Laiškai Eugenijai, išgyvenę tremtį ir atgimę scenoje

Laiškai Eugenijai, išgyvenę tremtį ir atgimę scenoje. Birželio 5-ąją  Veliuonos A. ir J. Juškų gimnazijos Seredžiaus Stasio Šimkaus mokyklos-daugiafunkcio centro salėje susirinkusi pilnutėlė žiūrovų salė išgyveno neeilinį kultūrinį įvykį. Čia įvyko mėgėjų teatro „Cukierkos“ premjera – spektaklis pagal Jono Mačiulio epistolinės literatūros knygą „Laiškai Eugenijai. 1944–1956“. Režisierės Irmos Svetlauskienės iniciatyva ir jautriu žvilgsniu sukurta drama į publikos širdis įnešė tylos, jausmų, ašarų ir šviesos. Gyvenimo istorija Šis spektaklis – gyva, tikrais, išgyventais žodžiais alsuojanti istorija. Laiškai, kuriuos daugiau nei dešimtmetį tuomet jaunas, gabus ir charizmatiškas mokytojas,  kūrybinį kelią pradedantis rašytojas J. Mačiulis  rašė savo sužadėtinei (vėliau – žmonai), buvusiai  Kauno mokytojų seminarijos studentei, po to – Veliuonos progimnazijos istorijos mokytojai Eugenijai Šimanskytei, į lagerį, Sibiro tremtį ir į jos gyvenimo tylą, tapo unikaliu dokumentu – ne tik asmeninės meilės istorijos liudijimu, bet ir kultūriniu, literatūriniu, istoriniu paminklu pokario Lietuvai. Spektaklio režisierė I. Svetlauskienė sakė, kad   tremties tema jai buvo  nauja, todėl ir atsakomybė buvo didelė. Prisiminimai apie šiuos žmones, tremties įvykiai dar labai švieži, gyvi. „Šių žmonių istorija dar gyva tiek serediškių, tiek jų artimųjų prisiminimuose. Kurie, beje, atvyko ir iš Vilniaus, ir iš Šiaulių pamatyti spektaklį... Tai jautru, tikiuosi, nenuvylėme jų. Sunku prisiminti, kaip į rankas pateko ši istorija. Ieškojau kažko tinkamo išeivijos metams. Taip ir susipažinau su šia istorija. Pasiūliau moterims pabandyti imtis rimtesnės temos,  prisiliesti prie savo krašto istorijos. Ir, ačiū joms, kad smarkiai nesipriešino, nors iš pradžių nusiteikimas buvo ir skeptiškas, buvo baimių dėl to, kad ši istorija niekam nebus įdomi ir spektaklio niekas neateis žiūrėti. Tiesą, aš nesitikėjau tokio susidomėjimo“, – atviravo I. Svetlauskienė. Išlikimo šaltinis Gražioje vietoje, netoli Armenos ir Nemuno santakos, Veliuonos valsčiaus Kalvių kaime, gausioje  pasiturinčių ūkininkų šeimoje gimusį ir augusį  J. Mačiulį ir jo sužadėtinę iš Seredžiaus apylinkių, vienintelę seserį, užaugusią tarp 5 brolių, E. Šimanskytę pažinojo ne vienas salėje buvęs žiūrovas, todėl scenoje meniškai perteikta istorija atvėrė prisiminimus ir jautrius išgyvenimus. Eugenijos ir Jono meilės istorija prasidėjo sudėtingu Lietuvai  laikotarpiu - viena okupacija keitė kitą, tačiau išsilavinę, patriotizmo ir Tėvynės meilės dvasia išauklėti jaunuoliai liko ištikimi savo vertybėms. Lietuvai netekus nepriklausomybės, E. Šimanskytė bendravo su Lietuvos laisvės armijos Kauno skyriaus vadovu Stasiu Stankevičium-Lydeka, platino laikraštį „Laisvės Karžygis“, biuletenį „Karinės ir politinės žinios“, atsišaukimus ir ginklus. Už tai buvo suimta ir Kauno įgulos karinio tribunolo sprendimu 1946 metais nuteista dešimčiai metų griežto režimo lagerio ir penkeriems metams tremties. Nuo tada prasideda net 12 metų trukusi Jono laiškų Eugenijai istorija. Jono Mačiulio laiškai – ne tik padiktuoti jausmų. Tai – būdas išgyventi, vidinis monologas, primenantis dienoraštį, nors pats J. Mačiulis niekada dienoraščio nerašė. Laiškuose – ne tik jaunų žmonių meilė, bet ir kasdienybės detalės, svarstymai apie žmoniškumą, tikėjimą, būtį. Šie laiškai buvo siunčiami iš Kalvių, Goniūnų, Veliuonos, Pieštvėnų, Seredžiaus, Kauno, Vilniaus – jie tarsi žemėlapis, kuriame susipina žmogaus kelias ir visos tautos istorija. Laiškų mylimajai kelias buvo sudėtingas: jie pasiekdavo Eugeniją paslėpti duonos kepalėlyje, rūbuose, perduodavo patikimi žmonės. Tai, kad jie išliko iki mūsų dienų – tikras stebuklas, nes rašyti, gauti ir saugoti laiškus  sovietinės represijų mėsmalės niokojamiems žmonėms  buvo pavojinga. Scenoje šie laiškai tapo dramatiniu audiniu, kurį režisierė I. Svetlauskienė subtiliai ir jautriai pervedė į teatrinę kalbą. „Tai ne klasikinė dramaturgija, o gyvas, emocijomis alsuojantis tekstas“, – sako režisierė. „Laiškuose pirmiausia atsiveria Jono jausmai, o paskui ima ryškėti ir Eugenijos paveikslas – jaunos, gražios merginos, kurią tarytum piktžolę išrovė ir numetė pasaulio pakrašty, be teisės egzistuoti.“ Spektaklis pasakojo ne tik apie ištikimybę, bet ir apie žmogiškąją stiprybę – apie tai, kaip net ir brutalios prievartos, kalėjimų, ideologinio perauklėjimo fone galima išsaugoti orumą, šviesą ir ryšį. Visa, kas parodyta scenoje – tikra. Nieko išgalvoto, tik tai, kas užrašyta laiškuose, kas išgyventa. Personažų keliais Mėgėjų teatro „Cukierkos“ aktorės šiai premjerai ruošėsi atsakingai, bet ne be dvejonių. Kaip prisimena režisierė, „artistės ne kartą sakė: niekam nebus įdomu, niekas neateis, visi nori juoktis, ne verkti.“ Tačiau atsitiko priešingai – pilnutėlė salė tylėjo, giliai, iš pagarbos, o po spektaklio plojo atsistojusi.  „Prisijaukinti personažą nėra lengva. Reikia laiko. Bet šios moterys įdėjo 100 proc. pastangų. Jei spektaklis gyvens toliau, jų kuriamuose personažuose atsiras dar daugiau gyvybės, dar daugiau gylio“, – sako režisierė. Spektaklyje nėra apsimestinių emocijų – viskas, ką žiūrovai matė scenoje, gimė per išgyvenimus, per repeticijų netikėtumus, emocijų proveržius. „Kūrybinis procesas tęsėsi iki pat paskutinės minutės. Viena scena spektaklio metu netikėtai „apsivertė“, nes tik taip galėjome perteikti tikrumą“, – dalijasi kūrybiniu procesu režisierė. Scenoje Jono Mačiulio knygos „Laiškai Eugenijai. 1944–1956“ sudarytoja Vida Girininkienė prabilo Eugenijos Šimanskytės-Mačiulienės žodžiais, o kartu su savimi atsivežė  niekur nepublikuotus Eugenijos laiškus Jonui. Tai buvo neplanuotas, tačiau labai jautrus spektaklio tęsinys. Spektaklį stebėjo ir Jono bei Eugenijos Mačiulių šeimos nariai – sūnus, anūkai, net mažasis proanūkis. Jie taip pat dalijosi prisiminimais, dovanojo knygas. Šis vakaras tapo ne tik premjera, bet ir susitikimu – kartų, likimų, atsiminimų. Tą vakarą salėje tvyrojo ne tik profesionalumo dvasia, bet ir  bendruomeniškumas. Motiškių gyventoja Ingrida Varpiotienė vaišino visus namine duona, sviestu ir sūriu – maistu, kuris ne tik malšina alkį, bet ir šildo širdį.  „Laiškai Eugenijai“ priminė, kad teatras – ne tik pramoga. Jis gali būti galingas gydantis įrankis, jungiantis praeitį su dabartimi, skatinantis nebijoti skaudžių temų. Emigracija, tremtis, žmogaus vertė – tai temos, kurios šiandien ypač aktualios. „Norėčiau tikėti, kad žiūrovai išsinešė iš salės ne vien emocijas, bet ir klausimus. O gal net ir atsakymus“, – sakė režisierė. I. Svetlauskienė norėtų, kad spektaklis gyventų toliau, keliautų, atrastų kitas scenas ir žadintų naujus prisiminimus. Šiandien, kai gyvenime trūksta tylos, o ją keičia nerimas, netikrumas dėl ateities, „Laiškai Eugenijai“ kviečia sustoti, išgirsti, išjausti ir  prisiminti, kad net ir pačiuose tamsiausiuose laikuose visada gali likti šviesos. Ligita Gražulevičienė Režisierė Irma Svetlauskienė neslėpė, kad scenoje atgaivinti tikrais faktais paremtą tremties ir meilės istoriją jai buvo nemenkas iššūkis. Knygos „Laiškai Eugenijai. 1944–1956“ sudarytoja Vida Girininkienė atvežė Jono Mačiulio ranka rašytų laiškų į tremtį mylimajai originalus, šios istorijos dalyvių nuotraukas,  ir po spektaklio prabilo pagrindinės veikėjos Eugenijos žodžiais apie savo skaudžią, bet unikalią patirtį.

Autorius: Jurbarko šviesa

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama