Jono Krikštytojo vardą ir buvo pradėta minėti birželio 24-ąją.
Jonas – vienas dažniausių lietuviškų vardų, todėl Joninės tapo svarbia ir plačiai švenčiama vardadienio švente. Minėdami Jonų ir Janinų vardo dieną žmonės rengia šventes, vakarones, pasibuvimus. Sovietmečiu bet kokios religinės, o juo labiau – senovės baltų šventės, taigi ir Rasos bei Kupolinės, buvo draudžiamos. Joninės tapo tarsi priedanga paminėti krikščionišką šventę, prisiminti senąsias baltų tradicijas viešai sakant, jog švenčiamas vardadienis be gilių dvasinių ir tautinių tradicijų.
2003-aisiais Joninės tapo valstybine švente, o birželio 24-oji įtraukta į nedarbo dienų sąrašą. Neatsiejama šventės dalis – renginiai miestų aikštėse, koncertai. Joninės įgavo masinių, pramoginių renginių bruožų. Tuo metu Rasų ir Kupolinių, kaip senesnės, gilesnės šventės, tradicijos išblėso. Tiesa, kai kurios senųjų švenčių tradicijos, tokios kaip laužų deginimas, vainikų pynimas, paparčio žiedo ieškojimas išliko iki šių dienų. Mažiau žinomos vasaros saulėgrįžos tradicijos atgyja folkloro, etnokultūros puoselėtojų bendruomenėse.
Kupoliavimas – iš kartos į kartą
Kupolinių šventės gyvąsias tradicijas saugo ir puoselėja Marijampolės kultūros centro Liudvinavo skyriaus kultūros darbuotoja, mėgėjų meno kolektyvo vadovė, režisierė Vita Gvazdaitienė. Jos rūpesčiu jau keleri metai Liudvinave rengiama Kupolinių šventė, kurios metu prisimenamos senosios šventės tradicijos. Vienas svarbiausių šventės elementų – kupoliavimas – augalų rinkimas auštant, kai žolė padengta rasa – anksčiau buvo laikomas magišku veiksmu. Tikėta, kad tuo metu augalai turi ypatingų gydomųjų ir apsauginių galių. Kupoliavimo eigą, jo prasmę ir reikšmę, V. Gvazdaitienė sutiko pristatyti „Suvalkiečio“ skaitytojams. Vaizdo reportaže išvysite, kaip į Liudvinavo apylinkių laukus rinkti žolynų režisierė iškeliauja su miestelio jaunimu, norėdama perduoti jiems svarbiausią Kupolinių šventės tradiciją. Iš kartos į kartą.
Autorius: Loreta Tumelienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
