Palaidojo idėją Klaipėdą ir Palangą sujungti geležinkeliu
Klaipėda atvirai
Turinį įkėlė
Prieš šimtą metų tuometinė Lietuvos vyriausybė „neaprėžtam laikui“ atidėjo klaipėdiečių siūlytos geležinkelio linijos statybos iki Palangos projekto klausimą.
Apie šį centrinės valdžios nužudytą projektą ir pasakos dar vienas ciklo „Savaitgaliai su senąją Klaipėda“ rašinys, parengtas remiantis Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomais dokumentais ir kitais šaltiniais.
Dienraštis „Klaipėdos žinios“ 1924 m. rugpjūčio 28 dieną rašė, kad „buvo Karklinėj ir Nimerzatėj pasitarimai dėl projektuoto geležinkelio tesimo tarp Girulių ir Palangos“. Dėl tokio investicinio projekto tarėsi Direktorijos atstovai, „paliestų kaimų seniūnai ir atstovai bei kiti interesantai“.
„Prirengimai jau tiek pažengė, kad šiomis dienomis patiekiama Ministerių Kabinetui visos projekto smulkmenos. Laukiama, kad Kabinetas neužilgo darys atsveriantį nusprendimą. Projekto vykinimas priklausysiąs nuo to, ar paliestų vietų žemė geležinkelio reikalams bus duodama nemokamai. Kokia galutine linija eis geležinkelis, dar nevisai ištirta. Nuo Girulių iki Palangos yra maždaug 17 kilometrų. 14,4 kilometrai yra Klaipėdos krašte, 2,7 kilom. Didž. Lietuvoje. Numatoma linijų tęsti pro Karklinę ir tūlais vingiais iki Nimerzatės. Linija eis maždaug 0,4 iki 1 kilometro paraleliai su pajūriu. Be žymios linijos žemės ūkiui, žvejybai ir kurortams naudos šitas geležinkelis pataisytų susisiekimą su pajūriu vietomis, kur yra apie 200 gyvenamų butų, ir žiemą naudojamų. Tokiu būdu kiek pasiliuosuotų butų stoka Klaipėdoj. Taip pat miesto bedarbiai rastų darbo. Dabar, kaip jau minėta priklausys nuo paliestų žemės savininkų, ar veik galės prasidėti statybos darbai. Nenorima reikalingą žemę nusavinti. Manoma, kad ir kitokiu būdu seksis susitarti su žemės savininkais“, – rašė „Klaipėdos žinios“.
Dėl tokios geležinkelio linijos statybos dar rugpjūčio pradžioje raštu į Aukštąjį Lietuvos vyriausybės įgaliotinį Klaipėdos kraštui Joną Polovinską-Budrį buvo kreipęsis Direktorijos narys Endrius Borchertas. Jis prašė padaryti „žygį dėl išgavimo gelžkeliui medžiagos statymui gelžkelio Klaipėda - Palanga“. Politikas tikino, jog „dėl žemės kliūčių nėra“.
Akcentuodamas tokio projekto naudą E. Borchertas teigė, jog tai sumažins nedarbą, taip esą būtina „sujungti Klaipėdą su mūsų gražiausiu kurortu ir padaryti pirmą susisiekimą su Didžiąja Lietuva po susijungimo“.
Po kelių dienų jau visa Direktorija raštu kreipėsi į susiekimo ministrą ir tikino, kad toks projektas „turi didelės svarbos krašto gyvenime“. Direktorija išdėstė keturis savo argumentus: „1. leidžiami bedarbiams pinigai – apie 300 000 Lt - gali buti sunaudojami tam dalykui. 2. Butu stoka Klaipėdoje bus žymiai sumažinta. 3. Žvejai, kurie nuošaliai gyvendami sunkiai pragyvena, turės naudos, gavę greitą susisiekimą. 4. Palanga žymiai pakils ir jungsis arčiau Klaipėdos.“
Kartu ji nurodė, jog sutinka duoti „pradžiai avanso, kad darbas jau šįmet burtų galima pradėti“.
„Ponas Ministeris ir Kabineto nariai yra nuolankiai kviečiami prisidėti prie priruošiamos komisijos, kurion įeina Direktorijos nariai ir žymus Klaipėdos piliečiai. Toji komisija yra kviečiama greitu laiku suvažiuoti Klaipėdon nustatyti darbo planą“, - rašė Direktorija.
Netruko tokiems Direktorijos planams palaikymą išreikšti ir J. Polovinskas-Budrys. Tai jis išdėstė susisiekimo ministrui skirtame rugpjūčio 14 d. rašte ir prašė „kuoskubiau šį klausimą išrišti“ bei nurodė, kad „žemę bei žemės darbus suteiks ir atliks Klaipėdos kraštas“.
Rugpjūčio pabaigoje Direktorijos inžinierius surašė memorandumą „Kaslink statymo normalio gelžkelio /Klaipėda/ Giruliai - Palanga“. Jame buvo tvirtinama, kad toks geležinkelis duotų naudą „viso Krašto esančioms pas jūrą vietoms“.
Inžinierius tikino, kad tokia nauja susisiekimo galimybė padės pagrindus žymiam gyvulininkystės ir žuvininkystės verslų augimui bei pritrauks užsienio turistų į Palangą bei Nemirsetą.
„Svarbiausia bus transportuojama žemės ūkio ir miško gaminiai, galvijai, jūros žvejybos ir kasdieniai reikalaujami produktai. Išsivysčiusią begalinę butų stoką Klaipėdoje, pratęstas naujas gelžkelio ruožas galėtų didžiausią dalį pašalinti, nes patogus susisiekimas duos progos esančius tuščius butus prie gelžkelio gulinčiose vietose apgyvendinti“, - rašyta memorandume, akcentuojant ir galimybę vykdant tokį projektą sumažinti nedarbą.
Buvo įvardinta, kad geležinkelio tiesimas kartu su Palangos stoties statyba atsieitų 2,37 mln. litų, „nepriskaitant didesnių gelžkelių eksploatacijai reikalingų namų ir pataisymo dirbtuvių“.
Kitame tos pačios dienos jo rašte, pavadintame „Paaiškinimas liečiantis statymą normalių bėgių“, buvo aprašyta siūloma geležinkelio trasa bei dėstoma, kad „didžių vingių, mažiau kaip 250 radiusų nėra“, „žemės paviršius 1000 m ilgume tepasiaukština 9,0 m, kas gelžkelių tiesimui labai patogu ir atatinka bendroms taisyklėms“, „žemės plotas gelžkelio tiesimui labai patogus“. Tarpinės stotys regėtos Karklininkuose (dabar - Karklė) ir Nemirsetoje.
Po poros dienų susisiekimo ministras Balys Sližys pasirašė J. Polovinskui-Budriui skirtą atsakymą, kuriame išdėstė, kad ministerija „gyvai prijaučia iškeltam klausimui geležinkelio linijos Palanga-Klaipėda pastatymui“, tačiau „galutinai ir konkrečiai šiuo klausimu išvadai“ paprašė pateikti „geležinkelio linijos tyrinėjimo rezultatus“, sąmatą.
„Nesant vietoje specialistų Susisiekimo Ministerija sutiktų laikinai komandiruoti minėtiems priruošiamiesiems darbams savo atstovą, su sąlyga, kad visos išlaidos bus padengtos iš Krašto Direktorijos lėšų, nes Susisiekimo Ministerijoje kalbami darbai šiais metais nebuvo numatyti ir jiems nėra reikalingo kredito“, - išdėstė ministras.
Gali būti, kad Klaipėdos krašto valdžia surado tokių lėšų, nes „Lietuvos žinios“ rugsėjo viduryje skelbė, jog Susisiekimo ministerija siunčia savo atstovą Klaipėdon „padaryti reikalingų patyrimų“ dėl tokio projekto.
Spalio viduryje ministras B. Sližys nusiuntė raštą Antano Tumėno vadovaujamam Ministrų kabinetui, kuriame išdėstė, kad toks geležinkelis turėtų didelės vietinės reikšmės, bet „turint omeny svarbias valstybinio maštabo užduotis šioje srityje, Susisiekimo Ministerija skaito galimu prisidėti prie šio darbo tik dalinai“.
Daliniu indėliu ministerija matė bėgius, „surinktus iš Kauno fortų, kurie budami nusenėjusių tipų svarbesniems keliams netinka“. Jų tona buvo įvertina 200 litų, tad visas indėlis sudarytų 236 tūkst. litų. Ministras taip pat prašė, kad Krašto apsaugos ministerija „tuojau“ perleistų šiuos bėgius jo vadovaujamai institucijai.
Geležinkelio tiesimo darbai, anot ministro, turėjo būti finansuojami Klaipėdos krašto direktorijos. Pastatytas geležinkelis pereitų ministerijos žinion, o ji tada sudarytų sutartį „dėlei padarytų Krašto direktorijos išlaidų“.
Tačiau ant šio rašto atsirado raudonu rašalu ranka užrašytas negailestingas verdiktas: „Gelžkelio statybos klausimus atidėti neribotam laikui. Bylą grąžinti p. Sus. M-rui“.
Oficialiai šį projektą palaidojo jau kita, Vytauto Petrulio, vadovaujama Vyriausybė. Ir joje susisiekimo ministru buvusiam B. Sližiui skirtame 1925 m. balandžio 9 d. rašte Ministrų kabineto reikalų vedėjas Vincas Mašalaitis nurodė, jog prieš tris dienas Vyriausybė apsvarstė šios geležinkelio linijos statybų klausimą ir „nutarė kalbamos linijos statymo klausimą atidėti neaprėžtam laikui“.
Atidėjimas buvo užtikrintas, nes ir po šimto metų iš Klaipėdos į Palangą bei priešinga kryptimi galima nuvažiuoti tik ratiniu transportu.
Autorius: Martynas Vainorius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
