Iš namų į nežinią: prisiminimai, kurie vis dar skauda
Suvalkietis
Turinį įkėlė
Birželio 14-ąją Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena. Tai viena skaudžiausių datų mūsų šalies istorijoje, nes tądien prieš 84-erius metus prasidėjo masiniai gyventojų trėmimai į Sibirą. Sovietų Sąjunga, siekdama palaužti Lietuvos visuomenę, norėdama sunaikinti šalies intelektinį ir ekonominį elitą, slopindama pasipriešinimą okupacijai, iš Lietuvos ištrėmė apie 132 tūkstančius Lietuvos žmonių, tarp kurių daugiausia buvo moterys ir vaikai.
Į šaltį, badą ir mirtį – tūkstančiai
Trėmimai į atokias Sovietų Sąjungos teritorijas – Sibirą, Komiją, Kazachstaną, Jakutiją, Altajų – truko mažiausiai 13 metų. Pirmasis prievartinis šalies gyventojų išvežimas vyko 1941 m. birželio 14–18 dienomis, kai iš Lietuvos buvo ištremta apie 18 tūkst. žmonių. Tarp jų – inteligentai, valstybės tarnautojai, karininkai, ūkininkai. Antroji didelė trėmimų banga vyko 1948 m. gegužės 22–23 dienomis. Šaltiniai nurodo, kad vadinamosios „Vesna“ operacijos metu į nežinomybę buvo paimta 20 tūkst. niekuo dėtų lietuvių. 1949 m. kovo 25-ąją vykdant operaciją „Priboj“ ištremta beveik 34 tūkst. žmonių, 1951 m. spalio 2–3 dienomis išvežta daugiau kaip 16 tūkst. žmonių.
Gyvenimo sąlygos tremtyje buvo nežmoniškos. Teritorijose, į kurias buvo tremiami lietuviai, žiemą temperatūra siekdavo net -50 laipsnių, o barakuose, kuriuose tremtiniai gyveno, dažniausiai nebuvo jokio šildymo. Žmonėms trūko maisto, drabužių, vaistų. Darbo sąlygos buvo alinančios – tremtiniai dirbo miškuose, anglių kasyklose, statybose, kolūkiuose. Viskas buvo daroma rankomis, neskaičiuojant darbo valandų. Tokiomis sąlygomis išgyveno tik patys stipriausi – daug mirė nuo ligų, šalčio, bado.
Viltį žadino dainos
Trėmimo metu žmones lydėjo baimė, pasimetimas, nežinia. Gyvenant tremtyje šios emocijos peraugo į ilgesį, beprasmybę, skausmą. Žmonės nenutuokė, kada ir ar apskritai galės sugrįžti į Lietuvą, trūko informacijos apie gimines, artimuosius – kiek jų liko Lietuvoje, kas ir kur buvo ištremti, kaip jiems sekasi, ar dar gyvi. Nepaisant visko, pas daugelį ruseno viltis grįžti ir išgyventi.
Tremtiniams išlikti ir išgyventi padėjo tikėjimas ir dainos. Dainingos tautos tremtiniams jos suteikė galimybę puoselėti tautinę tapatybę, išreikšti skausmą, viltį, prisiminti gimtinę ir artimuosius, o svarbiausia – nenužmogėti ir nenutautėti. Dainos „Lietuva brangi“, „Oi neverk, motušėle“, „Jei ne auksinės vasaros“ tapo tremtinių himnais.
Išleido, bet nepaleido
Dauguma žmonių tremtyje praleido dešimtmečius. Tik po Stalino mirties, 1953 metais, pamažu pradėta tremtinius iš tremties paleisti. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad pirmieji leidimai grįžti į Lietuvą buvo išduoti 1956–1958 m. Tiesa, viskas nebuvo labai paprasta. Tremtiniams trūko pinigų kelionės bilietams, žmonės bandydavo į traukinius patekti nelegaliai, važiuodavo slėpdamiesi. Grįžusiųjų laukė nauji išbandymai. Juolab kad daugeliui buvo uždrausta grįžti į tas vietoves, iš kurių jie buvo ištremti. Nemažai tų, kurie rizikuodami grįždavo į gimtąsias vietas, ir tie, kuriems buvo leista grįžti į savo namus, dažnai savo namus rasdavo sugriautus, sudegintus arba nuniokotus. Būta nemažai atvejų, kai vėliau buvę tremtiniai sužinodavo, kad jų namus nugriovė ir savo valdose persistatė uolūs, stribams iš pavydo juos įskundę kaimynai. O tų tremtinių namų, kurie buvo dar tinkamos būklės gyventi, niekas negrąžindavo. Maža to, parvykėliams buvo ribojamos galimybės įsidarbinti, mokytis. Viską teko pradėti iš naujo apsunkintomis aplinkybėmis.
Birželio 14-oji: atminties ir vilties ženklas
Šiandien Gedulo ir vilties diena mums primena, kokia brangi yra laisvė ir N Nepriklausomybė – jos netekę tautiečiai patyrė nežmonišką fizinę ir emocinę kančią, paaukojo gyvybes. Mažiausia ką mes šiandien galime padaryti – kalbėti apie tremtį, prisiminti tremtinius. Istoriniai šaltiniai nurodo, jog tai padeda išsaugoti istorinę tiesą, užkirsti kelią jos iškraipymui.
Atsiminimais apie tremtį ir dainų tremtiniams svarbą „Suvalkiečiui“ sutiko papasakoti Marijampolės tremtinių choro „Godos“ nariai tremtinys Viktoras Vaišnoras ir tremtyje gimusi Janina Augulienė. Jų atsiminimai ir pasakojimai – vaizdo siužete.
Didžiausia šio žaidimo kuriama vertė – pažinimas. Įprastai geoslėptuvės slepiamos šalia gamtos ir kultūros paveldo objektų, apleistose ekstremaliose teritorijose ar bet kurioje kitoje intriguojančioje vietoje, siekiant supažindinti su ja vietos arba užsienio lankytoją. Šiuo metu 191 šalyje yra paslėpta daugiau nei 3 milijonai lobių. Tarptautinę bendruomenę sudaro virš 2 milijonų aktyvių narių. Tuo tarpu Lietuvoje šiuo metu užregistruota beveik 7500 aktyvių geoslėptuvių bei virš 1600 lobiautojų radusių bent 100 lobių.
Autorius: Daiva Klimavičienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
