Kaip gimė Tilžės taika

Kaip gimė Tilžės taika...„Tilžės taika – Rusijos ir Prancūzijos taikos sutartis, sudaryta 1807 07 09 Tilžėje. Šia sutartimi Rusija pripažino Prancūzijos užkariavimus, išvedė savo kariuomenę iš Valakijos ir Moldavijos, atidavė Prancūzijai Jonijos salas ir prisijungė prie Didžiosios Britanijos blokados. Rusija taip pat pripažino Reino konfederaciją, Prancūzija – kai kurių Vokietijos valstybių, valdomų Rusijos imperatoriaus giminaičių, suverenumą. <...> Tilžės taika suardė 1806 09 Prūsijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos ir Saksonijos sudarytą IV antiprancūziškąją koaliciją“ (Visuotinė lietuvių enciklopedija). Ne vienas atidesnis ar labiau istorija besidomintis skaitytojas atkirs – ką, ir vėl apie tą 1807 metų sutartį? Apie rusų ir prancūzų draugystę? Kai šiandien šios dvi šalys Ukrainos karo perskirtos į priešingas puses, prisiminti jų taiką būtų ne tik ne visai etiška, bet ir kažkiek nusikalstama – argi ne taip? Juo labiau, kad jau po penkerių metų, 1812-aisiais didysis (ne ūgiu, bet tuomečiu autoritetu Europoje) Napoleonas I, užpuldamas Rusiją, pats sulaužė tuos Tilžės susitarimus... Taip, iš tiesų apie Tilžės taiką ir jos pasekmes prirašyta nemažai. Iki tol 1807 metų birželio 14-ąją Rytų Prūsijoje, prie Alnos upės, netoli Frydlando (dabar Pravdinskas) į Karaliaučių žygiuojanti Rusijos kariuomenė (apie 56 tūkstančius žmonių) persikėlė per Alną ir puolė 26 tūkstančių prancūzų korpusą. Prancūzai privertė Rusijos kariuomenę trauktis, prie Frydlando ją apsupo, suskaldė į dalis ir sumušė (teigiama, kad apie 11 tūkstančių žmonių žuvo, 7000 tūkstančiai sužeisti, keli tūkstančiai nuskendo keldamiesi per upę – tiltą prancūzai buvo sugriovę). Prancūzų žuvo apie 1400, sužeista apie 9100. Laimėję Frydlando mūšį prancūzai užėmė Karaliaučių, kurį be kovos paliko Rusijos sąjungininkės Prūsijos kariuomenė. Ir štai tada imperatoriai Napoleonas I bei Aleksandras I sutarė sudaryti taiką. Iš Hanoverio didikų kilęs baronas, grafas, kavalerijos generolas Levinas Benigsenas, vėliau prisimindamas tų dienų įvykius rašė: „Birželio 10-ąją Tilžėje įvyko pirmasis kunigaikščio Lobanovo ir Napoleono susitikimas. Priėjęs prie stalo, ant kurio gulėjo išskleistas žemėlapis, imperatorius, rodydamas į Vyslą, ištarė: „Štai abiejų imperijų siena: iš vienos pusės turi valdyti jūsiškis valdovas, iš kitos – aš“. Ar šie žodžiai jums, gerbiamieji skaitytojai, nieko neprimena? 1939-ųjų, pavyzdžiui? Todėl dar kartą ryžtuosi prisiminti tuos netoli Tauragės daugiau nei prieš 200 metų vykusius ir artimai su Taurage susijusius įvykius. Tik prisiminti ne patį faktą, o tai, kas vyko aplink jį, detales, kurios galbūt patenkins šiandienos skaitytojo smalsumą ir pasiūlys dar kartą permąstyti tuos tolimus įvykius. Derybų pradžia Kaip žinia, 1805–1807 metais Tauragės dvaras buvo paverstas rusų caro būstine ir carinės Rusijos kariuomenės vyriausiąja tvirtove. Čia dažnai lankydavosi Aleksandras I. Derybas su prancūzais jis nutarė kontroliuoti pats, todėl 1807 metų birželio 22 dieną su svita iš Šiaulių išvyko į Tauragę. Patarėjais pasiėmė kariškius Aleksandrą Beklešovą, Andriejų Budbergą, Liveną, Tolstojų. Tikėtina, kad įsikūrė mūriniuose Tauragės dvaro rūmuose, turėjusiuose aštuonis kambarius. Puikiai žinomas faktas, tačiau neprošal priminti, kad, deryboms vykstant, Tauragės dvare įrengtoje būstinėje lankėsi ir Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III. Birželio 23 dieną Aleksandras I čia jau patvirtino vieno mėnesio paliaubų su prancūzais susitarimą, o kitą dieną Prūsijos karaliaus lydimas persikėlė į to meto Prūsijos miestelį Piktupėnus. Čia pas jį atvyko Imperatoriškųjų rūmų oberhofmaršalas (Vokietijoje ir Rusijoje vėlyvaisiais viduramžiais – pareigūnas, tvarkęs imperatoriaus, kunigaikščio arba caro rūmų ūkį) Žeraras Diurokas, kuris Napoleono vardu padėkojo Aleksandrui už karo veiksmų nutraukimą ir pasiūlė susitikti. Aleksandras kvietimą priėmė ir šalys sutarė pasimatyti kitą dieną, 12 valandą, Nemuno upės viduryje. Birželio 25 dieną Tilžėje prasidėjo taikos derybos. Napoleonas negailėjo nei jėgų, nei lėšų, kad susitikimas su galinguoju priešininku būtų kiek įmanoma iškilmingesnis. Tą pačią dieną, 21 valandą, vakaro buvo gautas įsakymas Memelio (Nemuno) upės viduryje, kur ėjo demarkacijos linija, pastatyti du plaukiojančius balta marška aptrauktus „namus“. 150 prancūzų stalių, kuriems vadovavo artilerijos generolas Lariboasjeras, nedelsdami ėmėsi darbo ir pirmasis paviljonas buvo užbaigtas bei nuleistas į vandenį birželio 25-ąją. Liudytojai prisiminė, kad panašus į tuo metu gamintas maudykles „namelis“ buvo ypač prabangiai apstatytas, turėjo didelę išpuoštą svetainę su dvejomis priešpriešinėmis durimis, už kurių buvo dvi priemenės. Sienas puošė gėlių ir lapų girliandos, o ant stogo sukiojosi dvi vėtrungės – viena su rusišku, kita su prancūzišku ereliu. Ant vieno frontono iš rusų pusės puikavosi žaliais dažais užrašyta didelė A raidė, iš Tilžės pusės – raidė N. Šitas inkaro palaikomas namas stovėjo Nemuno upės viduryje, prie sudegusio senojo tilto. Antrasis, mažesnis, „namas“ buvo skirtas monarchų svitai. Birželio 25 dienos priešpietę prancūzų gvardija keletu eilių išsirikiavo veidais į upę. Tūkstančiai Tilžės gyventojų ir prancūzų kariškių užsiėmė vietas kairiajame Nemuno krante. Apie 11 valandą imperatorius Aleksandras I su palyda ir Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III Tilžės keliu pajudėjo Nemuno kranto link. Jie trumpam sustojo apgriuvusioje pakelės karčemoje ir luktelėjo, kol priešingame krante pasirodys Napoleonas. Pastarasis su maršalais ir 100 gvardiečių nusileido prie upės kranto, tuo pat metu prie vandens atsirado ir Aleksandras. Abu jie įlipo į savo valtis, kurias irklavo po keletą patyrusių kareivių. Rusų sargyba išsirikiavo priešingame krante. Pagal trimitų signalą abu laiveliai vienu metu pajudėjo ir beveik tuo pačiu metu priartėjo prie platformos – Napoleonas iš pietų, Aleksandras – iš šiaurės pusės. Napoleonas išlipo pirmasis ir pribėgo padėti išlipti Aleksandrui. Jie pasisveikino, apsikabino ir, lydimi džiugių kariuomenės bei šio pasaulinės reikšmės įvykio – Rusijos ir Prancūzijos susitaikymo – liudytojų šūksnių, tylomis įėjo į paviljoną. Prūsijos karalius liko dešiniajame Nemuno krante. „Aš nekenčiu anglų ne mažiau už jus, – pirmasis ištarė Aleksandras, – ir pasirengęs jus palaikyti visada, kada to reikės“. „Jeigu taip, – atsakė Napoleonas, – tai viską galime suderinti ir sustiprinti taiką“. Dviejų imperatorių pokalbis tęsėsi valandą ir 50 minučių. Kad toliau būtų patogiau bendrauti, Napoleonas pasiūlė Aleksandrui persikelti į Tilžę, paskelbdamas miestą neutraliu. Šis pasiūlymą maloniai priėmė. Po to abu galingieji, pristatę vienas kitam savo delegacijų narius, išsiskyrė ir sugrįžo atgal ta pačia tvarka, kaip atvykę. Nuo tos dienos imperatorius Aleksandras apsistojo Tilžės Deutsche Straße gatvės 3-iajame name, padalytame į dvi dalis, kurios taip ir vadinosi – rusų ir prancūzų. Ten jis gyveno dvi savaites ir nuolatos bendravo su Napoleonu. Buvusių priešų draugystė Ištrauka iš Tilžės teisingumo komisijos patarėjo Ernsto Liudviko Zira straipsnio apie 1807 metų birželio–liepos laikotarpį: „...Dar susitikimo išvakarėse caras uždraudė Napoleoną niekinamai vadinti „Buonopartijum“, o popams – antikristu. Keletą pastarųjų metų cenzūra įnirtingai persekiojo draudimo blogai rašyti apie Napoleoną pažeidėjus“. Kitą dieną tą pačią valandą įvyko antrasis susitikimas. Jame jau dalyvavo ir Prūsijos karalius, kurį lydėjo du generolai bei vieno jų adjutantas. Napoleono krūtinę puošė Juodojo erelio ordinas, o Prūsijos karaliaus – Garbės legiono ordinas. Šis antrasis susitikimas truko pusantros valandos. Monarchai iš paviljonų išėjo ant plausto ir, dar kurį laiką pasikalbėję, išsiskyrė. Pasijutęs namų šeimininku, Napoleonas nesivaržydamas prabangiai vaišino aukštus svečius. Aleksandras, didysis kunigaikštis, vėliau 25 dienas buvęs Rusijos imperatoriumi Konstantinas Pavlovičius ir Prūsijos karalius buvo pakviesti kasdienių pietų. Prūsijos karalius, kuriam asmeniškai ir kurio palydai lygiaverčiai buvo parengtos patalpos, į jas neįsikėlė. Jis ir toliau liko gyventi Piktupėnuose ir pas Napoleoną pietų į Tilžę kasdien atvykdavo iš ten. Vyko sudėtinga diplomatinė kova. Tuo laiku, kol kunigaikščiai A.Kurakinas ir A.Lobanovas-Rostovskis iš Rusijos pusės ir prancūzai ministras Š.Taleiranas ir maršalas L.Bertje, vadovaujant tiesiogiai monarchams, derino sutarties sąlygas, Napoleonas kasdien, po 14 valandos, lydimas Bergo hercogo, atvažiuodavo pas imperatorių Aleksandrą, jo brolį ir Prūsijos karalių ir veždavosi juos į kariuomenės mokymus bei treniruotes. Pavyzdžiui, maršalo L.Davu 3-iojo korpuso parodomuosiuose mokymuose dalyvavo 18 tūkstančių pėstininkų. Atvykus svečiams, Napoleonas per savo generolą adjutantą Ž.Mutoną, kartojusį imperatoriaus komandas, asmeniškai vadovavo pratyboms. Po to visi aukštieji svečiai pietaudavo pas Napoleoną, kuris apie 22 ar 23 valandą vėl atvykdavo pas Aleksandrą ir jie dar keletą valandų, beveik iki ryto, vienu du kalbėdavosi. „Mes greičiau susitarsime, – kalbėjo Prancūzijos imperatorius Rusijos carui, – jeigu tarsimės tiesiogiai, atsisakę ministrų, kurie neretai mus apgaudinėja arba nieko nesupranta. Mes dviese per valandą pasieksime daugiau negu mūsų tarpininkai per keletą dienų. Tarp jūsų ir manęs neturi būti nieko. Aš būsiu jūsų sekretorius, o jūs – mano“. Karalienė Luizė ir Napoleonas Tilžės taikos sąlygos buvo labai nepalankios Prūsijai: ji neteko didelės savo teritorijos ir sumokėjo įspūdingą distribuciją. Grįžti į Berlyną karališkajai porai buvo uždrausta, valdyti jie privalėjo iš Memelio (Klaipėdos). Kad nors kiek pavyktų beviltiškus prūsų reikalus pataisyti, buvo nutarta į Tilžę pakviesti karalienę Luizę. Prūsai tikėjosi, kad karalienės žavesys turės įtakos nugalėtojui ir paskatins sušvelninti jiems pateiktus reikalavimus. Tuo metu Napoleonas nesirengė vaidinti kilniaširdžio nugalėtojo ir prasitarė oberhofmaršalui grafui Tolstojui: „Je ne ferai pas pour les beaux yeux de la reine de Prusse, ce que je n’ai pu accorder a l’amitié de votre empereur“ (Dėl gražių Prūsijos karalienės akių nepadarysiu to, ko negalėjau duoti jūsų imperatoriaus draugystei). Istorija žino ne tiek daug pavyzdžių, kai monarchus ir politikus būtų labai mylėję paprasti žmonės. Tuo metu Prūsijos karalienei Luizei pavyko tapti tikru žmonių meilės simboliu. Ši moteris įkūnijo karalienės, žmonos ir motinos idealą – švelni, dosni, nuoširdi ir kartu ryžtinga, drąsi ir dvasiškai stipri. Luizė tapo puikia savo vyro padėjėja ir patarėja, neretai dariusia ryškią įtaką. Daugelį Prūsijos užsienio politikos sprendimų padiktavo būtent ši moteris. Kartu ji spėdavo būti ir nuostabia motina – pagimdžiusi 10 vaikų, aktyviai užsiėmė jų auklėjimu vietoj to, kad atiduotų auklėms ir guvernantėms. Tačiau užsienio politikoje Luizė padarė vieną klaidą, brangiai atsiėjusią Prūsijai. Ji faktiškai įkalbėjo vyrą imtis konfrontacijos su Napoleonu, tikindama, kad Prūsija iškovos lengvą pergalę. Bonaparto Luizė labai nemėgo, ir jis nejautė jai didelių simpatijų. Tačiau gyvenime viskas įvyko kitaip. Paklususi vyro valiai, Luizė liepos 6-ąją iškilmingai atvyko. Ją išvydęs, Napoleonas nepajėgė nuslėpti savo susižavėjimo arba vykusiai suvaidino tokią nuostabą. Keletu komplimentų jis įvertino jos grožį ir protą ir netgi galantiškai įteikė raudoną rožę iš netoliese stovėjusios vazos su gėlėmis. Padėkojusi imperatoriui, Luizė pasakė, kad priims rožę tik kartu su Magdeburgu. Šis miestas turėjo ypatingą reikšmę Prūsijai ir simbolizavo jos didybę. Deja, diplomatinės karalienės pastangos rezultato nedavė. Napoleonas kerams nepasidavė ir Magdeburgo jai nepadovanojo. Finalas Pagaliau liepos 7-ąją Tilžėje, imperatoriams susitikus vėlgi ant to paties plausto Nemuno upėje, Rusijos ir Prancūzijos taikos sutartis, istoriografijoje žinoma Tilžės taikos vardu, buvo pasirašyta ir ratifikuota. Ją iš tikrųjų sudarė trys sutartys. Liepos 9-ąją pasirašyta taip pat Prancūzijos ir Prūsijos taikos sutartis bei ypatinga konvencija. Po keleto dienų prie sutarties diktato sąlygomis buvo priversta prisidėti Prūsija. Ankstų liepos 9-osios rytą Aleksandras ir Napoleonas apsikeitė aukščiausiais ordinais ir nenusisegė jų per visą ceremoniją. Po to aukšti apdovanojimai įteikti ir pagrindiniams delegacijų nariams, rengusiems sutartį. Abiejose kelio nuo namo, kuriame buvo apsistojęs Aleksandras, iki Napoleono buveinės pusėse buvo išrikiuotos rusų ir prancūzų kariuomenės. Toje pačioje gatvėje abu monarchai susitiko raiti ant žirgų ir kartu nujojo į Aleksandro namus, kur ir buvo apsikeista sutarties egzemplioriais. Po to jie vėl sėdo ant žirgų. Napoleonas prijojo prie rusų gvardijos dešiniojo sparno ir pirmajam iš krašto kareiviui prisegė Garbės legiono ordiną... Pasibaigus ceremonijai, abu monarchai patraukė link Nemuno, kur jau buvo parengta valtis imperatoriui Aleksandrui. Monarchai apsikabino ir draugiškai išsiskyrė. Aleksandras per Tauragę ir Šiaulius išvyko į Peterburgą, o Napoleonas – į Kenigsbergą.

Autorius: Tauragės kurjeris

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama