Birutė Jankauskaitė-Ribokienė: „Išsipildė svajonė, gimusi studijų laikais“ (II)

Papasakokite apie savo darbinę veiklą, kur Jums teko darbuotis pagal įgytą profesiją.

Baigusi VU pradėjau dirbti Lietuvos televizijos ir radijo komitete. Dirbau redaktore ir vedžiau per radiją laidą „Jaunimo banga“. Nuo 1980 m. birželio mėn. pradėjau rengti autorinę „Jaunimo bangos“ laidą „Diskoteka“. Tai buvo tikrų tikriausias metų radijo įvykis! Čia buvo pasakojama apie populiariausius muzikos stilius, garsius dainininkus, skambėjo tuo metu madinga šokių, roko, rokenrolo muzika. Ją radijas transliavo nuo 1980 iki 1984 metų. Laidos sumanytoju galima laikyti LTSR Televizijos ir radijo komiteto pirmininką Joną Januitį. Po pirmos „Jaunimo bangos“ laidos „Diskoteka“ gavome kalną teigiamų atsiliepimų. „Seniai laukėme ko nors panašaus“, – rašė klausytojai.

Didžiausią ir pačią pozityviausią įtaką dirbant radijuje man darė laidų režisierė Nijolė Strazdūnaitė. Ji pasiūlė pačiai vesti laidas, kad būtų įtaigiau. Man svarbiausia darbe buvo punktualumas ir laiku padarytas darbas, jokių vėlavimų.

„Glavlitas“ („Glavnoje upravlenije po ochrane tain v pečati“ – cenzūros įstaiga, Vyriausioji valdyba literatūros ir meno reikalams, įsteigta Rusijoje, kontroliavo ir cenzūravo beveik visas Rusijos, o vėliau ir TSRS kultūrinio gyvenimo sritis) skaitydavo mano parengtas laidas kaip su mikroskopu, bet praktiškai nieko necenzūruodavo. Man reikėdavo pateikti išverstų iš anglų kalbos dainų žodžius, bet ne visus iki galo, o tik maždaug, apie ką ši daina, kelis sakinius. Kartą dainos žodžius „Get Irland back to the Irish“ („Grąžinkite Airiją airiams“) išverčiau taip: „Airių mergina įsimylėjo vieną jauną vaikiną ir nori, kad jis greičiau grįžtų namo...“ Taip išverčiau ne todėl, kad būčiau nežinojusi, kaip teisingai išversti, o tik todėl, kad reikėjo vengti tokių žodžių, kaip „laisvė“, kad nesukeltų nereikalingų asociacijų ir dainos neišmestų iš programos. Laida buvo transliuojama kiekvieną sekmadienį nuo 11 iki 12 valandos.

Vasarą Palangoje sekmadieniais mano balsas ir rengiama laida aidėjo per visą pajūrį, nes visi nešdavosi į pajūrį radijo imtuvus „VEF“ ar „Spidola“ ir klausydavosi laidų.

Kartą Palangoje pasitaikė toks atvejis: gulime pliaže su savo vyru Arvydu ir deginamės. Ir štai praskamba mano laida, kurioje tekstą tuokart buvome įskaitę su vyru Arvydu. Pradedame garsiai tarpusavyje kalbėtis. Šalia gulintys jaunuoliai, tokie žaliūkai, išgirdę mus, ima diskutuoti tarpusavyje: „Va, brač! – sako vienas jų. – Taigi jie ką tik Vilniuj buvo, radijuj! Tai kaip jie taip greitai atalakė Palangon?!“ Kitas žinovo tonu nuramina visus: „Tai tikriausiai lėktuvu atskrido!“

„Diskoteką“ vesdavome dviem balsais – moterišku ir vyrišku, reikėjo, kad vyktų dialogas, nebūtų monotonijos. Skaitydavau tekstą kartu su Vytautu Kernagiu, Vytautu Šapranausku, Sauliumi Sipaičiu, Vytautu Baneliu, kuris dirbo Lietuvos užsieniui laidų redakcijos pranešėju, netgi ir su savo vyru Arvydu Riboku. Informaciją apie muzikines naujienas padėdavo gauti daug geranoriškai nusiteikusių ir visuomenei gerai žinomų žmonių. Man talkino Arnas Klivečka, to laiko diskotekų „dievaitis“, V. Kernagis, S. Sipaitis, Kristina Kazlauskaitė. Jie parūpindavo naujienų iš muzikinio gyvenimo, paskolindavo plokštelių iš savo kolekcijų. Turėjau gerą „informatorių“ tinklą, žmonės pranešdavo, kada koks kolektyvas grįžo iš kelionių po užsienį, tuomet skambindavau tiems žmonėms, klausdavau, ar neparsivežė naujienų. Net Maestro Juozas Domarkas yra paskolinęs savo parsivežtų plokštelių. Radijo „Diskoteka“ buvo gerai visiems žinoma, tad klausytojai skolindavo noriai, ir draugai, bičiuliai, ir nepažįstami žmonės.

Jauni radijo klausytojai vertino gerą vakarietišką muziką, didelę jos įvairovę (tokios muzikos negalėjo išgirsti kitose laidose), originalumą ir perduodamas žinias apie užsienietiškas naujas ar senesnes grupes, nes tokios informacijos sunku būdavo gauti. Dainininkas Andrius Mamontovas, prisimindamas 1980–1990 m. (pasaulį apvertusį dešimtmetį), viename interviu žurnalui „Istorijos“ kalbės ir apie „Diskoteką“ sakydamas: „Sekmadienio rytais Lietuvos radijas transliuodavo „Jaunimo bangos“ laidą „Diskoteka“ su Birute Ribokiene. Aš net buvau prilitavęs kažkokį laidą, kuriuo galėjau iš radijo taško įrašinėti į magnetofoną. Paskui savaitę klausydavausi.“

Radijo laidoje „Diskoteka“ buvo galima išgirsti ne tik užsienietiškos, bet ir lietuviškos šiuolaikinės muzikos, ir „broliškų respublikų“ žinomiausių kompozitorių kūrinių. Kartą savo laidai vykau net į Rygą kalbinti populiaraus kompozitoriaus Raimundo Paulo. Labai įdomu buvo pabendrauti su Maestro.

1983 m. „Diskoteką“ uždraudė ir niekas nepaaiškino, kodėl. Vieną dieną TVR valdžia pareiškė, kad laidos daugiau nebus. Žmonės kalbėjo, kad didelio populiarumo sulaukusią radijo „Diskoteką“ „sutvarkė“ iš Maskvos atsiritusios stagnatoriško valdymo nuotaikos.

Netrukus iš radijo „Jaunimo bangos“ perėjau dirbti į Lietuvos TV ryšių su užsienio šalimis ir komercijos direkciją. Naujoje redakcijoje su kolegomis pradėjome kurti reklaminius filmus ir muzikinius klipus. Prasidėjo Sąjūdis. Lietuva paskelbė nepriklausomybės atgavimą. Tada prasidėjo Sausio 13 dienos įvykiai! TVR komitetą užėmė rusų kariai, viską išdraskė, suniokojo. Nuniokotas TVR pastatas mums buvo grąžintas tik po pusės metų. Tęsiau darbą LTV komercijos direkcijoje.

Kaip tik 1991 m. pavasarį iš pradžių iš Paryžiaus, o paskui iš Pietų Afrikos atvyko žurnalistai nušviesti padėtį Lietuvoje. LTV įpareigojo mane pabūti vertėja ir koordinatore.

Žurnalistai iš Paryžiaus lankėsi ir mūsų namuose Antakalnyje, mama jiems papasakojo apie metus, praleistus Sibiro lageriuose, ją nufilmavo. Tuo metu jie darė daug reportažų iš Lietuvos ir čia pat siųsdavo į savo TV Paryžiuje. Darbas su jais truko dvi savaites.

1991 m. spalio 3–6 d. Monako Kunigaikštystėje, Monte Karle, turėjo vykti tarptautinė televizijos programų mugė. Į šį renginį gavo kvietimą ir LTV komercijos direkcija. Reikėjo vykti už savo lėšas, o žurnalistų algos buvo mažos (425 rubliai, kai 1 doleris kainavo 51 rublį), tad norinčiųjų neatsirado. O aš labai norėjau nuvykti į Monte Karlą ir surizikavau: parašiau organizatoriams laišką ir nusiunčiau faksu. Korektiškai leidau suprasti, kad labai norėtų ir LTV dalyvauti šiame renginyje, tačiau besikurianti valstybė neturi ganėtinai lėšų, kad galėtų siųsti savo atstovus. Monte Karlo direkcija atsiliepė nedelsdama: „Atvažiuokit – visas išlaidas padengsim!“

Manęs vienos tuometinė LTV valdžia neišleido. Drauge su manimi vyko kolega, TV laidų sporto komentatorius Tautvydas Meškonis. Skridome iš Maskvos iki Marselio, ten mus pasitiko Monako atstovai su automobiliu „Alfa Romeo“ ir per Nicą, Kanus (apie 250 km) nuvežė į Monte Karlą. Mus apgyvendino ekstra klasės viešbutyje, šalia futbolo žvaigždės Pelė. Taip festivalio rengėjai parodė didelę pagarbą demokratinį kelią pasirinkusiai Lietuvai.

Monake, Monte Karle, sulaukėme stulbinamo pasisekimo. Užsieniečiams smalsu buvo išgirsti, kas iš tikrųjų vyksta mūsų krašte, kas apskritai yra Lietuva. Per tas dienas įvyko daug susitikimų su kitų šalių kolegomis. Pagrindiniame filmų mugės renginyje teko susipažinti su Monako princu Albertu. Drauge su kolega T. Meškoniu įteikėme jam M. K. Čiurlionio reprodukcijų albumą ir gintaro suvenyrų. Princas pasidžiaugė albumu ir sakė, kad seniai domisi M. K. Čiurlionio kūryba. Gavau iš princo pašto ženklų kolekciją.

Apie mūsų, Lietuvos žurnalistų, susitikimą su princu rašė vietinis Monako laikraštis „Sportel News“ ir įdėjo visų trijų nuotrauką. Mugėje buvo parodytas mano drauge su kolegomis kurtas filmas „Euroturizmas Lietuvoje“. Tarp savo kategorijos filmų jis užėmė pirmą vietą. Monte Karle mugėje dalyvavo per 130 pasaulio TV kompanijų. Lietuvos TV buvo priimta į EBU (European Broadcasting Union) – Europos transliacijų sąjungą, įtraukta į pasaulio TV komercinių programų katalogus (nors įnašas buvo 2 000 dolerių, tačiau Lietuvą priėmė veltui). Kitaip tariant, dabar visos pasaulio TV kompanijos sužinojo, kur yra Lietuva. Susidomėjimas Lietuvos TV ir jos žmonėmis tarptautinėje komercijos rinkodaroje buvo didelis. Šešėlyje liko anksčiau mums atstovavęs TSRS Gosteleradijo.

Po festivalio Marselį pasiekėme laimingai, bet iki skrydžio dar reikėjo laukti visą naktį. O abiejų kišenėse – vėjai! Nei už ką pavalgyti, nei atsigerti, o laukti reikia visą naktį. Padėjo geras žmogus. Geležinkelio stotyje susipažinome su italu puertorikiečiu. Jis nupirko mums su Tautvydu po mėsainį ir po alaus buteliuką. Tad nenumirėme badu nė vienas ir sėkmingai sugrįžome į Lietuvą. Šitoje kelionėje iš tikrųjų savo kailiu patyriau, kas yra tikrasis blizgesys ir skurdas, vienu metu pasijutau tarytum toji Pelenė iš pasakų princo šalies.

Šiuo metu esate ekskursijų vadovė. Kas lėmė, kad ryžotės keisti veiklą?

Po kelionės į Monaką pradėjau galvoti apie savo turistinę firmą. Norėjau savarankiškai organizuoti keliones, o ne valdžios maldauti, kad pasiųstų į kokią nors komandiruotę užsienyje. Ir vyras, ir duktė tam pritarė.

1993 m. pavasarį įkūrėme turistinę firmą, pavadinome ją „Euroturizmo centras“. Taip prestižinį darbą LTV iškeičiau į dar neatrastas žemes. Paryžius buvo pirmas miestas, į kurį nusidriekė naujai susikūrusios firmos maršrutai. Į Paryžių pilni autobusai riedėjo kiekvieną savaitę. Kartais net po pusę metų teko praleisti Prancūzijos sostinėje. Turistus iki Paryžiaus kai kada palydėdavo penkiolikmetė dukra ar vyras, o aš vesdavau jiems ekskursijas po Paryžių. Vėliau mūsų maršrutai nusidriekė į Angliją, Ispaniją, Portugaliją, Monaką, Andorą. Į šias keliones buvau pasiėmusi ir mamą, kad ji pamatytų Europą, ir seserį. Italijoje mūsų mama pirmoji įkopė į Vezuvijaus kalną ir tuo didžiavosi. Tėveliui šios kelionės jau buvo per sunkios. Į Italiją su manimi yra keliavę ir teta Irutė, dėdė Pranas.

Po dešimties sėkmingo „Euroturizmo centro“ darbo metų įvyko nemažai pokyčių. Daugeliui žmonių kelionės autobusu prarado pirmykštį žavesį, nes buvo ganėtinai varginančios. Praturtėję lietuviai persėdo į lėktuvus ir Europos šalis daug greičiau ir pigiau jais pasiekia. Po intensyvių turistinės veiklos metų jaučiausi pavargusi. Naujos veiklos imtis nebesinorėjo. Mirė vyras. Tapau Vilniaus gide ir dabar pasakoju užsienio turistams apie Lietuvos sostinę anglų ir italų kalbomis. Vedu ekskursijas po Vilnių. Turistai atvyksta iš įvairiausių šalių: Italijos, Izraelio, Anglijos, Airijos, Norvegijos, Suomijos, JAV, Indijos. Su italais ypatingai smagu dirbti. Jie visada geros nuotaikos, linksmi, negaili komplimentų. Jiems pas mus viskas patinka, nes labai daug žalumos.

Kuo žavi gido darbas, koks jis?

Pirmiausia, tai gyvas ryšys su žmonėmis. Nesėdi vienoje vietoje, bendrauji. Turistai taip pat papasakoja apie savo gyvenimą, tad išgirsti ką nors nauja, o jie sužino mūsų istoriją. Išsipildė mano svajonė, gimusi dar studijų laikais, būti gide ir keliauti po pasaulį.

Kokie yra šių dienų turistų poreikiai, ar jie bėgant laikui keičiasi?

Taip, bet jie kartu ir tokie patys kaip anksčiau: žmonės nori kuo daugiau pamatyti ir sužinoti. Pirmą kartą atvežus grupę į Paryžių prie vieno fontano manęs klausė: „Koks šio fontano gylis?“, o dabar klausia: „Kokie aukščiausi Lietuvoje kalnai?“, nes fontanų pas mus daug nėra, ne taip, kaip Paryžiuje ar Italijoje.

Kaip kinta pats gido darbas, ar šiais laikais, kai gyvename skaitmeninių technologijų pasaulyje, dar reikia žmogaus pasakojimo?

Žmonės labai noriai užsisako ekskursijas su gidu. O ir lietuviai daug daugiau nei anksčiau domisi savo miesto istorija, būtinai nori, kad pasakojimas būtų kuo linksmesnis ir gyvesnis. Gyvo pasakojimo jokios technologijos nepakeis.

Kuo mėgstate užsiimti po darbų, kaip ilsitės?

Nuo paauglystės labai mėgau skaityti knygas, buvau tikra knygų rijikė. Ir dabar daug skaitau. Taip pat patiko filmai, nuolatos eidavau jų žiūrėti į kino teatrus. Filmą „Žmogus amfibija“ esu mačiusi gal septynis kartus. Nusipirkdavau kelis bilietus iš karto į to paties filmo kelis seansus ir, išėjusi iš filmo, vėl einu žiūrėti to paties. Su malonumu ir dabar žiūriu kino filmus ir serialus. Kaip anksčiau, taip ir dabar žavi kelionės, todėl su seserimi vis išvykstame į kurią nors Europos šalį pakeliauti.

Kokius saitus su Kupiškiu dar esate išlaikiusi, ar čia apsilankote, kas kelia šilčiausius sentimentus?

Labiausiai mane į Kupiškį traukia aplankyti tetos Irutės ir dėdės Prano. Niekad nepamiršiu jų gerumo, kurį patyriau vaikystėje gyvendama jų namuose Šiauliuose. Ir dabar juos vadinu „tėveliais“. Dėdė Pranas nuveža į Alizavą prie senelių ir prosenelių kapų. Gera žinoti, kad netoliese buvo mūsų tėvelio gimtasis kaimas Grincagalė. Tėvelis Jonas mums vis ką nors mielo papasakodavo apie savo vaikystę: kaip su savo suolo draugu Vytautu Pyvesos upėje kilbukus gaudydavo vasarą, o Vytauto tėvas vaišindavo pirmu medumi, kaip su tėvais, broliais Juozu, Pranu ir seserimi Stase šiltais vasaros vakarais gražiai padainuodavo susėdę ant gonkų. Iškyla šiltų prisiminimų ir apie tą laiką, kai su tėveliais lankėmės tėvelio geriausio draugo Vytauto Dipono sūnaus Algio išleistuvėse į armiją. Tada buvo iškeltas didelis balius, buvo linksma. Neužmirštamas paauglystės metais apsilankymas su visa gimine Danutės ir Vytauto Jankauskų sodyboje, kur buvo iškeltos didelės jų sūnaus Alvydo krikštynos 1968 metais. Kupiškio miestelis labai gerai nuteikia. Taip gražiai tvarkomas! Ypač šiltą įspūdį paliko biblioteka, jos darbuotoja Lina Matiukaitė ir miestelio šviesuomenė per mano sesers knygos pristatymą. O baltas pianinas tame vakare ir mažoji muzikantė vėl mane nuskraidino į vaikystės dienas.

Ačiū už Jūsų atsakymus.

Autorius: Jurga BANIONIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama