Birutė Jankauskaitė-Ribokienė: „Išsipildė svajonė, gimusi studijų laikais“ (I)

Dar viena talentingosios alizaviečių Jankauskų giminės atstovė – ilgametė radijo ir televizijos žurnalistė, šiandien gide Vilniuje dirbanti Birutė JANKAUSKAITĖ-RIBOKIENĖ.

Ji mielai sutiko papasakoti apie savo šeimą, studijas, meilę liaudies šokiui, darbą radijuje ir televizijoje, dabartinę veiklą, saitus su Kupiškiu. 

Gerbiama Birute, Jūsų šeimos istorija surašyta sesers Kornelijos Jankauskaitės knygoje „Apkabinu praeitį, mano šeimos istorija“. Ar Jums nekirbėjo mintis, kaip ir seseriai, imtis knygos rašymo?

Džiaugiuosi, kad sesuo Kornelija parašė tokią knygą, bet man niekada nekilo ši mintis. Esu rašymo atsikandusi nuo tada, kai baigusi Vilniaus universitete žurnalistiką, 1976 m. pradėjau dirbti Televizijos ir radijo komitete, pradžioje Vaikų ir jaunimo redakcijoje, vėliau Reklamos ir ryšių su užsienio šalimis direkcijoje. Taigi, kiekvieną savaitę reikėdavo sugalvoti vieną ar kitą laidos temą ir parašyti scenarijų. Vedžiau ir radijo laidos „Jaunimo banga“ autorinę laidą „Diskoteka“.

Turbūt, Jūs prie knygos gimimo irgi daug prisidėjote, talkinote seseriai?

Į jos sumanymą per daug nesikišau, bet, jeigu kas atmintyje iškildavo, istorija ar faktas, pasakydavau. Smulkiau papasakojau apie poetą Paulių Drevinį, savo pirmąjį mokytoją, gyvenimą Šiauliuose, ten mokiausi metus ir gyvenau jauniausio tėvelio brolio Prano Jankausko ir jo žmonos Irenos šeimoje. Taip pat apie Vilniaus universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblį, kuriame šokau, repeticijas, gastroles, viso ansamblio gyvenimą. Kai ką sesuo žinojo, bet ne viską. Ji davė skaityti rankraštį, išsakiau savo pastabas. Esame aptarę vieną ar kitą knygos skyrių, jai pasufleravau, kaip juos sudėlioti, kad knygą būtų geriau skaityti.

Kuo Jums brangi ši knyga?

Į ją sudėtas mūsų tėvelių, senelių, kitų giminės narių gyvenimas. Visi draugiškai gyvenome, daug bendravome tarpusavyje, trūksta jų, iškeliavusių į Anapilį. Atsiverti knygą ir tarsi iš naujo viskas atgyja.

Kokie šilčiausi prisiminimai apie savo šeimą?

Labai gera būdavo keliauti su tėveliais mūsų automobiliu „Volga“. Nesvarbu kur, ar į kaimą, ar po Lietuvą, toliau. Prisimenu jaukų Kūčių stalą su šieneliu po staltiese ir naujametines eglutes. Jas papuošdavome gražiais vokiškais žaisliukais. Tėvelis mums vaikystėje ir paauglystėje visuomet pakviesdavo Senį Šaltį. Jis ateina, o aš pagroju pianinu, sesutė padainuoja. Paskui jis duoda mums dovanėlių, saldainių krepšelį su keliais mandarinais. Mums laimė! Atmintyje išliko ir gražios naujametinės (ir ne tik) šventės tiek mūsų šeimoje, tiek pas tetulę Stasę, tėvelio seserį. Ji gyveno Vilniuje. Dažnai ją aplankydavome ne tik per šventes. Ji buvo puiki kulinarė, kažkada baigusi Salamiesčio žemės ūkio mokyklą. Ne tik prigamindavo daug įmantrių patiekalų, prikepdavo skaniausių bandelių su cinamonu, bet ir labai gražiai viską paserviruodavo. 1998 m. į Kūčių vakarienę ji sukvietė visus savo brolius su šeimomis ir jų atžalomis paminėti 60 metų nuo įsimintinos Kūčių vakarienės, kai jos tėvelių, mūsų senelių, Kosto ir Elzbietos Jankauskų, namuose, Grincagalėje, Kūčias valgė dar visi Jankauskų šeimos nariai.

Jūsų tėveliai susitiko tremtyje. Sibire gimėte ir Jūs. Ar išliko prisiminimų apie ten praleistus metus?

Pati nieko neprisimenu. Mama pasakojo, kad ten nebuvo jokių lėlyčių, todėl vienintelis mano žaidimas buvo pilstyti vandenį iš vieno vaistų buteliuko į kitą. Kai jau ruošėsi grįžimui į Lietuvą (man buvo pustrečių metų), pririnko daug buteliukų kelionei, kad turėtų kuo mane užimti. Taip išlikau visą kelią rami, neverkiau, nes žaidžiau su tais buteliukais ir vandeniu. Mamytė galvojo, kad tikriausiai būsiu vaistininkė.

Kaip gyvenimas klostėsi grįžus į Lietuvą. Kokia buvo Jūsų vaikystė, mokykliniai metai?

Grįžome pradžioje tik mes su mama, nes tėvelio dar neišleido. Nuvažiavome į mamos tėviškę Dzūkijoje. Ir dėdė Pranas, tėvelio brolis, buvo su mumis, nes jis pasitiko Vilniuje. Pasisvečiavę ten (visa tai žinau iš mamos pasakojimų) su mama ir dėde Pranu išvykome aplankyti tėvelio mamos Elzbietos į Grincagalę. Močiutė pasitiko Kupiškyje su baltu arkliu. Po savaitės su mama grįžome atgal į jos tėviškę. Ji išvyko į Vilnių prisiregistruoti, bet neleido, vijo iš miesto. Tuomet ji išsiuntė į Ačinską tėveliui telegramą, kad mes grįžtame į Sibirą, nes nežinojo, kiek tėtis dar ten prabus. Bet tėvelis telegrama greitai atsakė, kad jau paleido, ir jis grįžta. Visi įsikūrėme Pavilnyje.

Važiuodavome pas močiutę į Dzūkiją. Ten, Senųjų Naniškių kaime, 1959 m. pradėjau eiti į pirmą klasę, nes Pavilnyje manęs nepriėmė, dar neturėjau septynerių metų, o labai prašiausi į mokyklą, mokėjau skaičiuoti ir visas raides pažinau, nes mama buvo išmokiusi. Močiutės name buvo mokykla, o mokyklos direktoriumi buvo poetas Paulius Drevinis, neseniai grįžęs iš Sibiro. Jis močiutės name nuomojo kambariuką. P. Drevinis ir sutiko priimti mane į pirmą klasę.  

Mes su močiute, sesute ir seneliu gyvenome salėje (dideliame kambaryje, kaip svetainė, viename namo gale), o priešais ją, perėjus koridorių, buvo mokykla. Tad tiek to kelio iki mokslų – tik pereiti koridorių.

P. Drevinis augino triušiukus. Mes, vaikai, priraudavome jiems balandų, prinešdavome morkų. Juos augino parduoti. Gaunami pinigai buvo naudojami mokinių ekskursijoms. Močiutės namuose P. Drevinis buvo „saviškis“ ir prie stalo sėsdavo su mūsų šeima. Močiutė jį pamalonindavo bulviniais blynais, o šeštadienį išvirdavo cepelinų.

Kartą pavasarį susirgau kokliušu. Mokytojas atėjo manęs paguosti. Baigiantis mokslo metams vėl susirgau, bet šį kartą – vėjaraupiais. Ir tada P. Drevinis atėjo manęs aplankyti ir pranešė, kad baigiau pirmą klasę vien labai gerais pažymiais. Šį kartą direktorius padovanojo man pasakų knygą. Jis buvo šiltas ir malonus žmogus, inteligentiškas, ūkiškas, doras ir sąžiningas, nelabai kalbus, tikras lietuvių poetas.

Su jo atvykimu prasidėjo nauja era kaimo gyvenime: jis suorganizavo literatų būrelį, rengė vaidinimus. Į literatūros vakarus kviesdavosi savo draugus rašytojus ir poetus. Pas jį lankėsi Paulius Širvys, Kostas Kubilinskas, Antanas Jonynas, Justinas Marcinkevičius, Eugenijus Matuzevičius, Juozas Baltušis.

P. Drevinį močiutė vaišindavo aviečių vynu: jį supila į dailų ąsotėlį ir pastato ant didelio ąžuolinio stalo. Stalą tėvelis atvežė iš savo tėviškės Grincagalės, 1957 m. pardavus ten namus.

P. Drevinio iniciatyva buvo pradėta statyti nauja mūrinė mokykla, baigta 1961 metais. Jis ją vadino „Baltąja gulbele“.

Močiutei mokytojai duodavo paskaityti knygų ir laikraščių. Ji mums su sesute irgi paskaitydavo vakarais knygelių. Labai laukdavome tėvelių atvažiuojant mūsų aplankyti. Kai žinodavome, kad turi atvykti, tą dieną nuo ryto bėgdavome ant kalno budėti (mūsų kaimas buvo ant aukšto skardžio). Dažniausiai apie pietus pamatydavome dulkių debesį, kylantį tolyje, o paskui tas debesis vis artėdavo ir iš jo išnirdavo mūsų balta „Volga“. Atlėkdavome į kaimo pradžią, o tada, tėveliui privažiavus, ropšdavomės į mašiną. Tėvelis man, įsitaisiusiai jam ant kelių, leisdavo pavairuoti per kaimą bent 300 m iki močiutės namų. Taip gana anksti išmokau vairuoti.

Nuo 1961 m. rugsėjo 1 dienos, lankydama trečią klasę, gyvenau Šiauliuose pas tėvelio brolį Praną ir tetą Irutę. Jie pasiėmė mane gyventi, nes norėjo padėti sunkiai besiverčiantiems tėveliams. Šiauliuose pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Dėdę Praną vadinau „tėveliu“, o tetą Irutę – „mamyte“. Ir dabar taip tebevadinu. Šiauliuose gyvenau metus laiko. Ir šiandien prisimenu gražų pietų stalą, apdengtą balta staltiese su servetėlėmis, pietūs būdavo visada iš trijų patiekalų.

Kasdien teta Irena virdavo vis kitokią sriubą, bet man labiausiai patiko saldi sriuba, kur miltiniai kleckai plaukiojo džiovintų juodų slyvų, razinų ar džiovintų abrikosų kisieliuje. Antram patiekalui teta Irena ištroškindavo smulkintos jautienos su pupelėmis ar triušį su bulvėmis ir su gardžiu padažu. Ir visuomet paduodavo trečią patiekalą, ne šiaip sau kompotą, tai būdavo kažkas ypatinga: plakta grietinėlė su uogomis, želė su grietinėlės putomis ar pudingas. Savaitgaliais visi kartu, kai kada ir viena eidavau į kiną. Su teta Irute eidavome ir į teatrą. Dažnai trise važiuodavome į Rygą, ten labai skanių sluoksniuotų trapių „širdelių“ man nupirkdavo. Lietuvoje dar nebuvo tokių skanėstų.

Gyvenant Šiauliuose ir pasibaigus mokslo metams, vasarai mane teta Irena ir dėdė Pranukas pasiėmė į Pageluvio pionierių stovyklą netoli Šiaulių. Teta Irena ten dirbo gydytoja sezono metu, o dėdė Pranukas „muzruku“ – muzikos vadovu. Jis mane išmokino dainelių ir parengė konkursui. Užėmiau trečią vietą.

Pasimokiusi ir pagyvenusi Šiauliuose metus, sugrįžau į Vilnių, nors dėdė Pranas ir teta Irena būtų ir toliau mane su meile globoję. Bet mūsų tėveliai manęs labai pasiilgo. Dar pusę metų pasimokiau Pavilnyje, o nuo Naujųjų, 1963 metų, įsikėlėme į naują butą Antakalnyje.

Per pavasario atostogas su seserimi visados važiuodavome į Šiaulius pas tetą Irutę ir dėdę Praną. Teta Irena pasitikdavo geležinkelio stotyje, skaniai valgydindavo ir kas kartą vesdavosi į teatrą.

Apsigyvenus Antakalnyje, 1963 m. sausį, lankėme su seserimi Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą (dabar tai Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerijos licėjus). Man atėjus pirmą kartą į klasę, visi suolai buvo užimti. Mokytoja davė kėdę ir pasodino prie palangės. Po kelių dienų ūkvedys surado papildomą suolą ir įrioglino jį į klasę, tuomet ir man vieta atsirado. Mokslai sekėsi labai gerai. Matematikos mokytoja man net buvo paskyrusi mūsų klasės mokinį, kurį turėjau išmokinti matematikos devintoje klasėje. Galvojau studijuoti anglų kalbą, tad tėveliai metus samdė anglų ir vokiečių kalbų repetitorius, nors ir taip iš anglų kalbos turėjau labai gerus pažymius.

Kokiu keliu nutarėte sukti baigusi mokyklą? Kaip nutiko, kad tapote žurnaliste?

1971 m. baigiau mokyklą ir stojau į Vilniaus valstybinį V. Kapsuko universitetą, į anglų kalbos specialybę. Nors neužsikirsdama atsakinėjau per egzaminą, bet parašė trejetą. Kitų egzaminų galėjau ir nebelaikyti. Man tai buvo didelis smūgis. Greičiausiai, koją pakišo mano „politinė“ praeitis, mat buvau gimusi Sibire. Tada įstojau į Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos muzikos fakulteto režisūros specialybę. Pasimokiusi pusę metų Klaipėdoje, persirašiau į Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. Netrukus buvau priimta į VU liaudies dainų ir šokių ansamblį. Atranka į šokėjus buvo milžiniška. Studijuodama labai mėgau specialybės dėstytojų Vytauto Žeimanto, Skirmanto Valiulio, Virgilijaus Juodakio paskaitas, bet didžiausią įspūdį darė ansamblio vadovai. Ansamblyje prasidėjo spalvingiausias ir įdomiausias mano gyvenimo etapas. Labai mėgau savo vadovus Tamarą Kalibataitę, Eleną Morkūnienę ir Vidą Aleksandravičių. Tai buvo nuostabūs ir kūrybingi žmonės, uždegantys savo aistra menui. Vadovė T. Kalibataitė mokė šokėjus klasikinio trenažo.

Repeticijos vykdavo Veidrodžių salėje M. K. Čiurlionio gatvėje. Vadovė Tamara būdavo visados gerai nusiteikusi, linksma, pasitempusi. Ji vis kartojo, kad šokėjos privalo būti grakščios, tiesaus stoto. Mokė, kaip „laikyti“ tašką darant piruetus, taisyklingai atlikti kitus šokio elementus.

Kiekvienas judesys – rankos pirščiukas ir jo judesiukas, žvilgsnis, galvos posūkis, lygiavimas, žingsnis, šypsena – viskas su vadove per repeticijas būdavo nušlifuojama iki galo, kad šokių figūros būtų tobulai atliktos.

Tautinius drabužius ir batelius šokiams specialiai pasiūdavo kiekvienai pagal dydį, turėdavome eiti pasimatuoti ne vieną sykį. Visų figūros buvo maždaug vienodos, visos buvome lieknos ir grakščios.

Vadovė Elena Morkūnienė buvo griežta ir labai reikli. Prieš koncertą repetuodavome visi po 6 valandas. Viską iki smulkmenų sustyguodavo ansamblio meno vadovas Vidas Aleksandravičius, kad ir orkestras, ir šokėjai, ir dainininkai sualsuotų vienu ritmu. Ir visi vadovai drauge kartodavo: „Šypsotis! Šypsotis! Šypsotis!“

Man labai patiko šokti „Klumpakojį“, T. Kalibataitės statytą „Reketį“ ir „Paskutinę polką“. Šokau vienoje poroje su Egidijumi Bičkausku (būsimu Nepriklausomybės akto signataru) ir su Vytautu Markevičiumi (vėliau jis tapo radijo žurnalistu). „Paskutinės polkos“ finale su V. Markevičiumi išbėgdavome prieš pat žiūrovų nosis, V. Markevičius mane, o kiti vyrai šokėjai savo partneres aukštai iškeldavo sukinyje. Po tokios pabaigos sugriaudėdavo žiūrovų aplodismentai, o fotografai skubėjo šį reginį fiksuoti. Man labai patiko šokti ansamblyje, tai buvo didžiausia laimė. Pabaigusi universitetą dar ilgai sapnuodavau tas dienas.

Su koncertais apvažiavome visą Lietuvą. Mažesniuose miesteliuose būdavo vaišės, paruošta statinė alaus. Žmonės nuoširdžiai norėdavo kuo nors ansambliečiams atsidėkoti už suteiktą didelį džiaugsmą. Vieną statinaitę alaus įritindavo į autobusą išvažiuojant. Visada vežiodavausi savo gitarą, o grįžtant namo grodavau ir dainuodavau, kiti pritardavo. Įsimintinos ne vien repeticijos ir koncertai, bet ir ansambliečių vasaros stovyklos, kuriose dvasia tiesiog atsigaudavo. Stovyklose rengdavome karnavalus, žaisdavome futbolą ir kasdien repetuodavome. Pamenu stovyklą Bulgarijoje. Mūsų ansamblio merginos žaidė futbolą su Bulgarijos komanda ir mes, lietuvės, laimėjome. Parsivežėme net medalius iš tos kelionės. Baigusi universitetą, sukūriau šeimą.

Autorius: Jurga BANIONIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama